Feračinis išvydo Klodo šmėklą, stovinčią visai greta jo ir skinančią ištisas ordas esesininkų kažkokiu neįtikėtinu rankiniu kulkosvaidžiu, kuris šaudė miniatiūrinėmis bombomis ir kėlė triukšmą it visas traukinio sąstatas. A, matyt, tai haliucinacija, kurią sukėlė pasąmonės noras, tarsi kažkur nutolęs ramiai pagalvojo Feračinis. Buvo čionai ir Ana Charkiovič, ji pliekė iš tokio pat kulkosvaidžio. Ogi štai ir Kitas Adamsonas — tas gi čia iš kur? Jis liuoktelėjo iš mašinos, pasilenkė ir nuspūdino atgal, drauge vilkdamas ir Peiną. Kesidis tuo tarpu užsimetė Rajeno ranką sau ant pečių, o Lemsonas kaip tik traukė peilį iš suglebusio esesininko kūno, kuris čia pat dunkstelėjo į grindis.
O Klodas žvelgė į Feračinįjsypsodamasis taip, kaip tik jis vienas ir sugebėjo.
— Nagi, Hari, kelkis, — pasakė šmėkla Feračinio astralui. — Negalime kiurksoti čia ištisą dieną. Įtariu, ir taip užsibuvai, o svečias — kaip žuvis…
Ana Charkiovič pasilenkė ir padėjo Klodui pastatyti Feračinį ant kojų. Kokia nepagarba. Argi galima šitaip elgtis su numirėliu? Kodėl jie nepalieka jo ramybėje? Ana stumte įstūmė jį į raudoną švytėjimą vartuose, per žingsnį priešaky Kesidis tempė Rajeną, iš užnugario vis dar atsklido Klodo kulkosvaidžio tratėjimas.
— Ne, ne čia, — išgirdo Feračinis kvailai lemenantį savo balsą.
— Mums visai ne čia, mums reikia į priešingą pusę. Ten, viršuje, laukia Harvis.
Ir pagaliau jis nugrimzdo į tamsą.
46 skyrius
Prieškambaryje susispietusioje minioje pasigirdo keletas prislopintų aiktelėjimų — transfero šliuzo durys vėl nuslydo į šalis. Vinsleidas ir dar du jo bendražygiai, išnykę vos prieš keletą akimirkų, sugrįžo atgal, tačiau dabar drauge su jais buvo dar penketas žmonių. Visi penki vilkėjo riebaluotus kostiumus su gobtuvais, jų veidus dengė kaukės. Trejetas jų buvo sužeisti ir neapsiėjo be bičiulių pagalbos, du, regis, net be sąmonės. Nekreipdami jokio dėmesio į sargybinius, kurie bandė nustumti juos atgal prie sienos, keletas mokslininkų atskubėjo artyn padėti atvykėliams, kurie palengva patraukė durų link. Vinsleido skruostas buvo nubruožtas kulkos — žaizda buvo gan gili, kraujas lašėjo ant jo marškinių krūtinės bei švarko atvarto.
Apsaugos pajėgų vadas majoras Felipė Žuanseresas, atskubėjęs čia drauge su Jorgasenu paskui abu auksarūbius direktorius, gerokai paniuro, išvydęs suglebusius, krauju pasruvusius iš šliuzo išnešamus kūnus, taip pat ir likusiųjų, dar paeinančių, būklę. Siūbtelėjęs aitrių garų gūsis pasiekė jo šnerves.
— Tai jie, — pareiškė Kalebas, žengdamas į priekį ir rodydamas pirštu. — Štai tuodu ir moteris. O šitas užpuolė sargybinį.
— Suimkite juos! — įsakė vienas direktorių. Sargyba susitelkė artyn ir žiedu apsupo šliuzo duris.
— Jūs tik pažvelkite į juos! — kreipdamasis į Žuanseresą užprotestavo Jorgasenas. — Pažvelkite ir dar kartą pasakykite man, kad ten, antrajame gale, nevyksta ničnieko daugiau, kaip tik moksliniai eksperimentai. Juk šitie žmonės atkako čia tiesiog iš mūšio lauko!
— Suimkite juos, tai įsakymas! — pakartojo vienas direktorių.
— Šioje įmonėje vadovaujame mes. Jūs esate mums pavaldūs.
Viršutinio aukšto galerijoje grupė sargybinių ištempė Šolderį ir Pfancerį iš kontrolės kambario. Dar vienas žmogus išėjo jiems iš paskos.
— Ryšys nutrūko! — riktelėjo jis žemyn. — Visos jungiamosios funkcijos nuliniame lygyje.
— Jūs visiškai neprivalote paklusti nusikaltėliams, — pareiškė T’ung-Senas sargybiniams, kurie atstatę šautuvus neleido jam bei jo grupei nė per žingsnį atsitraukti nuo sienos. — Jų rankos kruvinos! Jie dalyvauja žudynėse, visi jie!
— Masinėse žudynėse, — pridūrė greta jo stovintis Edis.
Sargybiniai klausiamai sužiuro į Žuanseresą, laukdami nurodymų.
— Įsakymas jau duotas! — karktelėjo vienas direktorių.
— Jūs juk atsakote už saugumą, — T’ung-Senas kreipėsi į Žuanseresą. — O čionai buvo padaryta itin stambių pažeidimų.
— Mes čionai jiems nepavaldūs! — laikėsi savo Kalebas.
Žuansereso žvilgsnis slysčiojo nuo vienos grupės prie kitos.
— Pakaks, — galų gale prašneko jis. Paskui kreipėsi į sargybinius: — Uždarykite juos visus. Šitą kompaniją, anuos — visus iki vieno. Tegul apsiramina, kol visą šį reikalą perduosime į kitas rankas. Aš iškviesiu JTGP.
— Jūs negalite… — prasižiojo vienas direktorių, tačiau greta stovėjęs sargybinis alkūne vožė jam į šonkaulius.
— Sakau: šito jau pakaks, — pakartojo Žuanseresas. — Aš prisiimu visą atsakomybę. Mano tiesioginės pareigos yra palaikyti čionai tvarką. — Jis vėl atsigręžė į sargybinius. — Šituos žmones patalpinkite į konferencijų salę R7, anuos uždarykite personalo poilsio kambaryje, o šią grupę — priimamajame. Pasirūpinkite, kad tučtuojau prisistatytų medikų brigada ir suteiktų pagalbą sužeistiesiems, žiūrėkite, kad būtų paruoštos patalpos ypatingiems atvejams. Tuos, esančius drauge su jais, irgi gabenkite ten — tegul susitvarko, be to, ten jie bus patikrinti. O paskui perkelkite juos visus į personalo valgyklą pastato gilumoje ir akylai saugokite. Jie gali palaukti ten.
47 skyrius
Jau leidosi sutemos. Ana Charkiovič drauge su Adamsonu sėdėjo už vieno iš stalų erdvioje patalpoje baltomis ir oranžinėmis sienomis. Jiems buvo atneštos kelios lėkštės jautienos su aštriu padažu, daržovėmis bei vaisiais, tačiau laukimo įtampa buvo tokia didelė, kad nė vienas beveik neprisilietė valgio. Šolderis neramiai žingsniavo palei ilgą langą vienoje sienoje. Aptvertoje ir skaisčiai apšviestoje teritorijoje apačioje jau nusileido pirmoji JTGP lėktuvų eskadrilė; iš pažiūros puikiai apmokyti, dangaus žydrumo uniformomis vilkintys kariai paskubomis telkėsi prie vartų ir išsisklaidė tarp antžeminių „Vargonų” įmonės pastatų.
— Apytiksliu paskaičiavimu namuose jau turėtų būti balandžio vienuoliktoji, — prašneko Šolderis. — O tai reiškia, kad buvome išvykę jau šešias savaites.
— O čia praėjo vos daugiau nei penkios valandos, — sumurmėjo Adamsonas.
Ana pakėlė galvą.
— Tai kiek gi jie užtruko? Maždaug mėnesį, kol pasiekė numatytą tikslą Vokietijoje?
— Maždaug, — linktelėjo Šolderis. — Šiek tiek ilgiau, nei buvo numatyta, bet, regis, galų gale kaip tik dėl to jiems viskas palyginti gerai baigėsi.
— Išskyrus majorą Voreną, — atsiliepė Ana. — Norėčiau sužinoti, koks likimas ištiko jį.
— Ką gi, tikiuosi, galų gale sužinosime, — atsiliepė Šolderis. — Bet, man rodos, prieš kam nors iškeliaujant namo, visi mes dar šiek tiek užtruksime čia.
— Bet iš esmės sugrįžti atgal įmanoma? — paklausė Ana.
Šolderis linktelėjo.
— Manau, taip. Tačiau sunku įspėti, kiek laiko bus praėję ten, kol čia kas nors susipras kažko imtis.
Pasikalbėti su kuo nors apie tai jis turėjo visai nedaug laiko, taigi, spėjo suprasti tik tiek, kad „įsibrovimas” iš Sarginėje sumontuotos mašinos įvyko dėl hiperdimensinės bangos funkcijos, rezonuojančios dažniais, kurie šiek tiek skyrėsi nuo nacių sugrįžimo vartų, su kuriais paprastai ir susijungdavo „Vargonai”, spektrinės grupės. Smalsumo paakintas vienas iš tuo metu kontrolės kambaryje dirbusios pamainos vadovų liepė įvertinti spindulio parametrus nukrypimo ribose — o gautas rezultatas ir buvo ryšys su Sargine. Pakartojus tų pačių parametrų spindulį ryšys vėl būtų atkurtas — žinoma, su ta sąlyga, jei Sarginėje likę žmonės nepalaidojo visų vilčių ir vis dar tebebudi prie mašinos.