— Ten jų yra ir daugiau! — subaubė jiems Vorenas. — Eikite! Ten reikia jūsų pagalbos!
Kariai paskubomis nėrė į rūką.
Trijulė pasuko į grįstą kelią ir patraukė prie mašinos. Jiems už nugarų rusvai geltonas rūkas jau kilo virš stogų, apsiausdamas visą aplinkinę gamyklos teritoriją, tirštame debesyje netilo šauksmai, šaudymas, granatų sprogimai. Tarsi dar būtų maža sumaišties, pradėjo kaukti bent kelios sirenos. Pro šalį į įvykio vietą būriais skuodė kareiviai, kiti gi vijo atgal gamyklos darbuotojus, kurie vienas po kito lindo laukan pasižiūrėti, kas atsitiko. Vorenas nuleido ginklą.
— Atsipalaiduokite. Eikite kuo natūraliau, — sušnypštė jis, ir visi trys akimirksniu pavirto tiesiog karininku ir dviem civiliais, kurie visai galėjo būti iš gestapo.
Kai jie pasiekė „Mersedesą”, tebestovintį ten, kur Rajenas ir Feračinis buvo jį palikę, niekas jiems nesukliudė.
— Pasistenk atrodyti taip, tarsi tau ir derėtų čia būti, — pasakė Vorenas Margai, stumdamas ją link priekinės sėdynės. — Tu vairuosi.
Paskui jis įgrūdo Knakę ant užpakalinės sėdynės, pats įsitaisė greta ir grąžino jiems ginklus. Mašina trūktelėjo, ir SS seržantas paslaugiai mostelėjo savo kariams pasitraukti, kad nekliudytų mašinai išsukti į kelią.
Tačiau nuo to laiko, kai Vorenas ir Rajenas pateko vidun, situacija prie šoninių vartų buvo jau gerokai pasikeitusi. Kol mašina privažiavo artyn, Vorenas žaibiškai apmetė veiksmų planą. Šlagbaumas buvo nuleistas, o prie vartų būdelės stovėjo SS kapitonas, kapralas ir du eiliniai, kitapus vartų būriavosi dar keletas kareivių, čia pat stovėjo ir „Kiobelvagenas” (vokiškas „Džipo” atitikmuo) su užtupdytu ant stogo kulkosvaidžiu, mašinoje sėdėjo viskam pasirengę vairuotojas bei kulkosvaidininkas. Nekilo abejonių, kad sargo būdelėje buvo ir daugiau kareivių. Iškėlęs rankas kapralas žengė priešais jų mašiną, Marga sulėtino greitį. Pora karių irgi atstatė ginklus, tačiau kaipmat juos nuleido, kai tik Vorenas atsistojo, ir kariai išvydo jo uniformą.
— Kas gi ten dedasi? — paklausė kapitonas. — Mums čia atrodo, kad… — nebaigęs sakinio jis sustingo: jo žvilgsnis nuslydo nuo išblyškusio įtempto Margos veido prie tiesiog į jį atstatyto automato vamzdžio, atremto į mašinos dureles. Marga iššovė ir tą pat akimirksnį iki galo nuspaudė akceleratorių. Kapitonas griūdamas atsitrenkė į būdelės sieną, kapralas nėrė slėptis, o tuo pat metu Knakė iš automato ėmė pleškinti į kareivius, susibūrusius prie būdelės, gi Vorenas vienu šūviu patiesė kitapus vartų „Kiobelvagene” sėdėjusį kulkosvaidininką ir tada sviedė granatą. Priešais „Kiobelvageną” stovėję kareiviai dar nesuspėjo išsilakstyti į šalis, o „Mersedesas” iš visų jėgų rėžėsi į šlagbaumą ir jį pralaužė. Uraganinė ugnis nuo galinės jo sėdynės neleido kareiviams nė galvų kilstelėti, kol mašina nukriokė tolyn.
Apatiniame „Plaktuko” aukšte buvo sutelkti beveik vien tik energijos generatoriai, ventiliacijos įranga bei įvairių atsargų sandėliai. Keletą čionai dirbusių žmonių dujos ir dūmai akimoju išvedė iš rikiuotės. Nebuvo nė mažiausios tikimybės, jog per artimiausias keletą minučių kas nors iš jų pakankamai atsipeikės, kad didvyriškomis pastangomis sukeltų kokį nors pavojų, taigi, Feračinis ir Kesidis metėsi į priekį, po kelis šuolius paeiliui, pridengdami kits kitą. Juodu stengėsi pasiekti plieninius laiptus, kurie ir buvo vienintelis kelias į viršutinius aukštus.
Feračiniui jau kopiant laiptais, sargybinis esesininko uniforma ir dar vienas žmogus baltu chalatu viršuje pamėgino užstumti sunkias duris. Tačiau Feračinis iššovė iš už variklio dėžės — sargybinis kaipmat atšlijo, o antrasis žmogus susmuko tarpduryje. Dar keli žmonės bandė užstumti duris iš užnugario, tačiau sukniubęs kūnas gan patikimai jas užrėmė. Kažkas pasilenkė, norėdamas nustumti negyvėlį į šalį, tačiau Feračinis dar kartą iššovė, ir ant vieno kūno užgriuvo dar antras. Šūvių priedangoje Kesidis šoko pirmyn ir pro duris švystelėjo vidun porą granatų, paskui jas, tiktai kitu kampu, paleisdamas ir šūvių papliūpą. Tada priekin prasiveržė Feračinis ir nustūmė šalin abiejų nukautųjų kūnus.
Jis atsidūrė tarpduryje kambario, kuriame ir buvo patys sugrįžimo vartai — jų konstrukcija buvo beveik tokia pat, kaip ir Bruklino mašinos, kuri ir buvo sukonstruota pagal tą patį projektą. Pagrindinis cilindras stūksojo tiesiog priešais Feračinį jam virš galvos, ties viduriu aplink jį driekėsi turėklu apjuosta platforma. Kambario šonuose buvo gausybė nišų, prikimštų prietaisų bei aparatūros, kopėčių ir kabančių tiltelių. Visur aplinkui skambėjo šūksmai, aidėjo kojų tapsėjimas; tiesiog už durų, ten, kur susprogo granatos, kilo didžiausia sumaištis. Žmonės, sugebėję laiku pasprukti iš apatinio aukšto, kaktomuša susidūrė su priešinga kryptimi plūstančiu srautu tų, kurie bėgo iš viršaus žemyn pasižiūrėti, dėl ko kilo šitoks triukšmas. Tuo tarpu dujos iš apačios prasismelkė ir į viršų, žmonės ėmė kosėti ir dusti, ir sumaištis netrukus virto tikra panika.
Kokioms nors subtilybėms nebeliko laiko. Tarpduryje sustojęs Feračinis šūviu serijomis šienaute šienavo susigrūdusius, konvulsijų tąsomus kūnus. Kesidis liuoktelėjo pro jį vidun, pildamas į galerijas viršuje ir keliais šūviais ištaškydamas artimiausias lempas. Feračinis žaibiškai įsidėjo naują apkabą ir po akimirksnio nusekė paskui bičiulį.
Galų gale atsidūrę viduje, juodu vėl persiskyrė, kad galėtų pleškinti platesniu kampu ir tokiu būdu vienas kitą pridengti, visąlaik slinkdami artyn sugrįžimo vartų, užsiglausdami kertėse, pridengtose nuo įėjimo į pačią mechanizmo patalpą. Ant vieno tiltelių pasirodė kažkoks svirduliuojantis pavidalas ir nukreipė pistoleto vamzdį į Kesidį. Tačiau jam dar nesuspėjus iššauti, Feračinis paleido šūvių kartečę į aplinkines sijas, ir žmogus kaip mat atsitraukė.
Visa scena jau gerokai priminė Breigelio nutapytą Hadą — priešakinė patalpos dalis buvo visai užtemdyta, aplink didžiulį dunksantį mechanizmą vijosi vis tirštėjančios dūmų sruogos, o krauju nutaškytomis grindimis paniškai traukėsi atgal siaubo apimti žmonės, klupdami ant susmukusių, besiraitančių kūnų. Antpuolis buvo toks staigus ir nuožmus, kad mechanizmo patalpoje budėję esesininkai buvo užklupti visiškai nepasiruošę, o siūbtelėjusios dujos užkirto kelią bet kokiam organizuotam pasipriešinimui. Užlindęs už prietaisų stovo Kesidis skubiai iš naujo užtaisė savo šautuvą, o Feračinis visą dėmesį sutelkė į laiptus ir platformą viršuje, stengdamasis prasiskinti kelią prie pačios mašinos.
Kaip tik tuo metu pro įėjimą tolimajame patalpos gale vidun siūbtelėjo pirmasis SS pastiprinimų būrys iš viršutinių aukštų. Tačiau jie puolė pernelyg karštligiškai, pernelyg skubėdami. Jie išniro į skaisčiai apšviestą plotą ir pateko tiesiog į kryžminę ugnį, šauliai gi lindėjo šešėliuose. O be to, jie visiškai nebuvo numatę dujų. Esesininkai netvarkingai puolė atgal, palikdami keletą saviškių voliotis ant grindų. Anapus įėjimo kažkieno balsas amsėjo įsakymus. Vidun siūbtelėjo dar vienas būrys sargybinių, tačiau jie čia pat susidūrė su atsitraukiančiaisiais, užvirė tikras pragaras. Kesidis švystelėjo granatą į patį susigrūdusių kūnų vidurį. Visiškame chaose Feračinis sugebėjo pasiekti vienus į pačią mašiną vedančius laiptus ir keliais šuoliais atsidūrė ant platformos priešais transfero kamerą.
Platforma kyšojo virš koridoraus, vedančio į transfero kamerą, čia budėję esesininkai išsisklaidė tarp mechanizmų bei prietaisų konsolių. Feračinis girdėjo, kaip į plieninį rėmą visur aplink jį caksi kulkos, apačioje nenuilsdamas šaudė Kesidis. Feračinis paskubomis paleido porą šūvių pro turėklus žemyn, kur pastebėjo porą pasislėpusių sargybinių, o paskui nėrė už platformos krašto ir karštligiškai kibo išpakuoti atsigabentus sprogmenis.