Pagrindas po kojomis atrodė esąs pakankamai tvirtas. Feračinis lėtai ir gana stipriai triskart timptelėjo virvę, tokiu būdu pranešdamas Kesidžiui, kad pavyko sėkmingai nusileisti. Po poros sekundžių virvė dusyk trūktelėjo — tai buvo atsakymas. Vėl pauzė — ir tada dar trys trūktelėjimai iš viršaus. Tai reiškė, kad Kesidis išmatavo gylį, ir kad skysčio paviršius apačioje tebesilaiko tame pačiame lygyje. Lengviau atsidusęs Feračinis įkalė į sieną porą geležinių smaigų ir pritvirtino prie jų apatinį virvės, kuria nusliuogė žemyn, galą. Paskui paėmė palaidą virvę, kurios antrasis galas buvo pririštas prie plausto, ir prisitraukė jį artyn. Plaustas atsidūrė kaip tik ties ta vieta, kur jis stovėjo. Tada Feračinis davė ženklą Kesidžiui leistis žemyn.
Taigi, galų gale teko apsieiti be jokių telefonų, pagalvojo Feračinis, įbesdamas dar keletą smaigų, prie kurių pritvirtino plausto virvę. Stačiai stulbinantis dalykas, kaip įgudus, pasirodo, įmanoma mintyse susidaryti aplinkos modelį, vadovaujantis vien tik lytėjimu! Dabar Feračinis jautėsi dėkingas už tas begalines treniruotes dirbti apčuopomis Britanijos laivyno mokomajame rezervuare Portsmute. O juk anksčiau Feračinis, būdavo, ima ir pagalvoja, kad majoras Vorenas yra pernelyg priekabus, pernelyg linkęs nušlifuoti kiekvieną detalę. Ir vis dėlto tos detalės turėjo bjaurų įprotį visiškai netikėtai pavirsti gyvybės ar mirties klausimu. Klodas, kaip ir visada, pasirinko patį tinkamiausią asmenį numatytam darbui atlikti. Gan netikėtai Feračinis susimąstė, ką šiuo metu galėtų veikti Klodas, kai jis pats tuo tarpu apčiuopomis skverbiasi per akliną šachtos tamsą, kupiną nuodingų dujų bei sprogmenų, kažkur po Vokietijos žeme, kur paviršuje, kaip tik virš galvos, knibždėte knibžda esesininkų. Tikriausiai jis drauge su Čerčiliu ir Artūru Baneringu gurkšnoja jau vyną prie pietų stalo kur nors Londone, spėjo Feračinis.
Atsliuogęs Kesidis sėkmingai nutūpė vamzdžio angoje greta Feračinio. Feračinis padėjo jam užčiuopti virvę, kuria buvo pririštas apačioje plūduriuojantis plaustas. Tada Feračinis antrąja virve ėmė leistis iš angos žemyn, kol pagaliau pasijuto klūpąs ant paties plausto viršaus. Jis apgraibomis susirado viename gale pritvirtintą dėžutę su detonatoriais bei sprogdinimo kabeliais, ir paskui geras penkiolika minučių yrė plaustą palei visas šachtos sienas, kaišiodamas į jas užtaisus, grūsdamas sprogmenis giliai į plyšius bei įdubimus, kur tik buvo įmanoma, pasinaudodamas geležiniu strypu, kurį specialiai tam reikalui ir buvo atsigabenęs ant plausto.
Kai šis darbas buvo atliktas, Kesidis vėl pritraukė plaustą tiesiog po vamzdžiu, ir Feračinis užsliuogė aukštyn, drauge atsigabendamas ir pagrindinį sprogdinimo kabelį. Pačiame šachtos dugne dujų koncentracija buvo užvis didžiausia, Feračinio veidu po kauke žliaugte žliaugė prakaitas. Nervinė įtampa ir nenuilstamas triūsas apačioje darė savo — Feračinis nebegalėjo ištverti giliai nekvėpavęs, ir gerklėje jau juto aitrių garų skonį. Jam po truputį pradėjo svaigti galva.
Kesidis jau laikė paruoštą ilgą dagtį, kurią pririšo prie Feračinio atsineštojo sprogdinimo kabelio galo. Tempdami jį paskui save, juodu ėmė ropštis vamzdžiu aukštyn. Vamzdis buvo gana status, tačiau iš „Plaktuko” jis buvo iškastas, o ne pragręžtas, taigi, pakankamai erdvus, kad jie galėtų pakenčiamai slinkti pirmyn. Be to, vamzdžio pagrindas buvo nelygus, vedė aukštyn lyg ir pakopomis — matyt, todėl, kad šitaip andai buvo patogiau darbininkams — o tai padėjo šiek tiek kompensuoti nuotakumą.
Feračiniui perštėjo akys, jis iš paskutiniųjų grūmėsi su poreikiu atsikosėti. Pagaliau kiek plačiau atsidarė deguonies tiekimo vožtuvą, nuo ko jam šiek tiek palengvėjo, nors jis puikiai žinojo, kad tokiu būdu greičiau išeikvos oro atsargas. Feračinis jautėsi pernelyg apkvaitęs, kad dar pajėgtų susimąstyti, ar ilgam jam pakaks deguonies, tiesą sakant, jam tai jau nelabai ir berūpėjo. Nagi, pirmyn, pirmyn, viens du trys — užsiropšti ant pakopos, viens du trys — užsiropšti ant pakopos. Kai susprogs dar vienas užtaisas, bus dar blogiau — slėgis dar labiau padidės… belieka tikėtis, kad pavyks kažkaip nusikapstyti iki galo ir išlįsti iš šito vamzdžio… o dievulėliau, tada juk dar laukia grumtynės su tuntais esesininkų… Nagi, pirmyn, tik pirmyn, viens du trys, užsiropšti ant pakopos…
Nusigavę kokį šimtą pėdų aukštyn, juodu susigūžė ant vamzdžio grindų. Kesidis uždegė sprogdinimo kabelį, ir abu bendražygiai kaip įmanydami užsidengė galvas bei ausis.
O išorinėje kameroje vožtuve įmontuoto slėgio matuoklio adatėlė ūmai šoktelėjo aukštyn — Peino žibintuvėlio šviesoje tai matėsi visiškai aiškiai.
— Na štai! — šūktelėjo Peinas. — Jie išsprogdino šachtą.
— Kol kas, atrodo, viskas gerai, — perdavė Lemsonas Rajenui, kuris tebekiūtojo prie liuko angos. — Jie išsprogdino šachtą.
— Jie išsprogdino šachtą, — pranešė Rajenas išorėje laukiantiems Vorenui ir Knakei.
Prie uždarytos vidinės kameros angos tūnantys Peinas ir Lemsonas įsitempė ir dar sykį pasitikrino visą savo įrangą. Kai slėgio matuoklio rodyklė vėl ims leistis žemyn, tai reikš, kad vamzdžio dangtis po pat „Flaktuku” jau pašalintas. O tai bus ženklas atidaryti vidinę kamerą ir leistis žemyn.
O Feračinis ir Kesidis tuo metu gelmėse vis ropštėsi ilgu įžambiu vamzdžiu aukštyn — po pagrindinio gamyklos komplekso tvora, po ypatingo saugumo zona, supančia Citadelę, po pačiu „Plaktuku”. Feračinis jau buvo kiaurai permerktas prakaito, sumišusio su tirpstančiais taukais. Jam svaigo galva, ausyse ūžė, galų gale jis kluptelėjo. Tačiau Kesidis čia pat jį pastvėrė ir vėl tvirtai pastatė ant kojų.
Tuo tarpu gestapo štabe Berlyne Heinrichas Himleris nesavu balsu klykė į telefono ragelį — antrame laido gale jo klausėsi Citadelės garnizonui vadovaujantis SS generolas. Kitapus stalo, užversto konstrukcijos brėžiniais, stovėjo du Todto organizacijos inžinieriai ir siaubo kupinomis akimis žvelgė į pačiame viršuje patiestą lakštą.
— Jie eina visai ne per gamyklą, kvaily tu neraliuotas! Jie prasibrovė po gamykla! Nesupranti? Apkurtai ar ką? Po gamykla!! Tegul visi tie bukapročiai iš viršutinių aukštų skuodžia žemyn! Rasenau tik gaišta laiką naršydamas Amunicijos fabriką. Nėra, nėra jų Amunicijos fabrike! Jie braunasi vidun per atliekų šalinimo šachtą numeris trys! Taip taip, mes turime ryšį su juo kita linija, jis jau siunčia savo būrius tenai! Bet gali būti, kad jie jau sulindę žemyn. Tu privalai visiškai, aklinai uždaryti „Valhalą”… Ką?.. Ne, kvaily nelaimingas, juk jau sakiau, kad tos kitos šachtos ničnieko nereiškia! Yra viena, atvedanti tiesiog po jūsų pasturgaliais! Jie gi išlįs stačiai jums po nosimis!
Tačiau dar Himleriui nebaigus stūgauti, plieninė plokštė, dengusi išėjimą iš vamzdžio, nulėkė šalin, kelias į apatinį „Plaktuko” komplekso aukštą buvo atviras. Rusvai raudonos dujos akimoju pasklido į visas puses. Iš angos išniro du gobtuvuoti, juodai apsirengę pavidalai su deguonies kaukėmis ir automatais rankose. Gi netoliese pasipainioję darbuotojai dusdami susmuko ant žemės.