O atliekų šachtoje dar du juodi pavidalai skubėjo į pagalbą, aklinoje tamsoje skubiai sliuogdami žemyn.
45 skyrius
Majoras Vorenas tūnojo prie angos mūrinio šešiakampio išorėje, liuko dangtis laikinai vėl buvo įstatytas į vietą, kad dabar, kai vidinė kamera jau buvo atidaryta, laukan neišsiveržtų milžiniškas tirštų dūmų debesis. Dangtis buvo pritvirtintas vos dviem varžtais, kad, laikui atėjus, jį būtų galima tučtuojau nuimti. Skubus Rajeno barbenimas iš vidaus pranešė Vorenui, kad Lemsonas ir Peinas jau nusileido į šachtą, o Rajenas ruošiasi mesti žemyn virvines kopėčias — dvi kilpomis sujungtas virves, kuriomis atsitraukianti grupė turėjo išlipti iš šachtos. Paskui ir pats Rajenas ketino leistis žemyn. Vorenas pabeldė į sieną linkįs jiems sėkmės, o paskui išsitiesė ir atsigręžęs pažvelgė į Knakę, kuris budėjo laiptų viršuje.
— Rajenas leidžiasi žemyn! — šūktelėjo jis.
Knakė linktelėjo, net nepasukdamas galvos. Vorenas vargingai ėmė ropštis laiptais aukštyn, sukandęs dantis vilkdamas sužeistąją koją.
— Klausyk, daugiau tau ten nebėra ką veikti, — pridūrė Vorenas. — Kol dar viskas gerai, verčiau pasišalintum. Dabar, tiesa, nėra laiko kalboms, tačiau tu nuveikei iš tiesų didelį darbą. Mes to nepamiršime.
— Kodėl gi amerikiečiai tuo užsiėmė? — pasiteiravo Knakė.
— Pernelyg ilga istorija. O be to, aš šiaip ar taip neturėčiau teisės jos tau atskleisti.
— Ar tai reiškia, kad įrenginys, esantis po.Citadele, gali turėti įtakos ir Amerikos likimui?
— Netgi viso pasaulio likimui.
Knakė linktelėjo, tarsi galvodamas apie ką kita.
— Tikiuosi, tai iš tikrųjų svarbu. Žinai, man ne taip lengva visa tai daryti. Aš juk, šiaip ar taip, esu vokietis.
— Tiesa. Ir man labai gaila, kad viskas taip įvyko. Tačiau, jei mums pasiseks, žinok: visa ši operacija yra nukreipta prieš nacius, prieš tai, kas atsitiktų, jei niekas jų nesustabdytų.
— Aš galiu tai įsivaizduoti. Juk kaip tik todėl mes ir sutikome padėti.
— Tu negali net įsivaizduoti.
Tą pat akimirksnį kažkur visai netoli pasigirdo moters balsas, jis buvo spigus iš susijaudinimo:
— Gustavai! Gustavai, tu čia?
Knakė siektelėjo čia pat gulinčio ginklo ir žvilgtelėjo virš laiptus slepiančios sienos bei betono blokų. Tako gale jis išvydo lietpalčiu vilkinčią Margą. Ji puldinėjo į šalis aiškiai pasimetusi ir beviltiškai dairėsi aplinkui.
— Marga! — šūktelėjo jai Knakė. — Čionai!
Dar akimirksnis — ir kažkur iš už kampo šiurkštus balsas sukriokė:
— Halte!
Marga žaibiškai atsigręžė pasižiūrėti, klyktelėjo ir kiek kojos įkerta pasileido bėgti link Gustavo. Pasigirdo kaustytų batų dundėjimas į grindinio akmenis, ir tučtuojau Margai už nugaros išniro koks pustuzinis esesininkų.
— Halte! — vėl užkriokė priekyje bėgantis karininkas.
Jis kilstelėjo pistoletą. Tą pat akimirksnį, kai bėgančios Margos pavidalas pasitraukė iš ugnies linijos, Knakė nedelsdamas šovė į karininką. Šūvis užkliudė ir dar vieną greta bėgusį esesininką. Kone tuoj pat pačiame atskubančio būrio viduryje sprogo granata — Knakei už nugaros stovintis Vorenas jau ruošėsi mesti antrą. Esesininkai išsklido į šalis ieškodami kokios nors priedangos, Knakė tuo tarpu nesiliovė šaudęs, tuoj pat driokstelėjo ir dar viena granata.
Visiškai uždususi Marga susmuko laiptų viršuje greta Knakės.
— Jie kažkaip sužinojo, kur tu. Norėjau tik perspėti, kad jie ateina, bet…
— Vėliau, — Knakė pirštu užspaudė jai lūpas ir įbruko į rankas šautuvą. Kai tik įsipainiojo į visą šį reikalą, Knakėms užteko nuovokos išmokti pakenčiamai šaudyti.
Iš už kampo tako gale pasigirdo šauksmai, nenutildamas žviegė švilpukas. Iš kažkur virš galvos ėmė zvimbti kulkos, cvaksėdamos jos smigo į sijas. Karininkas, kurį pašovė Knakė, nejudėdamas tysojo kniūbsčias, po jo krūtine ant grindinio plėtėsi kraujo dėmė. Greta susmukęs ant kelių kiūtojo antras kareivis — viena ranka spausdamas kitą, sužeistąją, jis bandė stotis. Dar du kareiviai žaibiškai iššoko iš už kampo ir nuvilko jį į šalį, tuo tarpu kiti, juos pridengdami, pleškino salvėmis. Knakė aršiai atsišaudė, akimirkai išnirdamas virš tiesiog priešais jį esančios sienos ir tuoj pat vėl pritūpdamas, vis kiek pasislinkdamas į šalį, kad nepasirodytų virš sienos du kartus toje pačioje vietoje.
Marga kiūtojo už jo keliais laipteliais žemiau. Pora plieno šalmais prisidengusių galvų išniro ant siurblinės stogo kitoje tako pusėje. Marga nedelsdama pliekė į jas, ir galvos akimoju dingo iš akiračio. Vorenas švystelėjo granatą virš stogo parapeto, ir ši po akimirkos sprogo, į viršų siūbtelėjo visas debesis šukių bei nuolaužų, apačioje žvangėdami išdužo pora langų. Vorenas nusviedė dar vieną granatą į tako galą. Tuo pat metu kažkur iš dešinės atšvilpusi granata sprogo tranšėjoje prie pat šešiakampio papėdės. Marga žaibiškai pasisuko ir ėmė pliekti į tamsius šešėlius, šmaižiojančius siurblinės languose.
Knakė vis dar pyškino į kareivius tako gale, kurie savo ruožtu nenuilsdami pliekė į jį.
— Jie persigrupuoja! — riktelėjo jis, tarp dviejų šūvių grįžtelėjęs per petį. — Rodos, ketina mus užspausti!
Vorenas nusirito laiptais žemyn ir suskato veržlėrakčiu atsukinėti du angos dangtį prilaikančius varžtus.
— Šaudykit kur pakliuvo! — suriko jis dviem savo bendrininkams. — Sukeikite kuo daugiau triukšmo! Taikykite į rezervuarus, pamėginkite juos susprogdinti! O paskui darysite tai, ką įsakysiu.
Jis paleido ilgą papliūpą į horizontalias atliekų surinkimo talpas virš tako galo, ten pat švystelėjo ir granatą. Be žodžio paklusę įsakmiam jo balsui, Gustavas ir Marga ėmė pliekti į rezervuarus bei vamzdžius virš galvų, Vorenas tuo tarpu svaidė granatas. Vienas rezervuarų sprogo, tirštas baltų garų debesis siūbtelėjo tiesiog ant tako kaip tik tuo metu, kai iš už kampo išpuolė keletas kareivių. Paskui kažkas užsiliepsnojo pačioje siurblinėje, balti garai tučtuojau susimaišė su juodais riebiais dūmais.
— Giliai kvėpuokite, pripildykite plaučius oro! — sustaugė Vorenas, mikliai užsidėdamas SS pulkininko kepurę ir apsitampydamas uniformą. — Pasiruoškite! Jau! — Jis nušveitė šalin liuko dangtį, ir iš angos siūbtelėjo tirštas rudas debesis, čia pat jis susimaišė su dūmais bei garais, apsiausdamas viską aplinkui dusinančia neperregima užuolaida.
Vorenas paliko tranšėjoje porą uždelsto veikimo granatų, dar keliskart pykštelėjo į orą, ir tada per tirštą rūką puolė laiptais aukštyn.
— Stokite! Rankas aukštyn! — įsakė jis abiem savo bendražygiams, pasičiupdamas jų šautuvus. Knakė buvo pernelyg suglumęs, kad kaip nors sureaguotų. Vorenas tėškė jam skambų antausį. — Rankas aukštyn, sakyta! Drožkite atgal! Atgal!
Baksnodamas šautuvu, jis išsivarė juos į taką. Visur aplinkui šmižinėjo neryškūs, nuolat susidūrinėjantys pavidalai. Kai tik pradėjo sproginėti jo paliktos tranšėjoje granatos, Vorenas atsigręžęs ėmė šaudyti į šešiakampį, sumaištyje sudrioksėjo ir daugiau šūvių.
Tako gale rūkas kiek prasisklaidė ir virto skysta miglele. Takas jau buvo atkirstas, čionai susitelkė visas būrys esesininkų. Pabrėžtinai šlubčiodamas Vorenas nusivarė savo kostinčius ir ašarojančius, aukštai iškeltomis rankomis „belaisvius” į pačią tirštumą. Seržantas ir pora eilinių puolė jam į pagalbą.