— Kas atsitiko, majore? — paklausė Rasenau, atsigręždamas nuo didelio, ant sienos pakabinto komplekso plano, kurį drauge su pavaduotoju karininku kaip tik studijavo.
— Iš Leipcigo atvyko antrasis kontingentas, pone, kareiviai kaip tik rikiuojasi prie pagrindinių vartų, — raportavo majoras. Tą pat akimirksnį gretimame kabinete suskambo telefonas. — Be to, jau apieškojome antrąjį sektorių, būriai Geltonasis Du ir Geltonasis Keturi kaip tik ruošiasi šukuoti trečiąjį sektorių.
— Gerai, — atsakė Rasenau. — Pasirūpinkite dabar atvykusiais žmonėmis ir išsyk pradėkite ketvirtojo sektoriaus tikrinimą. O be to, užmegzkite ryšį su Citadelės vadu ir išsiaiškinkite…
— Herr generole! — iš už atvirų durų pasigirdo išsigandusio ir smarkiai sunerimusio apsaugos viršininko balsas.
— Atsiprašau.
Rasenau išėjo į gretimą kabinetą. Apsaugos viršininkas stovėjo stačias, vienoje rankoje laikydamas telefono ragelį, antrąja pridengdamas jo mikrofoną.
— Kas yra? — pasiteiravo Rasenau.
— Skambina sprogmenų saugyklos prižiūrėtojas iš R38, iš uždaros teritorijos…
— Ir..?
Apsaugos viršininkas sunkiai nugurkė seilę.
— Ten, biure, ką tik buvo aptiktas sargybinis ir dar vienas žmogus… surišti, užkimšomis burnomis. Vidun buvo įsibrovę du automatais ginkluoti vyrai, jie pagrobė mažų mažiausiai šimtą svarų pačių galingiausių sprogmenų, be to, kažkiek terminio mišinio, dagčių bei detonatorių…
Rasenau lūpos susispaudė į siaurą brūkšnį.
— Vis dėlto pavėlavome, — sumurmėjo jis. — Jie jau čia.
Apsaugos viršininkas skubiai sulinksėjo galva.
— Jie prasiskverbė į Amunicijos fabriko teritoriją! O Viešpatie, juk jie gali nušluoti nuo žemės paviršiaus bent pusę šio komplekso!
— Vėliau pasišnekėsime apie tai, kaip jie sugebėjo ten prasiskverbti, — lediniu tonu pažadėjo Rasenau. — Majore, paskutinysis mano įsakymas atšaukiamas. Visus naujai atvykusius žmones tučtuojau permeskite į Amunicijos fabriko teritoriją, be to, paimkite dar keturis būrius iš tų, kurie šukuoja visą kompleksą. Tegul jie visiškai atkerta Amunicijos fabriką — kad nė uodas nepraskristų, supratote? O paskui visa fabriko teritorija turi būti apieškota colis po colio — turite tuos įsibrovėlius nors iš po žemių iškasti!
— Taip, pone, — majoras patvirtino supratęs įsakymą ir išskubėjo.
Kvėpuoti užsidėjus deguonies aparatą nebuvo pernelyg nepatogu. Įsitvėręs virvės kilpos, pririštos ant atraminių sijų, pritvirtintų vidinės kameros viršuje, Feračinis jautė, kaip pirštinėmis apmautomis rankomis teka taukai. Kameros anga buvo aklinai uždaryta, ir visą Feračinio pasaulį dabar sudarė vaiduokliškas gobtuvuotas greta kybančio Kesidžio pavidalas, kurį jis neaiškiai įžiūrėjo drėgnoje blausios jų lempelės skleidžiamoje šviesoje, bei gilyn į neperregimą juodumą smenganti šachta. Kruopščiai išmatavę, jie įsitikino, kad nuo skysčio paviršiaus juos skiria šimtas devyniasdešimt aštuonios pėdos, gi vamzdžio anga buvo vos dvidešimt penkiomis pėdomis giliau — tai buvo visai neblogai, reikalai galėjo būti ir kur kas prastesni. Didžiausias pavojus dabar jiems grėsė iš viršaus — antpuolio atveju. Ir pats geriausias būdas jo išvengti buvo kiek įmanoma paskubėti.
Feračinis linktelėjo ir, apglėbęs ranka jį prilaikančią virvę, per gobtuvą užsispaudė ausis. Kesidis uždegė greitai degančią dagtį, pritvirtintą prie vienos nutįsusių šachtos gelmėn virvių, liepsnos taškelis žaibiškai nučiuožė žemyn link grupelės nedidėlių užtaisų, pakabintų penkiasdešimčia pėdų žemiau. Feračinis veikiau pajuto nei išgirdo sprogimą, virvių kilpomis apraizgytas jo kūnas ėmė pašėlusiai siūbuoti. Per sekundės dalelytę jis dar suspėjo pastebėti tumulą dūmų siūbtelint šachta aukštyn tiesiog link jo, ir tuojau pat jį apsiautė visiškai neperregima migla.
Kesidis pirštais patapšnojo jo petį — tai buvo ženklas „viskas gerai”. Feračinis atsakė supratęs. Apčiuopomis jis susirado zondo virvę ir paskui kokią minutę leido žemyn plūdę, atidžiai skaičiuodamas pro pirštus slystančius mazgelius. Pagaliau pajuto, kaip virvė atsipalaidavo — vadinasi, plūdė pasiekė skysčio paviršių. Tačiau dar buvo negana. Sprogimai pakėlė slėgį ir nustūmė skystį gilyn, tačiau nepakankamai. Vamzdžio anga vis dar liko apsemta dvylikos pėdų gylyje. Feračinis užčiuopė Kesidžio ranką ir lytėjimo ženklais pranešė jam, kad teks susprogdinti dar vieną užtaisą. Kesidis atsakė susprogdinsiąs bent kelis išsyk. Feračinis ėmėsi kelti plūdę aukštyn, o Kesidis tuo tarpu pranešė apie padėtį išorinėje kameroje likusiems bičiuliams, geležiniu smaigu bilsnodamas Morzės abėcėle į šachtos sieną.
Išorinėje kameroje likę Lemsonas ir Peinas jau buvo visiškai pasiruošę leistis žemyn, kol kas tik be dujokaukių. Peinas patikrino vožtuve įtaisytą matavimo prietaisą ir įsitikino, kad slėgis iš tiesų pakilo. Lemsonas tuo tarpu priiminėjo į sieną bilsnojamus signalus.
— Dar dvylika pėdų! — šūktelėjo Lemsonas prie liuko angos laukiančiam Rajenui. — Jie ketina susprogdinti galingesnį užtaisą. Kaip ten, viršuje?
Rajenas perdavė žinias Vorenui ir Knakei, kurie budėjo lauke.
— Kol kas tylu ramu, — pasukęs galvą pranešė jų atsakymą.
Keli šviesos žybsniai sublykčiojo vos prasiskverbdami per urduliuojančią miglą, ir tuojau pat antrasis sprogimas vėl viską užklojo tirštu dūmų kamuoliu. Feračinis pajuto, kaip užgulė ausis, tačiau jis ėmė be paliovos ryti seiles, ir tai kiek padėjo. Be to, jis jautė, kad dūmai palengva ima graužti akis. Deguonies kaukėje buvo plyšelių, kai kur ji ne visai prisispaudė prie veido, o gerokai padidėjusiame slėgyje dujos skverbėsi vidun. Feračinis pabandė kiek pasukti antveidį, kad šis geriau priglustų prie veido.
Jis vėl nuleido žemyn zondą, skaičiuodamas mazgelius. Du šimtai… du šimtai dvidešimt penki… Vamzdžio anga jau nebeapsemta!.. Du šimtai trisdešimt… Plūdė pasiekė skysčio paviršių dviejų šimtų trisdešimt šešių pėdų gylyje. Vadinasi, skystis nuslūgo bent dešimt pėdų žemiau vamzdžio angos! Tačiau ar šachta tikrai buvo nepralaidi dujoms? Ar jos sienos galėjo jas absorbuoti? Ar skysčio lygis nepradės vėl kilti?
Sutartiniais ženklais jis perdavė Kesidžiui ką sužinojęs, ir juodu bendromis pastangomis ėmė leisti žemyn improvizuotą plaustą iš storų lentų bei alyvos bidonų, prie kurio buvo pririštas TNT krovinys, turįs išsprogdinti ir užkimšti šachtą. Patikrinimo anga vidinės kameros sienoje nebuvo labai didelė, taigi, jiems teko sukišti plaustą dalimis ir sujungti jį į vieną visumą jau viduje. Atrodė, praėjo visa amžinybė, kol pagaliau jie pajuto, kad plaustas nusileido ant skysčio paviršiaus. Nepaleisdamas iš rankų virvės, kurios antrasis galas buvo pritvirtintas prie plausto, Feračinis perdavė zondo virvę Kesidžiui. Atėjo laikas Feračiniui leistis šachta žemyn.
Ničnieko nematydamas, apčiuopomis Feračinis įsitikino, kad jo automatas vis dar tvirtai laikosi pririštas ant nugaros, o durklas, pistoletai, šoviniai, įrankiai, granatos, taip pat ir terminiai reikmenys, kurių prireiks ištirpdyti vamzdžio viršutinę angą dengiančios plokštės sklendėms, tebėra, kur buvę. Tada jis užčiuopė suvytą virvę nusileidimui ir švystelėjo ją žemyn. Galų gale atsargiai atsistojo, kiek pasisuko prilaikančioje jį kilpoje, apsuko virvės galą sau apie nugarą ir vieną šlaunį ir, pagaliau atkabinęs apsauginę kilpą, atatupstas žengė į tuštumą ir nuslydo žemyn.
Feračinis skriejo žemyn it švytuoklės svambalas, kojomis vis atsispirdamas nuo sienų, o virvė šnypštė pirštinėtose jo rankose bei trindamasi į riebaluotus drabužius. Jis jautė, kaip nuo lipnių nelygių sienų atskyla akmenėliai bei purvo gurvuoliai ir pirm jo lekia žemyn. Tamsa buvo neperregimai juoda, ir lytėjimas buvo vienintelis Feračiniui dar likęs būdas bent šiek tiek išsaugoti krypties pojūtį. Laimė, šachtos skerspjūvis buvo kvadratinis, taigi, Feračinis sugebėjo prisilaikyti vienos iš keturių sienų — jeigu ne tai, jam būtų visiškai susisukusi galva. Galų gale pajutęs perspėjančius mazgus, kuriuos specialiai iš anksto buvo užmezgęs, kad susivoktų atsidūręs devyniasdešimties pėdų gylyje, jis stipriau suveržė kūną juosiantį diržą, kad prireikus galėtų liautis slydęs žemyn, ir atsargiai nurėpliojo likusį atstumą, atidžiai grabinėdamas šachtos sieną padais. Galų gale užčiuopė vamzdžio angą ir įsirito į ją.