Pastarasis sakinys privertė jaunąjį Vinsleidą nusišypsoti.
— Ir vis dėlto nederėtų užmiršti, kad tu esi tu, o ne aš, — atsakė jis. — O turint tai omeny — ar esi tikras, kad kaip tik šito nori? Ar tikrai nori būti įpainiotas į šitokią kebeknę: tarptautinė teisė, komitetai, perklausos, nesibaigiantis tampymasis po teismus? Ar pagalvojai, kokiam laikui įstrigtum čia? Net keli čionai praleisti mėnesiai reikštų, kad pasaulyje, esančiame kitame ryšio gale, praėjo visas žmogaus gyvenimas! Visa, ką tu tikėjaisi ten pamatyti, bus jau dingę, viskas bus vienaip ar kitaip pasibaigę gerokai anksčiau nei tu sugrįši. Visi žmonės, kuriuos ten pažinojai, bus jau išmirę. Ir netgi jei tu pats ir sutiktum su šitokiomis sąlygomis — ar tai būtų teisinga tų žmonių, kurie atvyko čia drauge su tavimi, atžvilgiu?
Juodu sustojo prie išrikiuotų transportinių JTGP lėktuvų, kurių liekni korpusai pilkšvai švytėjo prožektorių šviesoje, eilės. Vinsleidas užsižiūrėjo į mišką, juoduojantį už tvoros, ir giliai atsikvėpė.
— Taip, žinau, žinau… — Jis sunkiai atsiduso. — Bet… Viešpatie Dieve, mes juk negalime stovėti nuošaly ir ramiai stebėti, kaip visa tai atsitinka. Tu, gyvendamas šiame pasaulyje, negali net įsivaizduoti, kas laukia to kelio gale — ten sunaikinta viskas, kas bent kiek dvelkia padorumu ar civilizacija. Oficialioji politika yra teroras. Vergauja ištisos tautos. Genocidas… — Jis papurtė galvą. — Jeigu vienintelė išeitis to išvengti yra mums pasilikti čia — ką gi, tuomet tebūnie taip.
— Tačiau, jei mokslininkų spėjimai yra teisingi, tokiu atveju egzistuoja begalybė visatų, kuriose tai vis vien atsitiks, — pabrėžė jaunasis Vinsleidas. — Sakykime, jūs sugebate pakeisti vienos jų raidą. Ir ką gi tai lemia? Iš didžiulio skaičiaus atėmus vieną, vis vien liks didžiulis skaičius. Ką gi jūs būsite pasiekę?
Vinsleidas tarsi kažkur nutolo, jis atsainiai linktelėjo galva.
— Taip, prisimenu… Tokiais atvejais iš tiesų būdavau itin analitiškas, stengdavausi viską apskaičiuoti… Bet, žinai, su amžiumi žmogaus požiūris į daug ką išties pasikeičia. Negaliu tvirtinti, kad sendamas tampi išmintingesnis — bet vis dėlto tikiuosi, kad taip. Tu šit nori pasakyti, kad beprasmiška net mėginti pakeisti vieną pasaulį į gerąją pusę, jeigu negali tuo pačiu pakeisti ir jų visų. Tačiau vadovaudamasis ta pačia logika galėtum tvirtinti, kad žmogui visiškai nėra prasmės stengtis tapti geresniu, jeigu tokiu būdu visas pasaulis netaps geresnis. Ar gerumas yra beprasmis, jeigu jis vienu ypu negali sunaikinti kitų visuresančių blogybių? Nejaugi beprasmiška išgelbėti vieną gyvybę, jeigu kiti vis vien turės mirti? Arba leisti į mokslus vieną vaiką, jeigu kiti taip ir liks beraščiai? Ne… Manau, kad ne. — Valandėlę Vinsleidas patylėjo, klausydamasis naktinių vabzdžių dūzgesio sutemų gaubiamame miške. — Aš gi sakyčiau, kad viskas yra kaip tik priešingai. Kad svarbūs tėra kaip tik maži dalykai. Visas universaliąsias tiesas bei kosminius principus verčiau palikti filosofams bei mistikams. Tie dalykai juk iš esmės visiškai ir nėra svarbūs.
— Tikėjausi, kad tu pasakysi kažką panašaus, — atsiliepė jaunasis Vinsleidas. — Matai, mes irgi priėjome daugmaž tą pačią išvadą.
Vinsleidas atsigręžė, neįsitikinęs, kad teisingai išgirdo.
— Mes?
— Aš pats, kai kurie iš čia atvykusių JTGP vadovaujančiųjų asmenų ir kone visi mokslininkai, kurie iki šiol ničnieko nenutuokė apie tikrąją „Vargonų” paskirtį. Mes manome, kad tu ir tavo bendražygiai ir taip jau nuveikėte pakankamai — ir kad jums visiškai nereikia veltis į šio pasaulio problemas. Savo darbo dalį jūs jau atlikote. Dabar gi mums metas imtis savosios.
— Ar man tik pasirodė, ar tu kažką siūlai? — pasiteiravo Vinsleidas. — Ką būtent?
— Mes galime išsiųsti jus atgal, — atsakė jaunasis Vinsleidas rimtu prislopintu balsu — ūmai Vinsleidas suprato, kad jaunasis jo antrininkas tik dabar prašneko apie tuos dalykus, kuriems ruošė dirvą viso ankstesniojo jų pokalbio metu. — Galime išsiųsti jus dabar, neoficialiai, kol įmonę dar kontroliuoja JTGP. Jūs nuveikėte pakankamai, kad suteiktumėte pasauliui, apie kurį pasakojai, šansą išsigelbėti pačiam. O be to, jūs patys irgi nusipelnėte gauti šansą — visi jūs.
Vinsleidas atsigręžė veidu į jaunesnįjį save ir įdėmiai į jį įsižiūrėjo už nugaros plieskiančių prožektorių šviesoje.
— Tu tikrai tai padarytum? Pasinaudotum tarnybine padėtimi ir prisiimtum atsakomybę? Tu tikrai eitum taip toli?
— Taip. Ir tai — nė kiek ne daugiau, nei iki šiol ant kortos buvote pastatę jūs. Mes aptarėme visa tai — ir, žinai, visų mūsų nuomonės sutapo.
Pasiūlymas buvo pernelyg viliojantis, kad galėtum jo atsisakyti. Vinsleidas nė neketino komplikuoti ir taip sunkios padėties, versdamas jaunąjį savo antrininką jį įkalbinėti. Jis linktelėjo.
— Aš tau tikrai labai labai dėkingas. Kada būtų galima tai padaryti?
— Apytiksliais paskaičiavimais galutinai viską paruošti mums reikės dar dviejų dienų, — atsakė jaunasis Vinsleidas. — Tikiuosi, tiek laiko mes dar turėsime, kol bus teisėtai išspręsti visi nesutarimai.
— Dar dvi dienos… Tai reiškia, kad aname gale prabėgs nemažas laiko tarpas, — Žinau. Bet, neužmiršk, Peinas irgi kol kas dar labai silpnas. Aš kalbėjausi su gydytojais — jie anaiptol nesidžiaugtų, jeigu imtumėmės judinti jį anksčiau nei po dviejų dienų.
Vinsleidas giliai atsiduso.
— Puiku. Vadinasi, mums belieka vienas vienintelis rūpestis — tai tikimybė, kad „Siuzerenas”, ko gero, vėl perims „Vargonų” kontrolę į savo rankas.
Jaunojo Vinsleido akys apniuko.
— Šito tikrai nebus, — pažadėjo jis. — Mes — toji grupė, kurią tau jau minėjau — dėl to susitarėme. Nesvarbu, kas ir kokių neteisėtų machinacijų mėgintų imtis, tačiau ryšys su naciais niekad ir jokiu būdu nebebus atkurtas. Mes esame visiškai apsisprendę padaryti taip, kad net tokia galimybė visiškai išnyktų — visiems laikams. Tai ir yra mūsų priesaika jums.
Vinsleidas tiriamai pažvelgė į jį.
— O kokios pasekmės?
— Pasekmės ir yra toji darbo dalis — darbo, kurio imtis dabar mūsų eilė šiame pasaulyje, — atsakė jaunasis Vinsleidas.
50 skyrius
Albertas Einšteinas pakilo nuo stalo sujauktame savo kabinete, esančiame pirmajame Aukštesniųjų studijų instituto Prinstono universitete aukšte, ir priėjo prie lango, norėdamas kiek pailsinti akis. Jau buvo prabėgę treji metai nuo to laiko, kai 1939-aisiais institutas persikraustė iš laikinų savo patalpų universiteto miestelyje į naujutėlį pastatą Fuld Hole. Einšteinui čia kur kas labiau patiko, čionai jį supo taikingos Niu Džersio apylinkės, miškai, lankos bei fermos — tai buvo tarsi kitas pasaulis, atokiai nuo visų tų baisybių, kurios, regis, jau buvo visur išplitusios. Rusijoje vokiečiai jau pasiekė Kaukazą, japonai išsilaipino Filipinuose, užėmė pietryčių Aziją ir buvo vos per žingsnį nuo Indijos sienos. Romelis vijo anglus atgal į Egiptą. Einšteinas abejojo, ar civilizacija išvis sugebės visa tai atlaikyti.