Vinsleidas papurtė galvą ir išsyk kiek apsiniaukė.
— Ne, Hari. Tai tau ačiū — tau ir tavo bičiuliams. Jums pavyko, misijos tikslas buvo pasiektas. Floidas ir Kesidis jau spėjo šį tą papasakoti man, kaip viskas klostėsi Vaisenberge… Jūs nuveikėte neįtikėtiną darbą, ir dar tokiomis aplinkybėmis, kai sėkmės šansai buvo kone lygūs nuliui. Tad, ramiai ilsėkis — jūsų pastangos nebuvo veltui.
Netrukus Vinsleidas išėjo. Sugrįžo slaugė, ji atnešė lengvą užkandą, kurią sudarė virti kiaušiniai, pakepinta duona, pienas, apelsinų sulčių stiklinė bei pora tablečių. Valgyti kaire ranka ėjosi gana sunkiai, tačiau maistas padėjo bent kiek išstumti aitrų prieskonį iš burnos.
Feračiniui dar nespėjus pabaigti, už durų pasigirdo sambrūzdis, ir tučtuojau vidun įpuolė Kesidis bei Lemsonas, palikę koridoriuje vis dar tebeprotestuojančią slaugę. Abu virš rudų pižamų vilkėjo purpurinius chalatus ir avėjo šlepetes.
— Na, ką aš tau sakiau? — prabilo Kesidis. — Jis gyvų gyviausias. Nagi, Hari, jei kartais atkristam — gal išsyk aptarkime, kaip bus su tais dešimt baksų, kuriuos esi man skolingas…
Feračinis išspaudė šypseną.
— Sveikas gyvas, šunsnuki tu.
— Kaip laikaisi, Hari? — pasiteiravo Lemsonas.
— Netrukus būsiu it naujutėlis — taip man sakė daktaras. O kaip Edas ir Padis?
— Jie irgi sulopyti kuo puikiausiai, bet praeis dar kiek laiko, kol atsistos ant kojų, — atsakė Lemsonas. — Edas įsigijo keletą naujų skylių, bet jos užgis. Gi Padis nuo šiol nešiosis alavinį klubo sąnarį. Žinai, viskas galėjo baigtis ir kur kas liūdniau.
Feračinis bejėgiškai papurtė galvą. Jam rūpėjo tiek daug dalykų, ir apie visus jis norėjo kalbėti vienu ir tuo pačiu metu. Staiga jis kiek paniuro.
— Ko gero, niekas taip ir nežino, kaip viskas baigėsi Harviui, a?
Kesidis gūžtelėjo pečiais.
— Galbūt ir jis išsisuko — ko tik neatsitinka. Tokia galimybė visada yra. Štai, pavyzdžiui, kiek, tavo manymu, šansų išsisukti turėjome mes?
— Taip, tikėkimės… — valandėlei Feračinis nugrimzdo į susimąstymą, tačiau tuoj pat valios pastangomis grįžo į realybę. — Nagi, o kas toliau? — paklausė jis. — Ar mus kas nors pargabens atgal? Ar kas nors tuo pasirūpino?
— Klodas dabar kaip tik tuo ir užsiima, — atsakė Kesidis. — Bet, pats supranti, kaip visada — visokios komplikacijos…
— Kokios komplikacijos šį kartą?
— Prisimeni, ką sakė mums Klodas, kai tik nuvykome į Angliją? Apie tą Kurto perduotą žinią, kad Einšteinas apskaičiavo, esą, ryšio ateities gale laikas slenka gerokai lėčiau?
Feračinis linktelėjo.
— Kažką prisimenu. Tiesą sakant, taip ir nesugebėjau dorai šito suprasti. O ką tai dabar reiškia mums?
— Matai, iš tikrųjų taip ir yra, — atsakė Kesidis. — Ir tai dar ne viskas. Supranti, kuo toliau nukeliauji į ateitį, tuo lėčiau slenka laikas.
— Klausyk, mano smegeninė vis dar veikia gerokai sulėtintai. Ką gi reiškia tas laiko greitis?
— Ogi tą, kad ten, iš kur mes atvykome, viskas vyko daug daug kartų greičiau.
— Kiek kartų?
— Maždaug du šimtus, — atsakė Kesidis. — Žinai, tau reiktų pasišnekėti apie tai su Kurtu ar dar kuo nors, kas viską gerai išmano. Svarbu yra štai kas: ten, aname pasaulyje, dabar jau gruodis. Visi vėl ruošiasi Kalėdoms.
Feračinis netikėdamas išvertė akis.
— Dėl Dievo meilės, tai kiek gi laiko mes prakiurksojome čia?
— Nusiramink, Hari, — atsiliepė Kesidis. — Mes čionai dar tik parą su trupučiu — na, gal parą ir dar ketvirtį. Tu taip ir nesupratai, kur šuo pakastas. Būtent taip viskas ir vyksta: kol čia praeina para, aname gale pralekia daugiau nei šeši mėnesiai. Štai kodėl Klodas taip skuba išjudinti mūsų reikalus. Žinau, tai tikras kliedesys, bet pats juk supranti, kokie tie mokslininkai. Negi jie yra kada nors atradę kokį nors iš tiesų prasmingą dalyką?
— Ir tai dar ne viskas, — įsiterpė Lemsonas. — Dabar mes juos jau turime du.
Feračinis pasuko galvą ir pažvelgė į kitą pusę.
— Du? Ką du?
— Du Klodus.
— Klausyk, dabar jau bene tau galvoj pasimaišė?
Lemsonas papurtė galvą.
— Nieko panašaus. Čia, šiame šimtmetyje, yra dar vienas Klodas — maždaug trisdešimčia metų jaunesnis už mūsiškį. Supranti, pasirodo, kaip tik čia ir yra gimtasis jo laikas.
— Klodo? Vadinasi, jis kilęs iš čia?
— Na, šiaip ar taip, iš kitos šito „čia” versijos. Jis atsidūrė nacistinėje Vokietijoje ketvirtąjį dešimtmetį, — paaiškino Lemsonas. — Bet jam pavyko pasprukti ir sėkmingai pasiekti Jungtines Valstijas.
Feračinis atrodė visai apkvaitęs.
— Nori pasakyti — panašiai kaip Kurtas?
— Teisingai, — atsakė Kesidis. — Tiesą sakant, čionai yra ir antrasis.
— Kas antrasis?
— Antrasis Kurtas, — pasakė Lemsonas.
— Žinai, Hari, verčiau mes nebepūsime tau miglos į smegenis, — pareiškė Kesidis. — Tau reikia pasišnekėti su Kurtu ir Ana. Juodu kaip tik pietavo apačioje, kai sužinojo, kad atsipeikėjai. Kai tik užbaigs, tučtuojau ateis čia. Kaip jau sakiau, jie viską žino.
Feračinis užbaigė paskutinį lašą pieno ir pažvelgė į priešais jį gulintį indais apkrautą padėklą.
— Kesidi, jūs iš tiesų visiškai susukote man galvą, — pareiškė jis. — Ir aš tikrai noriu pasišnekėti su Kurtu bei Ana. Kodėl gi mums nenusileidus žemyn pas juos? Gal jūs, vaikinai, galėtumėt surasti čia man dar kokį nors drabužį?
— Esi tikras, kad pajėgsi? — susirūpino Lemsonas.
— Žinoma.
Feračinis nustūmė šalin padėklą, nusviedė antklodę ir pamėgino atsistoti. Kambarys netikėtai ėmė važiuoti aplink jį ratu, ir Feračinis vėl šlumštelėjo ant lovos krašto, mirksėdamas apkvaitusiomis akimis.
— Tai vis per tas moteris, Hari, rodos, kiek kartų tave perspėjau, — pareiškė Kesidis. — Tavo amžiuje tokie dalykai darosi pavojingi. Ei, Floidai, kažkur čia netoliese mačiau vežimėlį. Gal atgabentum jį čia? Įkelsime Harį į jį.
Po penkių minučių į antklodę suvyniotas Feračinis jau sėdėjo invalido vežimėlyje, o abu jo bičiuliai, sėkmingai įveikę aršų slaugės pasipriešinimą, išvežė jį į koridorių. Prie lifto stovėjo du sargybiniai žydromis uniformomis, tačiau jie nė nebandė jų sulaikyti.
— Kas gi tie vaikinai? — jau lifte paklausė Feračinis. — Ir ką reiškia tie nežmoniški apdarai, kuriais išsipustęs Klodas? Regis, buvo apsirengęs panašiai kaip ir šitie du, tiktai turėjo daugiau juostelių.
— Nagi, jis visiškai turi teisę dėvėti šią uniformą, — atsakė Lemsonas. — Jis gi yra pulkininkas.
— Pulkininkas? Koks pulkininkas?
— Palauk, Hari, kol nusigausime žemyn. — Kesidis atsiduso. — Tegul Kurtas ir Ana imasi tau viską išaiškinti.
Po dvidešimties minučių jie drauge su Šolderiu, Ana ir Adamsonu jau sėdėjo už stalo įstiklintoje terasoje, išeinančioje į aptvertą ir skaisčiai apšviestą centrinę teritoriją. Pietų indai buvo sukrauti ant stalo krašto, Feračinis gurkšnojo apelsinų sultis.
— Taip, tai tiesa, — kalbėjo Šolderis. — Klodas tikrai kilęs iš šio pasaulio — tiksliau sakant, iš paralelinės šio pasaulio versijos, jeigu tik tu susipažinęs su visus šiuos įvykius sąlygojančia fizika. — Feračinis linktelėjo. Jis sėdėjo kitame stalo gale, kur Ana ir Kitas Adamsonas buvo paslinkę savo kėdes į šalis, šitaip prie stalo padarydami vietos ir Feračiniui, ir jo vežimėliui. Šolderis kalbėjo toliau: — Jis gimė 1997-aisiais Vašingtone, Kolumbijos Apygardoje. Tapo karininku, greitai kopė karjeros laiptais, specializuodamasis žvalgybos srityje. Be jokios abejonės jis buvo vienas geriausiųjų — sulaukęs vos dvidešimt aštuonerių metų jis jau tapo JTGP pulkininku.