Feračinis ir Kesidis pasuko į taką — buvo sutarta, kad Erichas čionai paliks sunkvežimį. Tačiau jo nesimatė nė pėdsako.
Kesidis atrėmė dviratį į sieną, ir juodu, paspartinę žingsnį, nudrožė pro siurblinę iki tako galo, kuris baigėsi atramine siena tarp dar dviejų, horizontalių sandėliavimo rezervuarų. Kairėje pusėje, tarp betono blokų, kurie buvo virš galvos kyšančių sijų atramos, ir juos prilaikančių sienų žemyn vedė trumpas laiptelių su turėklais maršas. Laiptelių apačioje dunksojo žemas mūrinis šešiakampis pastatas, kaip tik ir slepiantis angą į pačią atliekų šachtą. Virš jo, už bakų, vamzdžių bei metalo karkasų tankumyno, dunksojo užpakalinė atliekų perdirbimo pastato siena, iš kurios stačiu kampu vedė keletas masyvių vamzdžių, pradingstančių mūrinio šešiakampio stoge.
Pats šešiakampis buvo pusiau nugrimzdęs žemėje, gal aštuonių pėdų aukščio ir kokių dvidešimties pėdų skersmens, aplink visą jį driekėsi siaura tranšėja, kurios kraštas buvo sutvirtintas betonine siena. Lemsonas ir Peinas jau laukė čia, susigūžę transėjoje laiptelių papėdėje, kaip tik priešais šešiakampio sienoje įtaisytą trijų pėdų skersmens plieninį liuką.
— Mes jau patikrinome, — atsakė Lemsonas, nors Feračinis dar net nesuspėjo paklausti. — Sunkvežimio čia niekur nėra.
Vos keletą akimirkų Feračinio protas stačiai atsisakė tuo tikėti. Jis užsimerkė ir giliai iškvėpė, jausdamas apninkančią neviltį. Tik ne dabar, širdies gilumoje patyliukais ėmė melsti jis, na prašau, tik ne dabar. Neleisk, kad visa nueitų šuniui ant uodegos dabar, po viso šito. Jis porą kartų smarkiai krestelėjo galvą, kad praskaidrėtų protas, ir apsidairė, norėdamas įvertinti aplinką.
Šešiakampis pastatas dunksojo žemoje vietoje, virš jo raizgėsi tanki sijų, vamzdžių bei bakų užuolaida. Tranšėjos kraštus sutvirtinanti siena bei betono blokai kiek aukščiau sudarė išties puikią priedangą, be to, ši gamyklos dalis tikrai nebuvo pati judriausia visame komplekse. Taigi, realus pavojus, kad juos tučtuojau kas nors pastebės, buvo visai nedidelis. Kita vertus, takas, kuriuo jie čia atkako, buvo aklikelis, jeigu juos kas nors užtiktų, jiems nebūtų kur trauktis.
— Čionai mes kuo gražiausiai galime įkliūti į spąstus, — pasakė Kesidis, tarytum perskaitęs jo mintį. — O be kita ko dar ir esame visiškai beginkliai. — Tai buvo tiesa: ginklus irgi turėjo atgabenti sunkvežimis.
Tačiau įrankių dėžę Lemsonas atsinešė su savimi.
— Ar apžiūrėjai tą dangtį? — paklausė jo Feračinis, rodydamas plieninį liuką.
Lemsonas linktelėjo.
— Jokių problemų, galiu kaipmat jį nuimti.
— Ką gi, tuomet taip ir padaryk, pasižiūrėsime, kas ten viduj, — pasakė Feračinis. — O sunkvežimiui tokiu būdu duosime dar keletą minučių. Kesidi, tu tuo tarpu palypėk tais laipteliais ir nenuleisk akių nuo tako.
Lemsonas linktelėjo ir kibo į liuką, Kesidis palypėjo laipteliais aukštyn. Feračinis įsmeigė akis į virš galvos dunksančius bakus bei plieno konstrukcijas. Iš kitapus tako esančios siurblinės sklido nenutrūkstantis išmetamųjų vamzdžių riaumojimas, iš viršuje dunksančio atliekų perdirbimo pastato sienoje aukštai įtaisytos angos šnypšdamas veržėsi garas. Kažkur tolėliau, komplekso gilumoje, pasigirdo garvežio švilpukas. Feračinis dabar te troško vieno vienintelio dalyko — laiko pagalvoti.
Atliekų šalinimo šachta, dešimties pėdų skersmens, kaip ir įprasta kalnakasybos šachtoms, buvo uždengta cilindro formos plieno kamera, į kurią iš viršaus ir vedė atliekų šalinimo vamzdžiai. Kamera buvo pritvirtinta jos šone įtaisytomis dujoms nepralaidžiomis plokštėmis — kaip tik pro jas „Ampersando” grupė ir ketino patekti vidun. Mūrinis šešiakampis iš tiesų buvo išorinė apsauginė kamera, pridengianti viduje esančią plieninę. Tokiu būdu bent du apsauginiai sluoksniai neleido nuodingoms dujoms prasiveržti išorėn, o remonto darbų ar patikrinimo atveju buvo dirbama vienu metu atidarius tik vieną šių barjerų.
— Gali būti, kad įmanomas dar vienas būdas nusileisti žemyn ir apsieiti be skafandrų, — pratarė Edas Peinas, padavinėdamas Lemsonui įrankius.
— Koks? — paklausė Feračinis.
— Kaip tik apie tai ir mąsčiau, stumdamas laiką toje daržinėje… tiesiog dėl visa ko, jeigu atsitiktų blogiausia, — išsitiesdamas atsakė Peinas. — Toji šachtą pridengianti kamera čia viduje stačiai turi turėti sienose įmontuotus standartinio modelio vožtuvus, o taip pat ir uždengtus liukus — juk protarpiais neišvengiamai reikia patikrinti šachtoje susikaupusio dujų mišinio sudėtį. Taigi, o toliau — šiame komplekse juk gąminama karinė amunicija, tiesa? Taigi. O gaminant bombas bei sviedinius paprastai naudojami milžiniški pneumatiniai presai — tokiu būdu nuliejami reikalingos formos užtaisai. Kitais žodžiais tariant, tokiose vietose, kaip ši, būtinai turi būti aukšto slėgio oro tiekimas.
Feračinis linktelėjo, tuo pat metu nesąmoningai dairydamasis aplinkui, ar kas nesiartina.
— Na — ir..?
— Jeigu mes sugebėtume kažkaip nukreipti vieną tokių suslėgto oro linijų į kurį nors vidinės kameros vožtuvą, tokiu būdu gerokai padidėtų ir dujų, susikaupusių šachtoje virš skysčio, slėgis. Dujos neišvengiamai imtų stumti skystį žemyn. Galbūt mums pavyktų nuleisti skysčio lygį tiek, kad išnirtų ir anga į tą vamzdį, kuris įstrižai veda tiesiog į „Plaktuką”. Jei visa tai pavyktų, mes, ko gero, galėtume virvėmis nusileisti šachta žemyn ir įsigauti į tą vamzdį nė kojų nesušlapę.
— Bet tai ilgokai užtruktų, tiesa? — paklausė Feračinis.
Peinas gūžtelėjo pečiais.
— Matyt, taip. Bet tai, ko gero, vienintelė mums dar likusi išeitis.
Feračinis skubiai apsvarstė pasiūlymą. Šiaip ar taip, tai buvo bent kažkas pozityvaus, ko būtų galima imtis tuo atveju, jei sunkvežimis vis dėlto nepasirodys. Be to, kaip kad Edas ir sakė, daugiau ir nebuvo kas bedarą.
— Kaip manai, kiek tai užtruks? — paklausė jis.
— Aš nežinau. Priklauso nuo to, kaip giliai po skysčio paviršiumi yra vamzdžio anga, kokį slėgį mums pavyks išgauti — ir panašių dalykų. Jei būtų įmanoma atidaryti vidinę kamerą ir nuleisti vidun zondą, o patiems čia pat nenusinuodyti, aš galėčiau atlikti bent apytikslius apskaičiavimus.
— Dangtis nuimtas, — pranešė Lemsonas. Jis nukėlė plieninę plokštę, atidengdamas angą į išorinę kamerą, ir atrėmė ją į sieną.
— Pasižiūrėk, kas ten viduj, — ištarė Feračinis.
Lemsonas linktelėjo, iš įrankių dėžės pasiėmė žibintuvėlį ir įsiropštė pro atvirą liuką vidun. Feračinis vėl pažvelgė į Peiną.
— Gustavas kažką dirba su priemonėmis, skirtomis gaisrams gesinti. Galbūt jis sugebėtų aprūpinti mus respiratoriais ar kuo nors panašiu? — Jis dirstelėjo į laikrodį. — Bet kurgi velniai nešioja tą Gustavą? Jis jau seniai turėtų būti čia.
Peinas kaipmat atgijo.
— O taip pat mums reikės virvių, ginklų, sprogmenų, termito išsprogdinti tą dangtį vamzdžio viršuje…
— Palauk, Edai, po vieną dalyką vienu metu, — Feračinis dar sykį pakartojo visa, kas buvo pasakyta iki šiol. — Bet ar pavyks? Jei mes padidinsime slėgį šachtoje ir nustumsime skystį žemyn, ar slūgdamas jis neužlies mums reikalingo vamzdžio? Ar neatsitiks taip, kad skystis ir liks jame, užblokuodamas mums kelią viršun?