— Taip ir atsitiks, — atsakė Peinas, — bet tik tol, kol bus apsemta vamzdžio anga. Kai skysčio lygis nukris žemiau jos, skystis iš vamzdžio vėl ištekės, panašiai kaip vanduo iš pasvirusio butelio. Oro pūslelės kils iki pat viršaus ir subalansuos slėgį.
— Ar esi tikras?
— Juk tai mano sritis, Hari.
Feračinis linktelėjo ir buvo dar kažką besakąs, tačiau jam sutrukdė laiptais žemyn palypėjęs Kesidis.
— Ateina Gustavas, jis labai skuba. Panašu, kad kažkas atsitiko.
Po kelių akimirkų viršuje pasigirdo žemyn besileidžiančiojo žingsniai, ir tuojau pat greta Kesidžio jau stovėjo Knakė.
— Na, kas? — riktelėjo Feračinis, vos išvydęs Knakės veido išraišką.
Knakė niūriai papurtė galvą.
— Sunkvežimis neatvažiavo. Erichas skambino Margai, o ji šiaip ne taip susirado mane. Sunkvežimyje kažkas sugedo visai kitame Vaisenbergo pakraštyje. — Jis kilstelėjo ranką, niekam nespėjus nė prasižioti. — Bet tai dar ne viskas. Yra ir kitų naujienų, kur kas blogesnių. Erichą pralenkė SS kariuomenės kolona, jie važiavo sunkvežimiais į čia, dideliu greičiu. O tai jau, regis, visai ne kas. Norėjau pasakyti — kadangi netekome dviejų jūsų žmonių bei vieno krovinio, visiškai nežinia, kas galėjo juos ištikti. Nesu net visai tikras, kad mums pakaks laiko saugiai išvesti jus iš gamyklos teritorijos.
— Palauk palauk, neskubėk, — nutraukė jį Feračinis. — Gal dar visai ne viskas baigta. Ką gi veikia Erichas? Ar kas nors sutaisys jo sunkvežimį?
— Taip, bet Marga liepė jam vėl paskambinti jai į kontorą prieš bandant įvažiuoti į gamyklą. Jeigu SS perims vartų apsaugą ar atsitiks kas nors panašaus, mes negalėsime prašyti jo, kad tai darytų. Jis tiesiog neturėtų jokių šansų.
— Su tuo aš negaliu ginčytis, — pasakė Feračinis. Jis bandė bent apytikriai paskaičiuoti, kiek jiems dar liko laiko, tačiau buvo pernelyg daug neapskaičiuojamų dalykų.
Įėjimo liuke kyštelėjo Lemsono galva.
— Čionai viskas atrodo kuo gražiausiai, visai taip, kaip mes ir tikėjomės, — pranešė jis. — Jokių siurprizų. — Tik dabar jis pastebėjo atvykusį Knakę ir linktelėjo jam: — Sveiks.
— Visi siurprizai čionai, išorėje, Floidai, — pasakė Feračinis. — Mūsų sunkvežimis sugedo kitame Vaisenbergo pakraštyje, be to, čionai atvyksta SS kolona. Panašu, kad turėsime vargo.
Lemsonas tik paprasčiausiai kilstelėjo antakius.
— Tuomet verčiau nesnauskime ir pradėkime, — lakoniškai pasiūlė jis.
Ūmai visą įprastą gamyklos triukšmą persmelkė pavojaus sirenos kauksmas.
— Matyt, tai jie, — pasakė Kesidis, pasukdamas galvą ir žvilgtelėdamas aukštyn. — Tikriausiai jie jau prie vartų.
— Grįžk atgal į viršų, — paliepė Feračinis Kesidžiui. Paskui jis prisitraukė Knakę artyn ir ėmė kalbėti greitai ir primygtinai: — Klausyk, mes būtinai turime prasiskverbti į tą vamzdį, atsiveriantį į atliekų šachtą, kuri čionai smenga tiesiog žemyn. Labai gali būti, kad vamzdžio angą semia skystis — kaip tik tam ir buvo skirti skafandrai, kuriuos matei. O tasai vamzdis veda viršun, į slaptą, po Citadele įrengtą įmonę. Supratai, Gustavai? — įdėmiai klausęsis Knakė linktelėjo. Feračinis kalbėjo toliau: — Klausyk. Edas sugalvojo pravesti čia oro tiekimo liniją, kad oro slegiamas skystis nuslūgtų, ir anga atsidurtų virš jo paviršiaus. Taigi, mums reikės kai kurių priemonių: prikabinamo su jungiklio, kurį galėtume pajungti į čionai, viduje, esantį vožtuvą, be to, kokio nors kvėpavimo aparato ar ko nors panašaus, kad galėtume prasiskverbti per koncentruotas dujas bei kitas atliekas, dar žibintuvėlių, virvių bei sprogmenų, kurių turi pakakti išsprogdinti užtvarą tolimajame vamzdžio gale, taip pat — sunaikinti taikinį. O be to, mums reikės ir ginklų.
— Gerai būtų ir kokie nors storos medžiagos drabužiai bei nemažas kiekis taukų odai apsaugoti, — įsiterpė Peinas.
Feračinis linktelėjo.
— Ar gali ką nors padaryti?
Knakė beviltiškai papurtė galvą, jį baugino vien pati mintis apie šitokį neįmanomą žygį.
— Nagi galvok, Gustavai, galvok! — neatlyžo Feračinis, smarkiai jį papurtydamas. — Pradėkime nuo suslėgto oro tiekimo. Ar įmanoma kur nors čia, netoliese, prisijungti prie tiekimo linijos? Kur galėtume gauti šarnyrų bei movų?
Galų gale Knakė atgavo žadą.
— Nebėra laiko! Užtruktumėte visą amžinybę, kol sukeltumėte pakankamą oro slėgį!
— Tu juk negali šito žinoti, — atšovė Feračinis. — Tu netgi nesi tikras, kad esesininkai sulėkė čionai gaudyti būtent mūsų. O net jeigu ir taip, jie, ko gero, nė nenutuokia, kur mūsų ieškoti. O paieškos šitokiame gamyklų komplekse gali užtrukti ištisas valandas.
Knakė bejėgiškai apsilaižė lūpas ir paskubomis perbėgo mintyse visa, ką sakė Feračinis.
— Kai tik jūs išsprogdinsite dangtį kitame gale, slėgis kaip mat kris, o tada skysčio lygis šachtoje vėl pakils ir užtvindys angą į vamzdį. Kaipgi jūs iš ten išsikapstysite?
Feračinis dirstelėjo į Peiną.
— Ar pagalvojai apie tai, apmąstydamas savo planą, Edai? — paklausė jis.
— Mes nuleisime skystį pakankamai giliai, kad po vamzdžio anga galėtume įmontuoti užtaisus — nuo sprogimo šachta įgrius ir užsikimš, — atsakė Peinas. — Tokiu būdu, net ir kritus slėgiui, anga nebebus užpilta.
Tai reiškė, kad, užtaisams sprogus, visi jie turės būti šachtos viduje. Tačiau jie buvo pakankamai patyrę dirbti su sprogmenimis, kad žinotų: esant tam tikru atstumu nuo pačios sprogimo vietos, smūgio banga spėja pakankamai išsisklaidyti, kad nesukeltų jokių rimtesnių nemalonumų. Šachtininkams nuolatos tekdavo sprogdinti uždaroje erdvėje.
— Bet tai reiškia, kad jums reikės dar daugiau sprogmenų! — užprotestavo Knakė.
Feračinis tik numojo ranka.
— Ką gi, jei jau tokioje vietoje kaip ši negalima rasti pakankamai sprogmenų…
Knakė beviltiškai papurtė galvą.
— Bet jūs anaiptol negalite būti tikri, kad šachta kaip reikiant įgrius ir aklinai užsidarys. Juk kalbate apie šachtą, kupiną sprogstamojo dujų mišinio! O kur dar visa tai, kas jau yra ten, apačioje — nuodingi oksidai, pusiau sureagavę nitrotoluolai, nesudegęs TNT — visa tai juk garantuotai mirtinos medžiagos! Kaip gi jūs tikitės prasikapstyti pro visa tai?
— O kaip tie dalykėliai, su kuriais tu, kaip minėjai, esi dirbęs? Visokios dujokaukės ir panašiai? — paklausė Feračinis. — Ar įmanoma ką nors iš jų gauti?
Knakė vėl papurtė galvą.
— Iš jų nebus jokios naudos — tik jau ne tokiame mišinyje, ir dar dideliame slėgyje. Be to, tos dujokaukės tiktai išfiltruoja toksinus. Jos neprideda jokios medžiagos, kurios savaime nėra aplinkoje. O juk ten, šachtos gelmėse, deguonies tikrai nebus.
— Man rodos, tu kažką minėjai apie deguonies cirkuliavimo aparatą — tokį, kuriuo kaip tik labai domisi laivynas. Ar jis negalėtų mums praversti?
— Mes teturime tik bandomuosius pavyzdžius — ir tik porą jų.
— Bet ar jie gali mums praversti? — neatlyžo Feračinis.
— Gal ir taip… Bet juk teturime tik du!
Feračinis klausiamai dirstelėjo į Peiną. Šis skubiai apsvarstė visas įmanomas galimybes.
— Tuose kvėpavimo įtaisuose neišvengiamai turi būti kažkoks atsargų rezervuaras, — galų gale pasakė jis, žvelgdamas į Knakę.
Knakė linktelėjo.
— Kažkas panašaus į deguonies balioną… Paprastai jų būna vienas ar du, nešiojami ant krūtinės.
— Puiku, — pareiškė Peinas. — Neabejoju, kad tose dujokaukėse turėtų būti įmanoma pramušti papildomą skylę ir sujungti ją su tuo deguonies balionu. Nieko sudėtingo — juk jo mums tereikės vos kelias minutes. Du mūsiškiai su gerais kvėpavimo aparatais nusileis į šachtą. Likusieji du, su perdirbtomis dujokaukėmis, liks laukti išorinėje kameroje. Po to, kai slėgis nustums skystį žemyn ir šachta jau bus užkimšta, tuodu, kurie jau bus viduje, užkops vamzdžiu aukštyn ir išsprogdins vamzdžio viršuje esantį dangtį, tokiu būdu atidarydami įėjimą į patį „Plaktuką”. Slėgis automatiškai kris. Tada tuodu, likusieji čia, atsidarys vidinę kamerą ir mikliai nusileis šachta žemyn — o ten jų lauks atviras kelias vamzdžiu. Jeigu jie sugebės pasiskubinti, jiems turėtų pavykti.