— Atrodo, TT ir JTGP jau kuris laikas paslapčia atidžiai sekė visą operaciją, — prašneko Jorgasenas. — Taigi, visa, kas įvyko, jų nenustebino taip, kaip kad buvo galima tikėtis. Štai šis žmogus ir vadovavo tyrimams… — ūmai jis nutilo, pastebėjęs plačią šypseną Vinsleido veide — atrodė, jokių pristatymų nebereikia.
Vinsleidas linktelėjo su giliu ir visiškai akivaizdžiu pasitenkinimu.
— Taip ir maniau, kad tai, ko gero, būsi tu.
Jaunesnysis vyras kurį laiką tylėdamas žvelgė į jį, jo išraiška išdavė tiek suglumimą, tiek ir šiokį tokį linksmumą bei įtarumą. Bet pagaliau jis ėmė suprasti, ir šįsyk jo veide jau pasirodė begalinė nuostaba.
— Ne! — negalėdamas patikėti sušuko jis. — Šito negali būti!
— Kurgi ne, dar ir kaip gali, — užtikrino jį Vinsleidas. — Ir kas-gi, jei ne tu, žino tai užvis geriausiai.
Suglumusi Ana dirsčiojo tai į vieną, tai į kitą. Paskui papurtė galvą ir dar kartą pasižiūrėjo. Ji įsmeigė akis į Vinsleidą, o paskui į jaunesnįjį vyrą, mintyse mėgindama įsivaizduoti, kaip jis atrodytų po kokių trisdešimties su viršum metų… gal kiek labiau įraudusiu veidu… dar reiktų pridėti akinius… ir galbūt minkštą fetrinę skrybėlę…
Taip! Viskas atitinka!
Ana susmuko kėdėje, pirmąsyk gyvenime netekusi žado visiškai tiesiogine prasme.
Tai buvo Vinsleidas — jaunesnė Vinsleido kopija!
48 skyrius
Feračinis gulėjo lovoje švariame erdviame kambaryje, už lango stūksojo žali, saulės nutvieksti kalnai. Dešinioji jo ranka ir petys buvo sutvarstyti. Juodaplaukė tamsiaodė mergaitė slaugės chalatu ir kepuraite tvarkė buteliukus bei sidabrinius indelius ant stovinčio prie lovos vežimėlio stikliniu viršumi. Kurį laiką Feračinis bandė susivokti. Jeigu jis pateko į rojų — ką gi, tokiu atveju juk neturėtų jaustis taip bjauriai. Kita vertus, jeigu tai pragaras, tuomet, be jokios abejonės, jis turėtų jaustis kur kas bjauriau. Galų gale jis nusprendė, kad užvis labiausiai tikėtina, jog jis vis dėlto dar anaiptol ne miręs.
— Sveikas, — pasakė slaugė, pastebėjusi, kad jis atsimerkė. — Vadinasi, grįžai į šį pasaulį. Jeigu tau įdomu: turiu rimtą pagrindą tvirtinti, kad netrukus būsi sveikutėlis.
— A. — Tiesą sakant, Feračinis visai apie tai nepagalvojo, tačiau sužinoti vis dėlto buvo malonu. — Kur aš atsidūriau? — paklausė jis kilstelėdamas galvą, kad pamatytų daugiau jį supančios aplinkos.
— Netoli Žuruenos, Brazilijoje, — atsakė slaugė, skepeta uždengdama vežimėlį.
Feračinio galva dunkstelėjo atgal ant pagalvės. Koks velnias atnešė jį į Braziliją ir ką gi jis čia veikia? Valandėlę jis bukai vypsojo į lubas. Per kambarį tyliai dardėdamas nuriedėjo vežimėlis, vos girdimai dūgzdamos atsivėrė durys. Brazilija? Bet argi ne Brazilijoje buvo sukonstruota pati pirmoji mašina, nuo kurios ir prasidėjo visa šita kebeknė? Feračinis vėl pakėlė galvą ir dirstelėjo į kaip tik beišeinančią slaugę.
— Kelinti dabar metai?
Slaugė nusijuokė.
— Nesirūpink, tu nebuvai išsijungęs taip jau ilgai. Vis dar tie patys 2025-ieji.
Feračinio galva vėl nugrimzdo į pagalvę.
— O, velnias… — sudejavo jis ir vėl užmigo.
Paskui jis pajuto, kad slaugė jį žadina — buvo jau vakaras. Netrukus jam pakeitė drabužius, ir tuo metu atėjo gydytojas pasižiūrėti, kaip jam sekasi. Feračiniui buvo įskilę pora šonkaulių, įtrūkę krūtinės bei rankos raumenys, petį prakiurdino kulka, be to, jis buvo apsinuodijęs dujomis — visa tai jam pasakė gydytojas. Kelios savaitės poilsio — ir jis būsiąs it naujutėlis.
— O kaip kiti? — parūpo Feračiniui.
— Peinui ir Rajenui prireikė chirurginės pagalbos, juodu vis dar guli veikiami narkozės. Tačiau viskas bus gerai, jie atsigaus, — atsakė gydytojas. — Kesidis ir Lemsonas jaučiasi puikiai.
— Ar galiu juos pamatyti?
— Pajėgsi?
— Žinoma, velniai rautų.
— Puiku, bet pirmiausia noriu, kad ką nors suvalgytum. Atsidarė durys ir tarpduryje pasirodė Vinsleidas, apsivilkęs kažkokią šviesiai žydrą uniformą, kokios Feračinis kaip gyvas nebuvo regėjęs.
— Ak, štai ir jis… atrodo kuo puikiausiai! — Vinsleidas pažvelgė į gydytoją. — Kaip jis?
Gydytojas linktelėjo ir pamojo ranka.
— Viskas gerai. Užeikit.
— Mane pasiekė žinia, kad jau atsigavai, Hari, taigi, kaipmat ir atskubėjau, — pareiškė Vinsleidas. — Atrodai jau kur kas geriau — lūpos atgavo normalią spalvą. Kaip jautiesi?
— Jis laikosi puikiai, — atsiliepė gydytojas. — Jei jums manęs prireiktų — būsiu savo kabinete.
Slaugė pakėlė lovos galą taip, kad Feračinis galėtų atsisėsti, ir patogiai apkamšė pagalvėmis. Paskui ir pati išėjo iš kambario.
Feračinis linktelėjo.
— Rodos, tuoj atsistosiu ant kojų.
Jis bandė kažką prisiminti, tačiau galva kol kas dar neveikė taip, kaip turėtų. Tačiau jis miglotai suvokė netikėtai atsidūręs Brazilijoje.
— Kas gi nutiko, Klodai? Juk čia ta pati vieta Pietų Amerikoje, iš kurios atkeliavo Kurtas, tiesa?
— Taip, — patvirtino Vinsleidas.
Feračinis papurtė galvą. Ją skaudėjo.
— Tai ką, po šimts velnių, čionai veiki tu?
— Būdami Anglijoje mes gavome žinią iš Sarginės, kad jiems vėl pavyko užmegzti ryšį, — paaiškino Vinsleidas. — Taigi, mudu su Ana skubiai išskridome atgal.
— Aišku.
— Tačiau mes prasiskverbėme anaiptol ne į tą liniją, į kurią planavome patekti. Ir, užuot nugabenusi mus į Tularozą, kaip kad tikėjomės, mašina kažkokiu būdu susijungė su „Vargonų” sistema 2025-aisiais.
Feračinis kilstelėjo sveikąją ranką ir pasitrynė kaktą.
— O kaip… kaip mes čia atsidūrėme?
— „Vargonai” juk turi tiesioginį ryšį su „Plaktuku”, — priminė jam Vinsleidas.
— Ak, taip…
Vinsleidas gūžtelėjo pečiais.
— Taigi, sykį gavę, mes ir nepraleidome šanso įsibrauti pro užpakalines Hitlerio sugrįžimo vartų duris ir pamėginti užimti juos tokiu būdu — gali, jei nori, pavadinti tai netikėta papildoma lanko temple. Tačiau paaiškėjo, kad kaip tik tuo metu pro paradines duris įsiveržėte jūs. Taigi, sinchroniškumas buvo suderintas tiesiog tobulai. Manau, dėl to mes galime kuo nuoširdžiausiai vieni kitus pasveikinti.
Taip, tai tiesa. Feračinis ėmė miglotai prisiminti scenos ant platformos fragmentus: Peinas ir Rajenas sukniumba pakirsti, Klodas ir Ana nušluoja esesininkus, veiksme dalyvauja ir Kitas Adamsonas…
— Tačiau juk „Vargonuose” turėjo knibždėte knibždėti nacių ar jų parankinių! — galų gale ištarė jis. — Kaip jūs sugebėjote prasiskverbti iki mašinos?
— Tai ilga istorija, Hari. Dabar verčiau nesuk sau galvos apie tai.
Feračinis giliai atsikvėpė ir užsikosėjo. Jis linktelėjo galva.
— Taip, gal ir tavo tiesa… Ir dar… ačiū.