Ir staiga jis pajuto, kad plaučiai plyšte plyšta. Pasibaigė jo deguonies atsargos. Pasirinkimo Feračinis neturėjo. Jis atpalaidavo raiščius ant pakaušio ir paskubomis nusuko savo kvėpavimo aparato antveidį į šoną. Jo plaučiai nevalingai išsipūtė reikalaudami oro, ir po akimirkos Feračinis susilenkęs dvilinkas jau klūpojo ant kelių kosėdamas ir žiaukčiodamas. Jis jau nebesuvokė, kad ūmai nušvito užtemdytasis patalpos galas, kai atsilapojo antrosios durys ir iš avarinės šachtos vidun siūbtelėjo dar vienas esesininkų būrys.
Tuo tarpu apačioje esesininkai sugebėjo prasiskverbti tarp Kesidžio ir durų, pro kurias juodu su Feračiniu pateko vidun. Jie užspeitė Kesidį tarp vienos atraminių kolonų ir elektros generatoriaus. Kesidis be paliovos keitė padėtį ir beviltiškai šaudė, stengdamasis apsiginti nuo vienu metu iš trijų pusių pleškinančių priešų, tačiau puikiai suvokė esąs įvarytas į kampą. Jis švystelėjo paskutiniąją granatą, šoviniai jau visiškai baigėsi… Bet tada iš apatiniojo aukšto pro duris įpuolė Lemsonas su Peinu ir puolė šienauti priešą iš užnugario.
Palikęs Kurtą Šolderį drauge su Pfanceriu ir dar pora vyrų prižiūrėti apstulbusios kontrolės kambario budėtojų pamainos, Vinsleidas nuskubėjo laiptais žemyn pas kitus, laukiančius prie šliuzo durų. Jaunasis Šolderis padavė jam ryšulį cilindro formos daikčiukų, iš kurių kiekvieno kyšojo po strypelį. Panašių daikčiukų jau turėjo ir Ana bei Kitas Adamsonas. Adamsonas atkakliai reikalavo vykti drauge, taigi, Kalebo ir jo kompanijos apsaugą perėmė keletas „Vargonų” darbuotojų.
— Jie nustatyti trisdešimčiai sekundžių, — paaškino jaunasis Šolderis. — Tiesiog spustelėkite ir ištraukite kaiščius.
Vinsleidas pasikabino savo automatą ant peties ir pažvelgė į Aną.
— Viskas paruošta?
Ji linktelėjo.
Kažkas išėjo iš kontrolės kambario ir tiesiog iš viršutinio aukšto šūktelėjo žemyn:
— Spindulys jau prisitvirtina!
Tą pat akimirksnį dvivėrės durys, vedančios į transfero šliuzą, ėmė palengva slysti į šalis. Viduje sutvisko raudonas švytėjimas.
— Ar nesiliausite! — staiga suriko kažkieno balsas. Pro vienas šoninių durų išėjo du žmonės aukso spalvos, laisvai krintančiais Vyriausiosios Valdybos apsiaustais, jiems iš paskos sekė Kalebas bei kiti jo grupės nariai. Viršutinis aukštas prigužėjo pilkomis uniformomis vilkinčių apsaugos kareivių, jie kiek įkabindami skuodė kontrolės kambario link. Tačiau kažkas iš vidaus užtrenkė jo duris, pro langelį aiškiai matėsi automatu ginkluotas Šolderis. Pfanceris gi karštligiškai mojo žemyn, rodydamas į transfero šliuzą, o tuo tarpu viršuje susitelkusi apsauga pradėjo laužti duris.
Durys priešais transfero šliuzą buvo atviros, iš krovinių paruošimo skyriaus paknopstomis link jų skuodė ten buvę sargybiniai.
— Pirmyn! — suriko jaunasis Šolderis ir glaudžia greta drauge su Edžiu, T’ung-Senu bei kitais sustojo priešais šliuzą, o Vinsleidas, Ana ir Adamsonas žaibiškai nėrė vidun. Sargybiniai įsirėžė į žmonių sieną, blaškydami juos į visas puses — tačiau akimirksnį pavėlavo. Transfero šliuzo durys buvo jau užsivėrusios.
Feračinis pajuto esąs veidu prisispaudęs prie plieninės platformos pagrindo plokštės — tačiau jis vėl kvėpavo. Galingi ventiliacijos vamzdžiai, įtaisyti lubose virš galvos, iš apatinio aukšto pumpavo viršun ten tiekiamą gryną orą. Prie pat Feračinio galvos nusileido kažkieno pėda. Jis instinktyviai pasirito į šalį ir pasijuto bežiūrįs į juodą, gobtuvu prisidengusį pavidalą, kurio akys žvelgė iš už stiklo plokštės, o veidą dengė kaukė su kyšančia iš jos žarnele. Tai Rajenas, pagalvojo Feračinis, nors ir nebuvo visai tikras. Kitoje platformos pusėje dar vienas grupės narys tvirtino sprogdinimo kabelį prie užtaisų, išdėliotų palei mašinos sieną, o paskui ėmėsi jungti jį prie kito, iš apačios atsidriekiančio kabelio. Tuo tarpu likusieji du bendražygiai kaip pašėlę pliekė tiek žemyn, tiek ir aukštyn, į balkonus. Vienas jų buvo Kesidis, antrasis, visas kruvinas, bejėgiškai nukarusia viena ranka, gerokai priminė Peiną.
Kažkieno ranka truktelėjo Feračinį už sukryžiuotų ant nugaros diržų — jis apdujęs kilstelėjo ir atsiklaupė. Žmogus greta jo iš tiesų buvo Rajenas. Jis iššovė į kažką apačioje, o paskui pastvėrė užtaisus, kurių Feračinis taip ir nesuspėjo išvynioti ir, nuskuodęs į kitą platformos pusę, prijungė juos prie tų, kuriuos jau buvo išdėliojęs Lemsonas. Feračinio žvilgsnis nuslydo mašinos siena tolyn ir pagaliau užkliuvo už SS uniformų — esesininkai jau buvo ant tiltelio ir skubinosi platformos link. Apsigraibęs Feračinis užčiuopė šalia tebegulintį automatą. Jis prisitaikė ir nuspaudė gaiduką tą akimirksnį, kai taikiklyje pasirodė link platformos atskubantis esesininkas.
Ničnieko! Tuščia!
Aplinkui suzvimbė kulkos, bet Feračinis vis vien pamėgino atsistoti. Kažkas nusvilino jam krūtinę ir ranką, o nuo smūgio į petį jis apsisuko vilkeliu ir vėl išsitiesė ant grindų, tiesiog priešais mašinos duris. Ant grindų, vos per pėdą nuo jo veido, nutūpė granata. Feračinis bukai dėbsojo į ją, nepajėgdamas nė piršto pakrutinti. Staiga iš kažkur materializavosi Kesidis, paleido salvę Feračiniui virš galvos, tą pat akimirksnį nuspirdamas granatą kažkur tolyn. Kesidžiui už nugaros išdygo Rajenas, jis be paliovos pyškino išilgai tiltelio kitoje mašinos pusėje. Dabar esesininkai jau artėjo iš abiejų cilindro pusių, dar daugiau jų garmėjo iš apačios, perlipdami tiesiog per turėklą platformos gale. Reikėjo kažkaip sulaikyti juos iki tol, kol sprogs užtaisai — tai buvo vienintelis dar likęs svarbus dalykas.
Peinui vėl kliuvo, jis susmuko. Rajenas susvirduliavo ir griuvo aukštielninkas, atsitrenkdamas į duris. Ant kojų beliko tiktai Kesidis ir Lemsonas. Feračinis iš paskutiniųjų stengėsi išsitraukti iš amunicijos maišelio naują apkabą, tačiau taip ir neįstengė priversti savo rankos pajudėti. Kilstelėjęs akis jis išvydo iš kitos platformos pusės tiesiog link jo artėjančius esesininkus, visų priešakyje skuodė šviesiaplaukis žydraakis milžinas. Akimirksnį milžinas triumfuodamas dėbtelėjo žemyn, jo lūpas iškreipė paniekos kupina šypsenėlė, kuri ūmai pasirodė kažkokia groteskiška netikėtai kažkur Feračiniui už nugaros sutviskusioje šviesoje. Sveikąja ranka Feračinis dar bandė sugriebti prie šono kabojusį pistoletą, tačiau milžinas jau prisitaikė… ir staiga jo galva ištiško it pernokęs persikas nuo plaktuko smūgio.
Juodomis uniformomis vilkintys pavidalai, dar ką tik negailestingai artėję iš užnugario, ūmai virto kruvina drykstančių į gabalus kūnų koše, kurią kažkas šluote nušlavė atgal prie turėklo platformos gale. Visiškai apdujęs Feračinis pasuko galvą ir pažvelgė į viršų. Ir staiga suprato, kad buvo sužeistas kur kas sunkiau, nei jam pasirodė. Mat pagaliau jis suvokė esąs nebegyvas.
Tiesą sakant, išėjimą anapus jis įsivaizduodavo visai ne taip
— šiaip jau, nelabai dažnai apie tai ir susimąstydavo. Ir vis dėlto jis tikėjosi išvysiąs daugybę įvairiausių mistinių, spalvingų vizijų, patirsiąs ypatingai aštrių pojūčių, išgirsiąs keistą muziką — žodžiu, išgyvensiąs, ko gero, kažką panašaus į tuos neįtikėtinus potyrius, apie kuriuos pasakodavo prisiekę narkomanai… Pačiam jam niekad nebuvo šovę į galvą išbandyti narkotikų. Suniokotos smegenys buvo paskutinis dalykas Specialiųjų operacijų kariui reikalingų daiktų sąraše. Dabar gi, kai tai atsitiko iš tikrųjų, realybėje išėjimas pasirodė besąs kažkoks… na, kažkoks visai kasdieniškas. Gal netgi šiek tiek nuviliantis. Taip, jis buvo visai kasdieniškas, tačiau įprastos detalės atsidūrė kažkokioje nerealioje aplinkoje…