Visi sužiuro į Knakę. Šis skėstelėjo rankomis.
— Galbūt… Atrodo visiškai neįmanoma… Aš nežinau.
Visi kiti tylėdami žvelgė į jį. Knakė žiojosi dar kažką sakyti, bet čia pat sudvejojo, ir galų gale jį užplūdo gėda, kad pats viską tik neigia. Juk tai šitiems žmonėms teks leistis ten, į šachtos gelmes. Jie buvo pasiryžę grumtis su visais ten tykančiais pavojais — o kliūčių ieško būtent jis, kuriam visai nereikės ten lįsti. Knakė pasitrynė akis, giliai atsiduso ir suėmė save į nagą.
— Jūsų tiesa, — pasakė jis. — Reikia bent pabandyti. Net jeigu ir nepavyks — tegul tai įvyksta dėl kitos priežasties, o ne todėl, kad taip ir neišdrįsome pabandyti.
Feračinis draugiškai kumštelėjo jam į petį.
— Tai jau kita kalba, Gustavai. Dabar šneki kaip tikras amerikietis.
— Aš tai žinojau! — sušuko Knakė.
— Vadinasi, eisi su mumis iki pat galo? — paklausė Feračinis.
— Taip — su viena sąlyga, — atsakė Knakė.
— Sakyk.
— Kada nors, kai viskas jau bus baigta ir mes sėkmingai iš viso šito išsikapstysime, jūs pasakysite man, kas iš tiesų yra Citadelėje.
Nuvargęs Feračinis šyptelėjo.
— Gerai, Gustavai, sutarta.
Visas Knakės požiūris ūmai pasikeitė ir virto pozityviu.
— Tos dujokaukės… — prašneko jis. — Naujesniuosiuose modeliuose filtrai būna įtaisyti pačiame antveidyje. Taigi, tas dujokaukes perdirbti būtų gana sudėtinga. Tačiau senesniuose modeliuose būdavo naudojamas atskiras įtaisas, tad viskas būtų kur kas paprasčiau. Man regis, aš žinau, kur būtų galima keletą tokių surasti.
— Turiu pasiūlymą, — atsiliepė ir Lemsonas iš liuko angos, kur iki šiol tūnojo klausydamasis.
— Sakyk, — paragino jį Feračinis.
— Bombos juk išskiria begalę lakiųjų dujų. Jei šiaip ar taip planuojame susprogdinti užtaisą šachtos apačioje, kad ją užkimštame, tai kodėl gi tokiu pat būdu nepadidinus ir slėgio? Toks būdas tai padaryti būtų šimtąsyk greitesnis už tą, apie kurį kalbėjote. Išvis nereiktų knaisiotis su jokiomis oro tiekimo linijomis.
Valandėlę pagalvojęs Peinas linktelėjo.
— Visai įmanoma. O kodėl gi ne? — ištarė jis.
Feračinis su iššūkiu dėbtelėjo į Knakę.
— Matai, Gustavai? Jau turime viena problema mažiau. Gerai. O dabar — kur mes čia galėtume kuo patogiau prikišti nagus prie sprogmenų? Daugybės daugybės sprogmenų?
Tačiau Knakė jo nebegirdėjo. Su klausiama išraiška veide jis žvelgė pro Feračinio petį kažkur aukštyn. Atsigręžęs ir pasekęs jo žvilgsnį, Feračinis išvydo primygtinai mojantį Kesidį. Tuo pat metu šis nenuleisdamas akių žiūrėjo į kažką viršuje. Mostelėjęs kitiems tupėti ir nejudėti, Feračinis atsargiai nuslinko aukštyn apsidairyti iš tos vietos, kur kiūtojo susigūžęs Kesidis. Ir kaip mat pajuto, kad širdis ritasi į kulnus.
Tako gale sustojo karinis atviras „Mersedesas” su svastika ant durelių. Pro priekines duris išlipo žmogus, vilkįs SS leitenanto uniforma, rankose jis laikė automatą. Nuo užpakalinės sėdynės jį pridengė dar vienas kariškis, pirmasis tuo tarpu ėmė atsargiai artintis.
Ir staiga Kesidis sustingo atvipusiu apatiniu žandikauliu. Feračinis apstulbęs akimirkai užsimerkė, vėl atsimerkė ir tada pamažu atsistojo stačias.
— Jėzau! — kvėptelėjo Kesidis. — Šito negali būti, Hari, netikiu savo akimis. Švenčiausiasis Jėzau Henri Kristau… Juk tai Padis Rajenas ir Harvis Vorenas!
44 skyrius
Vorenas ir Rajenas įvažiavo į Vokietiją iš Olandijos su bulgariškais dokumentais. Juodu apsimetė prekiautoju brangiaisiais akmenimis, grįžtančiu iš Amsterdamo, ir civiliu inžinieriumi. Nelaimei, Voreno išvaizda visiškai atitiko aprašymą prancūzų agento, kuris, kaip buvo išsiaiškinusi pasienio policija, turėjo mėginti patekti į šalį tuo pačiu keliu ir maždaug tuo pat metu. Taigi, abu nedelsiant buvo suimti.
Vokiečiai pakankamai greitai suprato savo klaidą, tačiau po apklausos netruko įsitikinti, kad abu „bulgarai” irgi anaiptol nebuvo tie, kuo sakėsi esą. Taigi, nedelsiant buvo iškviesta SS tarnybinė mašina, turėjusi nugabenti juos apklausai į regioninį SD biurą Osnabriuke. Jie išvyko lydimi pulkininko, jo vairuotojo leitenanto bei dviejų sargybinių. Tačiau Osnabriuko jie taip ir nepasiekė — amerikiečiai ne tik sugebėjo atsikratyti palyda, bet ir įsigyti automobilį. Vis dėlto jiems nepavyko to padaryti visiškai be nuostolių: majoras Vorenas įsigijo kulką kelyje. SS uniformos padėjo jiems gauti kvalifikuotą medicininę pagalbą, tačiau nuo to laiko majoro koja sunkiai lankstėsi. Vis dėlto jie nusprendė laikytis ankstesniojo plano ir vykti į numatytą susitikimo vietą. Apsimetę SS pulkininku bei jo vairuotoju, jie pervažiavo visą Vokietiją su pasisavintais dokumentais, ir jų niekas nė karto nesustabdė.
Vis dėlto tuo jų problemos dar toli gražu nepasibaigė. Galų gale pasiekus Leipcigą, jiems vis dėlto nepavyko užmegzti kontakto. Kodėl — šito jiems nepavyko išsiaiškinti. O tai reiškė, kad nutrūko ryšys, turėjęs suvesti juos su vietiniu operacijos koordinatoriumi, tai yra, Gustavu Knake. Supratę, kad niekas jų nepasitinka ir jau nepasitiks, be to, žinodami, kad likusieji „Ampersando” grupės nariai jau turėtų būti kažkur netoliese, Vorenas ir Rajenas ištisas dvi savaites įžūliai važinėjosi po Vaisenbergą bei jo apylinkes, tikėdamiesi pastebėsią ką nors iš saviškių ar patys būsią jų atpažinti. Tačiau nieko nepešė.
Tik šiandien pro juos prazvimbė gamyklos link lekiantis esesininkų konvojus. Tuo metu jie jau buvo pripratę prie atviros rizikos ir šūkio „viskas — arba nieko”, taigi, kiek atsilikę nusekė kolonai iš paskos ir suskubo pasiekti šoninius vartus kaip tik tuo metu, kai esesininkai įvažiavo į teritoriją pro pagrindinius. Pakako majorui Vorenui kaip reikiant užrėkti, ir suglumę fabriko sargybiniai nedelsdami juos praleido.
Na, dabar bent jau ginklų problema išspręsta, pagalvojo Feračinis, iš mašinos bagažinės iškeldamas brezentinį krepšį, prigrūstą Erma MP38 tipo automatų, buvo čia ir amunicijos dėžė. Jie nuvairavo automobilį grįstu keliuku kiek toliau nuo tako galo, į ne tokią atvirą vietą. Padis Rajenas ištraukė dar vieną krepšį pridėtą devynių milimetrų „Mauzerių” ir šovinių bei porą dėžių 39 modelio „bulvių košės” granatų.
— Mes nusprendėme, kad, jeigu jau šauktis bėdos — reikia padaryti tai kaip pridera ir būti viskam pasiruošus, — paaiškino Rajenas, kol jie kiūtino atgal nešini kroviniais. — Jūs net nepatikėtumėt, kokių dalykų žmonės palieka šiaip voliotis.
Jie pasuko už siurblinės kampo ir jos tarpduryje netikėtai išvydo stovintį žmogų dėmėtu kombinezonu, jis ramiai rūkė cigaretę ir dairėsi aplinkui. Žmogus pastebėjo esesininko uniforma vilkintį Rajeną ir smalsiai įsispoksojo į jį.
— Ko čia vėpsai? — užriaumojo Rajenas. — Bene neturi darbo? Ar nežinai, kad vyksta karas?
Žmogus skubiai kažką suniurnėjo ir akimoju išnyko siurblinėje.