— Ne, nežinojo, dėl to esu visiškai tikras, — atsakė Šolderis. — Juk aš pats visiškai to nenutuokiau, o fizika buvo mano, ne jo sritis.
— Tačiau kažką juk įtarei? — mygo Feračinis.
— Taip, ir todėl mes ėmėmės atitinkamų atsargumo priemonių. Tačiau iki pat pokalbio su Einšteinu mes nieko tikro nežinojome. Aš gi nemelavau sakydamas, kad čionai buvau tik jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Patys galite tuo įsitikinti, jei susitiksite jaunesniąją mano kopiją, kuri kažkur čionai trainiojasi. Be to, visų mūsų, dirbusiųjų čia, žiniose buvo nemaža esminių spragų. Pavyzdžiui, žinia apie laiko tėkmės greičio skirtumą išties buvo didžiausias netikėtumas.
Feračinis sujudėjo, stengdamasis patogiau įsitaisyti, ir net susiraukė, pernelyg staigiai trūktelėjęs sužeistąją ranką.
— Taigi, iš esmės mes juk ničniekuo ir negalėjome padėti DžFK bei jo žmonėms, — mąsliai nutęsė jis. — Kokia gėda, juk jie šitiek nuveikė.
— Niekas, kad ir ką mes darėme, nieko negalėjo pakeisti, — sutiko Šolderis. Tačiau jo balse suskambėjo kažkokios keistos gaidelės. Feračinis jas išgirdo ir klausiamai dirstelėjo į Šolderį.
— Vis dėlto mes žinome, kad, prieš mums išvykstant, jie užmezgė ryšį su kažkuo…
Feračinis sumirksėjo.
— Sakykime, taip… Ir kas dabar pasakys, kaip pasisuko įvykiai ten?
— Bijau, kad šito mes niekada nesužinosime, — atsakė Šolderis. — Tačiau, ko gero, mes vis dar galime sukurti kažką geresnio kitame pasaulyje, kuris šiaip irgi neturėtų jokių šansų. O tuo pačiu ir patys galėsime pasidžiaugti šviesesne ateitimi. Argi tai taip jau blogai? — Jis gūžtelėjo pečiais. — Visa, ką mums dabar reikia padaryti — tai kuo greičiau sugrįžti į tą kitą pasaulį. Mes nebegalime delsti, ten ir taip jau baigiasi 1940-ieji.
Feračinis žvilgsniu nuklydo į sutemų apgaubtas kalvas, stūksančias už skaisčiai apšviestos teritorijos, ir netikėtai prisiminė, kaip smarkiai jis iš pat pradžių niekino tą kitą pasaulį. O dabar gi jau laikė jį savu — ir jo ilgėjosi. Taip pat kaip Klodas, kaip ir Šolderis, Feračinis prarado pasaulį, kuris turėjo būti jo — ir prisidėjo kuriant naują. Taigi, dabar jo vieta ir buvo tame naujajame pasaulyje, kurio ateityje slypi ir paties Feračinio ateitis. Kažin, susimąstė jis, kas galėjo atsitikti ten per devynis mėnesius, praėjusius nuo tos atmintinos dienos Vaisenberge? Ar visa „Protėjo” grupės veikla atnešė bent kokių nors naudingų rezultatų? O gal ir tas pasaulis, lygiai kaip ir jo gimtasis, vis tiek liko pasmerktas tokiai pat pražūčiai?
49 skyrius
Po viso to, ką teko patirti „Protėjo” misijos nariams, Vinsleidui tiesiog liežuvis nesivertė pasakyti kitiems, kad, nepaisant „Ampersando” grupės sėkmės, ryšys su Hitlerio Vokietija gali būti atkurtas kiekvieną akimirką. Tiesą sakant, jam ir pačiam sunku buvo tatai pripažinti.
Praėjus vos pusantros paros po antpuolio Vaisenberge, „Vargonų” aparatūra jau rodė, kad „Plaktukas” vėl veikia ir be paliovos siunčia signalus vėl susijungti.
— Tai juk buvo visiškai akivaizdu — ir vis dėlto mudu abu tai pražiopsojome, — pasakė jaunasis Vinsleidas. Juodu abu stovėjo kontrolės kambaryje tarp švytinčių įrengimų konsolių bei ilgų indikatorių ekranų eilių, stebėdami keleto operatorių brigadą, fiksuojančią parodymus. — Nacistai juk turėjo kažkur paslėpę pakankamai atsarginių dalių, kad atstatytų mašiną. Iš tiesų, kai gerai pagalvoji, darosi net keista, kad jie šitaip ilgai užtruko. — Praėjus pusantros paros 2025-aisiais, kitame ryšio gale esančiame pasaulyje turėjo būti jau 1941-ųjų sausis.
Vinsleidas linktelėjo, pirmąją akimirką net nepajėgdamas nuslėpti kartėlio bei savigraužos.
— Mes neturime kuo pasiteisinti. Šitokiam svarbiam įrengimui jie, be jokios abejonės, turėjo būti apsidraudę nuo bet kokių įmanomų nelaimingų atsitikimų. Prakeikimas!
— Ir tai dar ne viskas, — pasakė jaunasis Vinsleidas ir sudvejojo. — Tik apie tai verčiau pasišnekėkime kur nors kitur.
Išėjęs pro pagrindines duris, jis patraukė link lifto. Kai atvažiavo kabina, jis nuspaudė vieno iš viršutiniųjų aukštų mygtuką.
— Aš ką tik kalbėjausi su generolu Forbesu ir Derijo, vicepirmininko patarėju, — vos užsivėrus durims vėl prašneko jaunasis Vinsleidas. — Jie jokiu būdu negalėjo užtikrinti, kad mes dar ilgai sugebėsime išlaikyti šią įmonę uždarytą.
Siaubo apimtas Vinsleidas įsmeigė į jį akis.
— Negali būti, kad tu kalbi rimtai!
— Bijau, kad kaip tik kalbu labai labai rimtai. Yra tokia tikimybė — ir ji nuolatos vis didėja, — kad čionai vykdytos operacijos bus atnaujintos — ir netgi labai greitai.
— Bet kaipgi? — Vinsleidas papurtė galvą, išsyk nesugebėdamas patikėti savo ausimis.
— Mes tiesiog jų neįvertinome, — paprastai atsakė jaunasis Vinsleidas. — Vis dar tebeegzistuojantis šiame pasaulyje valdžios elitas įgudo tyliai tūnoti ant dugno, tačiau prireikus jie vis dar gali timptelėti reikalingą virvelę — ir ne vieną.
Jie išlipo iš lifto ir skubiai perėjo apsauginę teritoriją, supančią visus taškus, iš kurių buvo galima patekti į apatinius aukštus. Iš čia jie pateko į platų koridorių, vedantį į pagrindinio antžeminio pastato vestibiulį.
— Tai kas gi atsitiko? — paklausė Vinsleidas, kai jie išniro į gryną nakties orą ir neskubėdami patraukė betonuotu taku, kertančiu aptvertą įmonės teritoriją.
— Kaip tik dabar iš visų pakampių netikėtai ir ima lįsti tikrieji niekšai, — atsakė jaunasis Vinsleidas. — Tu pats puikiai supranti, apie kokius žmones aš kalbu — tuos, kurie veikia paslapčia, bet efektyviai. Svarbiausias jų uždavinys dabar — išjudinti kuo daugiau tarptautinių ratukų, protestuojant prieš tai, ką jie vadina nusikaltėlišku įsikišimu į valstybės vidaus reikalus, neteisėtu JTGP pajėgų panaudojimu, tarptautinio teisėtumo nepaisymu — na, pats gerai žinai, kaip visa tai vadinasi. Be to, jie, be jokios abejonės, kiekvienoje įstaigoje turi artimų bičulių, jiems pavaldūs teisininkai į kairę ir į dešinę jau žarsto šaukimus į teismą — sukasi visas mechanizmas. Visai gali būti, kad turėsime išties rimtų nemalonumų.
Vinsleidas jau spėjo pakankamai atsigauti nuo pirmojo smūgio, kad vėl pajėgtų blaiviai mąstyti.
— Ir ką gi visa tai reiškia? Juk norėdami jie galėtų uždelsti viską iki begalybės, o patys tuo tarpu — ką? Priverstų TT atnaujinti visas operacijas čionai tol, kol bus gauti išsamaus tyrimo rezultatai? — Po truputį aiškėjant vaizdui, Vinsleidas ėmė lėtai pats sau linkčioti galva. — Na taip, žinoma. Kai laiko tėkmės greitis skiriasi faktoriumi du šimtai, jiems čia pakaktų tik visai trumpam atnaujinti darbus, kad jų planai antrajame gale atneštų vaisių. O tada jie patys sėkmingai persikeltų ir sunaikintų ryšį — vienu žodžiu, išgaruotų iš šio pasaulio gerokai anksčiau nei tyrimas sugebėtų ką nors išsiaiškinti.
— Kaip tik taip viską suprantu ir aš, — pritarė jaunasis Vinsleidas. — Tiesą sakant, jie sujudo dargi anksčiau nei TT Ypatingųjų atvejų kabinetas pranešė JTGP vadovybei, kad atšauktų iš čia savo žmones. Taigi, dabar pats matai, kaip operatyviai reaguoja opozicija.
Vinsleidas papurtė galvą.
— Ne, jie negali taip paprastai imti ir išsisukti, — pasipriešino jis. — Negali gi viskas imti ir baigtis štai šitaip! Tu pats žinai, kiek į visa tai buvo sudėta. Juk turi būti dar kažkas, ką mes galėtume padaryti.
— O ką gi tu darytum? — paklausė jaunasis Vinsleidas.
Vinsleidas dar kartą viską apmąstė.
— Jeigu jie nori atlikti tyrimą — ką gi, tegul sau daro ką nori, — pagaliau atsakė jis. — Tačiau tikrą tyrimą, kuriuo būtų tiksliai nustatyti faktai. Juk mes turime vieną dalyką, kurio „Siuzerenas” nebuvo apskaičiavęs — mus. Visus aštuonis, kurie liudys iš savo asmeninės patirties. Kaipgi „Siuzerenas” sugebėtų paneigti mūsų parodymus? Mes galime akivaizdžiai visiems atskleisti tikruosius jų ketinimus, galime išvilkti į dienos šviesą jų melą. O jeigu visa tai viešai paskelbtume, TT turėtų sutikti atlikti išsamų tyrimą anksčiau, nei iš čia bus atšauktos JTGP pajėgos. O to visai pakaktų, kad „Siuzerenas” nebegalėtų prikišti pirštų prie mašinos. Štai ką aš padaryčiau tavimi dėtas.