Tuo metu Gustavas Knakė, po pažastimi nešdamasis sulankstytą maišą, sugrįžo į savo kabinetą Saugumo priemonių vystymo sekcijoje, įsikūrusioje netoli vartų, beveik pačioje gamyklų komplekso pradžioje.
— Kur buvai dingęs? — pasiteiravo už gretimo stalo sėdįs jo kolega Francas. — Ar negirdėjai naujienų?
— Kokių naujienų?
— Vyksta kažkoks galingas apsaugos patikrinimas. Visur knibždėte knibžda esesininkų, jie tikrina vartus. Gautas nurodymas nepalikti savo darbo vietos, dėl to ir buvo įjungtos sirenos. Negi tu jų negirdėjai?
— Vaje, o aš maniau, tai vėl koks nors mokomasis pavojus. Daugiau jokių žinių?
— Skambino tavo žmona.
— Aišku.
Knakė atsisėdo už stalo ir surinko vidaus telefono numerį.
Po kelių akimirkų mergaitės balsas atsiliepė:
— Darbininkų personalo biuras.
— Atleiskite, ar yra Marga Knakė?
— Luktelėki t valandėlę.
Gustavas ėmė nervingai barbenti pirštais į stalą. Toji valandėlė užtruko ištisą amžinybę. Galų gale Marga atsiliepė:
— Alio!
— Gustavas.
Ji kaip mat pritildė balsą.
— Kas čia dedasi? Girdėjai naujienas?
— Taip, tačiau piknikas vis vien įvyks — man rodos, jie kažkiek pakeitė planus. Jeigu Erichas vėl paskambintų, pasakyk, kad jiems užteks tų produktų, kuriuos turi patys.
— Aišku. Gerai, pasakysiu. Tikiuosi, oras ir toliau liks puikus.
— Ir aš tikiuosi. O dabar man jau metas.
— Pasisaugok.
Knakė pakilo, vėl pasiėmė maišą ir, perėjęs biurą, pateko į už jo esančią laboratorijų teritoriją. Vienas technikų triūsė prie varstoto kaip tik tame kambaryje, kur buvo laikomos deguonies tiekimo sistemos. Minutę ar dvi Knakė pasikrapštė prie kažkokio bandymų agregato, o paskui išsiuntė techniką, skubiai sumetęs jam kažkokią užduotį. Kai tik kambarys liko tuščias, Knakė paskubomis nuplėšė vieną deguonies kaukę nuo mokomojo manekeno galvos, kur ji ir buvo surinkta, antrąją nusikabino nuo sienos ir tuoj pat subruko jas į maišą drauge su keletu deguonies balionų, kuriuos pastvėrė nuo kiek aukščiau įtaisytos lentynos.
Paskui jis išniro į koridorių ir nuskubėjo į sandėlius, esančius pastato gilumoje. Čia Knakė užsidarė paskui save duris ir kibo naršyti spintelėse. Kiek jis prisiminė iš keleto bandymų, kuriuose jam buvo tekę dalyvauti, kažkur čionai turėjo būti senesniojo modelio dujokaukių — tokių, kokios buvo naudojamos Didžiajame kare — su susispaudžiančiais it armonika vamzdeliais, vedančiais į filtravimo įtaisą, paprastai nešiojamą prie klubų. Be dviejų jau nučiuptų deguonies įtaisų jam bereikėjo tik trijų dujokaukių, nes paskubomis surengtame pasitarime buvo nuspręsta, jog dėl kojos būklės „Kriketininkas”, užuot leidęsis žemyn, pasiliks prie šachtos angos viršuje, kad prireikus padėtų pridengti atsitraukimą. Amerikiečiai vis dar tikėjosi turėsią galimybę pasprukti tuo pačiu keliu, pro kurį ketino įeiti — ar bent jau taip jie tvirtino Knakei. O šis jau nebesiėmė ginčytis. Jis sukišo tris dujokaukes ir dar vieną, atsarginę, į maišą, įmetė ten dar ir dėžutę švarių filtrų kaištukų, o paskui nuskubėjo pro sandėlio lentynų stovus į kambario galą ir atsidarė langą.
Apačioje, kitoje kiemo pusėje atvirose duryse stovėjo Kesidis. Netoliese, prie pastato galo buvo pastatytas sargybinis, tačiau jis, nusisukęs į kitą pusę, atidžiai stebėjo kelią. Kesidis skubiai žengė artyn ir linktelėjo lango pusėn. Knakė švystelėjo maišą žemyn. Kesidis jį sugavo ir nužingsniavo sau. Knakė kruopščiai uždarė langą, išėjo iš kambario, nulipo laiptais žemyn ir pro užpakalines duris išsmuko iš pastato. Grįždamas į atliekų perdirbimo sekciją, jis pasiėmė plokščią vežimėlį — platformą ir ant jo pakrovė porą tuščių alyvos bidonų.
Kai Kesidis sugrįžo su deguonies aparatais bei dujokaukėmis, Feračinis ir Peinas lindėjo mūrinio šešiakampio viduje, laukdami, kol bus galima atidaryti vidinę kamerą. Jie buvo nusivilkę įprastus savo drabužius ir apsirengę alyvoje išmirkytus kombinezonus, pirštines bei vilnones kepures, prieš tai išsitepę kūnus storu taukų sluoksniu. Per vieną sienoje įmontuotų vožtuvų išorėn buvo išvesta žarna, pro kurią turėjo išeiti slėgio perteklius, kol bus atidaryta vidinė kamera. Tuo tarpu Feračinis, pasinaudodamas Lemsono įrankių dėžėje buvusia lipnia juosta, vijo tvirtą lyną iš varinės, pavogtos iš dirbtuvių, vielos bei virvės, kurioje vienodais intervalais buvo sumegzti mazgai.
Drabužius ir taukus, taip pat keletą rankinių prožektorių bei, regis, ištisas mylias susuktos vielos ir virvės atgabeno Lem sonas ir Rajenas — tuo tikslu juodu buvo išėję paplėšikauti. Sėkmingai sugrįžę su grobiu, jie, vadovaudamiesi Knakės nurodymais, patraukė jau į pavojingesnį žygį — reikėjo prasiskverbti kur kas atidžiau saugojamą amunicijos kompleksą ir pasivogt pakankamą kiekį sprogmenų. Majoras Vorenas triūsė išorėje — jis stovėjo sargyboje ir tuo pat metu dėliojo aplinkui ginklus bei amuniciją taip, kad prireikus visa būtų ranka pasiekiama. Esesininkai, bent jau kol kas, susitelkė aplink vartus bei svarbesniuose gamyklos komplekso taškuose, be to, visame komplekse išstatė sargybą, be jokios abejonės, ketindami iššukuoti kiekvieną užkaborį.
Padėdamas Peinui grubiai perdaryti dujokaukių filtravimo sistemą, kad vidun būtų galima įvesti deguonies tiekimą, Feračinis papurtė galvą.
— Kodėl gi visada turi įvykti būtent šitaip, Edai? Mes juk viską buvome suplanavę iki menkiausios smulkmenos: tvirtos kopėčios nusileisti šachta žemyn, impregnuoti kostiumai, netgi vaistinėlė… Kiekvienam krustelėjimui turėjome turėti marias laiko… O viskas baigiasi kaip visada — lekiame strimgalviais, nėra kada nė šūdo gabalą paspirti…
Prieš vilkdamasis savo improvizuotą kovinį kostiumą, jiems už nugarų įsitaisęs Kesidis ėmėsi gausiai teptis visą kūną taukais.
— Ar jūs bent pagalvojote apie tai, koks bus smūgio poveikis pačiame „Plaktuke”, kai judu susprogdinsite tą vamzdžio galą uždengusią plokštę? — paklausė Peinas, tikrindamas slėgio lygį pro vieną vidinės kameros vožtuvų.
— Ką? — nepaleisdamas iš rankų savo darbo žioptelėjo Feračinis.
— Nagi, prisimeni, ką mums sakė Gustavas? Visas tas vandenilio oksidų, hidrokarbonatų, nitrotoluolų, TNT garų, gal netgi cianidų mišinys — visas šis malonumas sprogs, spaudžiamas milžiniško slėgio. Jeigu tuo metu ten, antrame gale, kas nors bus, be specialios apsaugos ir kitų dalykų jo popieriai bus tikrai prasti.
Feračinis smalsiai pažvelgė į jį, paskui dirstelėjo į Kesidį.
— Girdi, Kęsai? Mes, ko gero, sugebėsime prasilaikyti, kol pas mus atkaks kiti vaikinai.
— Apie ką ir šneku, — sutiko Peinas.
— O tai — tokia naujiena, kurią prireikus mes sugebėsime neblogai išnaudoti, — pareiškė Kesidis.
Liuko angą užtemdė šešėlis, ir po akimirksnio vidun šmurkštelėjo Knakė.
— Saksonas ir Zulu vis dar nepasirodė? — paklausė jis. Grupės narius jis vis dar pažinojo tiktai kodiniais vardais.
— Jie išėjo pargabenti sprogmenų ir dar negrįžo, — atsakė Feračinis. — Turėtų būti paskutiniai mūsų reikmenys.
Knakė linktelėjo.
— Gerai. Tada aš kaip tik turiu laiko trumpai jums paaiškinti, kaip veikia tie deguonies aparatai, — pasakė jis.
Jam už nugaros majoras Vorenas pro liuko angą įvertė vidun pirmąjį alyvos baką. Peinas sučiupo jį ir nurideno prie dviejų ant grindų patiestų plačių lentų.
Tuo tarpu į gamyklos apsaugos viršininko kabinetą, kuriame SS generolas Haincas Rasenau buvo įsirengęs laikiną savo štabą, įžengė majoras ir energingai saliutavo.