Feračinis vėl linktelėjo. Priešingai nei Adamsonas, jis per visą Sarginėje praleistą laiką daugybę kartų šnekėjosi su Šolderiu apie dvidešimt pirmąjį amžių ir puikiai žinojo, kas yra JTGP.
— Na, ir kur link tu suki? — Jis pastatė stiklinę ant stalo ir pasitrynė smakrą. — Ar nori pasakyti, kad Klodo kompanija galų gale išsiaiškino, kas iš tikrųjų buvo „Vargonai” ir kam jie skirti?
— Taip. Pasirodo, būta netgi dviejų lygių apgaulės. Be jokios abejonės, nebuvo įmanoma visiškai nuslėpti nuo pasaulio, kad kažkur, nuošaliame Brazilijos užkampyje, kažko esama. Taip pat neįmanoma buvo išlaikyti visiškoje paslaptyje, kad fizikoje buvo padarytas kažkoks itin reikšmingas atradimas. Vienu žodžiu, visuomenei buvo pareikšta, kad čionai esama eksperimentinės įmonės, kurioje tyrinėjamos naujoviškos, niekur negirdėtos materijos transportavimo technologijos.
— Materijos transportavimo?
— Na taip, visai kaip mokslinėje fantastikoje, — įsiterpė Kesidis. — Prisimeni tą puskvaišį iš Kolumbijos universiteto, apie kurį nuolat kalbėdavo Džefas?
— Azimovą, o kaipgi.
— Ko gero, jis toli gražu nebuvo puskvaišis, — nutęsė Lemsonas.
— Žinoma, prie to projekto dirbantys mokslininkai neišvengiamai turėjo žinoti daugiau, — tęsė Šolderis. — Jie žinojo, kad jų tyrinėjimo objektas — kelionių laike sistema, arba, tiksliau sakant, perkėlimo į alternatyvią realybę sistema. Tačiau jie buvo įtikinti, esą, visas projektas turi būti slepiamas nuo visuomenės dėmesio tol, kol nebus pasiekta apčiuopiamų rezultatų. Toks paaiškinimas buvo išties visai įtikinantis, ir visi mokslininkai — išskyrus, žinoma, privilegijuotą išrinktųjų grupę — nėmaž tuo neabejojo. Man pačiam gi niekad nė į galvą neatėjo ko nors klausinėti.
— Tačiau, kaip dabar jau žinome, iš tikrųjų ten vyko štai kas: buvo formuojamas pasaulis, kuriame dirbtinai buvo sukurta nacistinė Vokietija, turinti konkretų tikslą: nušluoti nuo žemės paviršiaus Sovietų Sąjungą, — įsiterpė Ana. — Ir situacijai, kuri ir sąlygojo tradicinių oligarchijų žlugimą šiame pasaulyje — tame, kuriame mes dabar kaip tik ir esame — ten nebuvo leista išsivystyti. Turėjo būti sukurstytas karas, kuriame naciai ir sovietai sunaikintų vieni kitus, o paskui būtų atėjęs metas ir pohitlerinei epochai, kurioje visa valdžia ir privilegijos vėl sugrįžtų tiems, kuriems, jų pačių manymu, jos teisėtai ir priklauso.
Kilstelėjęs ranką Feračinis ją sulaikė.
— Palauk, kaip tik to aš ir nesuprantu, — pertarė jis. — Kesidis kalbėjo apie tai dar Anglijoje, apmokymų laivyno mokykloje metu… Kurgi tai buvo?
— Portsmute, — pasufleravo Lemsonas.
— Taip, teisingai. Šiaip ar taip, Kęsas bandė man išaiškinti, kad, nesvarbu, ką bedarytum, savo paties dabarties pakeisti tu negali. Nė vienas mūsų taip ir nesugebėjome to užginčyti. Taigi — ar tai tiesa?
— Taip, tai tiesa, — sutiko Šolderis.
— Tuomet juk tie vaikinai, kurie visas vadeles laikė savo rankose čionai — na, toji viršūnėlių grupė, kurią patys minėjote — be jokios abejonės juk irgi turėjo tai žinoti. Noriu pasakyti — velnias, nagi jie juk sukonstravo mašiną ir užvirė visą šitą košę. Bet tai juk neturi jokios prasmės! Kodėl gi „Siuzerenas” ėmėsi šitokio darbo, jei niekas vis vien negalėjo pakeisti jų padėties čia, šiame pasaulyje?
— Atsakymas labai paprastas, — paaiškino Šolderis. — Jie ketino sukurti kitą pasaulį, kuriame Hitleris atsikrato Rusijos ir įtvirtina kur kas labiau jų skonį atitinkančią sistemą. O tada jie susikrauna daiktus, persikelia ten — ir užima valdžią.
Feračinis sumirksėjo.
— Na žinoma… — sumurmėjo jis. Iš tiesų, labai paprasta.
— Tam tikslui ir reikalingas nacistų režimas, — pridūrė Šolderis. — O galutinis jo rezultatas — tai tas pasaulis, iš kurio jūs atvykote.
Feračinis linktelėjo.
— Bet juk kažkur kažkas įstrigo? Noriu pasakyti, „Siuzerenas” juk taip niekad ir neapsireiškė su savo lagaminais.
— Po to, kai Rusija buvo sunaikinta, o Jungtinių Valstijų dienos irgi jau buvo suskaičiuotos, nacių lyderiai nusprendė nebežaisti pingpongo su savo bendrininkais, — paaiškino Šolderis.
— Kuriems galams jiems tai daryti? Kam gi tapti durininkais kažkieno kito pasaulyje, kai visa valdžia tiesiog pati lenda į rankas? Taigi, jie sunaikino ryšį.
O rezultatas ir buvo gimtasis Feračinio pasaulis.
— Gerai, kol kas viską suprantu, — pasakė jis. — O kada gi į jį įsibrovė Klodas?
Atsakė Ana:
— Klodas prasiskverbė į „Vargonus” apsimetęs pleibojumi aristokratu iš Europos, kuris pasikeitęs asmenybę pabėgo iš savo šeimos. Jis buvo pakankamai smalsus, pakankamai veržlus, kad padarytų visa, kas įmanoma, ir naująja sistema būtų perkeltas į kitą galą. Jis norėjo savo akimis išvysti, kas gi ten darosi.
— Tačiau sugrįžti anaiptol nebuvo taip paprasta, — spėjo Feračinis.
— Žinoma. Klodas išsikapstė iš „Plaktuko” tiktai užmušęs ese sininką sargybinį ir pasisavinęs jo asmenybę, — atsakė Ana. — Ne sileisdama į ilgas istorijas pasakysiu tik tiek, kad jam pavyko prasmukti iš Vokietijos į Angliją, o iš ten jis pasiekė ir Jungti nes Valstijas. Jis atsidūrė ten — jau mūsų pasaulyje — 1938-aisiais
Įsiterpė Šolderis:
— Suprask gi, jis buvo iš alternatyvios šio pasaulio versijos Taigi, ir pasaulis, į kurio praeitį jis sugrįžo, nebuvo tas pats, iš kurio mes ką tik atkakome. Abiejuose įvykiai buvo šiek tiek skirtingi. Tokiu būdu jis nukeliavo į 1938-uosius, nors šis pasaulis sujungtas su mūsiškiais 1940-aisiais.
Feračinis pasitrynė kaktą. Šiuo metu jam visiškai nesinorėjo sukti sau galvos dėl visų tų dalykų. Tačiau šitai puikiausiai paaiškino, kaip atsitiko, kad Klodas visą tą laiką praleido Europoje ir kaip jis galėjo šokti grojant Gleno Milerio orkestrui.
— Ir jis liko ten iki 1975-ųjų, tai yra to laiko, kol visiškai paruošė „Protėjo” misiją, — užbaigė Feračinis.
— Jam padėjo ir Kurtas, kuris įstrigo Vokietijoje po to, kai naciai sunaikino ryšį, — pasakė Ana.
— Klodas gan anksti užmezgė ryšį su manimi vienos savo žvalgybinių misijų Europoje metu, — paaiškino Šolderis. — Tiesą sakant, kaip tik jis ir ištraukė mane iš ten 1955-aisiais.
— Ir tu žinojai, kad jis yra iš dvidešimt pirmojo amžiaus?
— Taip, be abejo, — atsakė Šolderis. — Turėdami atlikti šitokį darbą mes negalėjome leisti sau dar kažko slėpti nuo kits kito.
— Tai kodėl gi tu nepasakei to ir visiems kitiems? — sušuko Feračinis.
Šolderis gūžtelėjo pečiais.
— Taip pageidavo Klodas. Manau, vien dėl psichologinių priežasčių. Tokios grupės, kaip kad mūsiškė, nariai — na, pavyzdžiui, kad ir tu pats — paprastai nori tikėti, kad žmogus, kuriam jie dirba, yra vienas iš jų, o ne kažkoks svetimas. O be to, Klodas visiškai netroško, kad jį kas nors laikytų kažkokiu dvidešimt pirmojo amžiaus antžmogiu. Juk dirbantieji antžmogiui paprastai būna linkę pernelyg juo pasikliauti, užuot patys tempę savo vežimą. Aš asmeniškai manau, kad jis pasielgė teisingai.
— Taip, ir man taip atrodo, — pritarė Kesidis. Lemsonas linktelėjo.
— Gerai, — pratarė Feračinis. — Ko gero, ir aš galiu su tuo sutikti. Bet kiek gi jūs suspėjote išsiaiškinti iki to laiko, kai buvo suorganizuota „Protėjo” grupė? Ar Klodas jau žinojo, kad, nesvarbu ką mes bedarytume, savajame pasaulyje jokių pokyčių nesulauksime?