Jis prisikimšo pypkę ir atsigręžęs dirstelėjo į lentą, kabančią ant sienos už stalo. Lenta buvo išmarginta simboliais bei lygtimis. Einšteinas pats prirašė jų, eilinį kartą mėgindamas įžvelgti nors menkiausią prošvaistę toje painioje problemoje, kuriai ir skyrė visas savo pastangas nuo pat tų atmintinų mėnesių 1939-ųjų pabaigoje. Jis žinojo, kad turi būti įmanoma kažkaip sukurti vieningą išraišką tokioms iš pirmo žvilgsnio nesusijusioms tarpusavyje sąvokoms kaip erdvė, laikas, jėga, dalelė ir laukas — visas jas atskirai ir išreiškė ant lentos surašyti simboliai. O toje vieningoje išraiškoje turėjo slypėti raktas į suvokimą, kokiu būdu, pasinaudojant kvantine mechanika, įmanomi perkėlimai tarp daugelio pasaulių. Retsykiais jam pavykdavo įžvelgti atskiras vientiso paveikslo detales, ir tai buvo tikra kančia — tam tikro reliatyvumo dėka pasisekdavo sujungti erdvę ir laiką, masę ir energiją, o bendroji reliatyvumo teorija padėjo įvertinti gravitaciją, kaip erdvėlaikio geometrijos išraišką. Tačiau visa vieninga išraiška, kurią pats Einšteinas tik intuityviai nujautė ir kurią bent jau vieno dvidešimt pirmojo amžiaus pasaulio fizikams pavyko suformuluoti, kos kas jam vis dar išslysdavo. Kartais jam net pasirodydavo, kad visą likusį gyvenimą ir praleis, apgraibomis narstydamas šią problemą.
Į duris kažkas pabeldė.
— Ja? — Einšteinas grįžtelėjo ir atsitraukė nuo lango.
Vidun galvą kyštelėjo jo sekretorė.
— Atleiskite, kad sutrukdžiau, daktare Einšteinai, bet jums skambina daktaras Fermis iš Čikagos, — pasakė ji. Einšteinas nė už ką nesutiko įsivesti telefoną savo paties kabinete. — Jis primygtinai tvirtina, kad reikalas labai skubus, negalima delsti nė akimirkos. Man pasirodė, kad jis siaubingai susijaudinęs.
— Ak štai kaip, negalima delsti nė akimirkos? Ką gi, tuoj sužinosime, kas ten atsitiko.
Dar 1940-ųjų pavasarį, kai slenkant mėnesiams taip ir nebebuvo sulaukta jokių žinių nei iš karių, išvykusių į Vokietiją, nei iš Sarginės mašinoje pradingusių žmonių, prezidentas Ruzveltas nusprendė, kad Vakarams teks pasikliauti vien savo turimais resursais ir apsiginti patiems. Todėl jis įsakė atšaukti visus darbus, susijusius su bandymais perprasti vartų veikimo fiziką — visi Sarginėje dirbę mokslininkai dabar turėjo sutelkti visas jėgas savos atominės bombos kūrimui. Tam reikalui buvo įkurtas Nacionalinis gynybos priemonių tyrimo komitetas, kuriam vadovavo Vanevaras Bušas, Karnegio instituto prezidentas. Jis ir prisiėmė visą atsakomybę koordinuoti branduolio skilimo tyrinėjimo darbus.
Vėlesniais metais situacija ėmė kelti vis daugiau nerimo — Sarginėje nesimatė jokių gyvybės požymių, niekas nežinojo ir neturėjo galimybių sužinoti, ar buvo vis dėlto sunaikinta mašina Vokietijoje. Taigi, 1941-ųjų birželį Ruzveltas ėmėsi dar labiau intensyvinti programą, Nacionalinį gynybos priemonių tyrimo komitetą įjungdamas į naujai sukurtą Mokslinio tyrinėjimo ir vystymo biurą, kuris buvo tiesiogiai pavaldus pačiam prezidentui. Grandininės reakcijos fiziką tyrinėjančioms grupėms naujojoje organizacijoje vadovavo Artūras Komptonas, Čikagos universiteto Fizikos fakulteto dekanas. O Komptonas visus darbus perkėlė į Čikagą — kad mokslininkai dirbtų po vienu stogu. Tai buvo pirmasis žingsnis, siekiant perduoti visą programą tiesioginei karinės vadovybės kontrolei.
— Sveikas, Enrikai. Kalba Albertas Einšteinas. Kuo galėčiau tau padėti? Man sakė, kad esi smarkiai susijaudinęs.
— Tai Sarginė! — springdamas Fermis bėrė žodžius kone visiškai nesuprantamai. — Mums ką tik paskambino žmonės iš Sarginės! Ten kažkas vyksta!
— Kažkas vyksta?
Nuo to laiko, kai 1940-ųjų pradžioje buvo suimtas šnipas mėgėjas, nebepasitaikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad vokiečiai ir toliau domėtųsi Sargine. Taigi, dabar ten bebuvo likusi tik negausi grupė technikų, vis dar tebepalaikančių nuolat gęstančią viltį, kad vieną gražią dieną dar kas nors įvyks. Savo nuoboduliu technikai dalijosi su Sarginę saugančiu karinės policijos kontingentu ir FTB.
— Mašina aktyvizuojasi! Pilnas susijungimas! — daugiau detalių telefonu Fermis, žinoma, negalėjo atskleisti. — Gali būti, kad jie sugrįžta! Kai kurie mūsiškių tučtuojau išskrenda į Niujorką. Ar nenorėtum tučtuojau irgi vykti ten?
Einšteinas sumirksėjo ir čiulptelėjo pypkę.
— Na kaipgi, taip… Taip, žinoma. Aš labai, netgi labai norėčiau būti ten.
— Taip mes ir manėme, — pasakė Fermis. — Gerai, perduok ragelį savo sekretorei, pasakysiu jai, kad tučtuojau suorganizuotų tau automobilį. Mes būsime ten po kokių penkių valandų.
Maždaug trečią valandą ryto pasigirdo beldimas į duris, ir vidun įėjo pora JTGP sargybinių. Kiek anksčiau atėjęs Kesidis padėjo Feračiniui apsirengti, ir dabar abu jie, kaip ir prisakė Vinsleidas, jau buvo visiškai pasirengę išvykti.
Pastarosios pora dienų buvo iš tiesų keistos — į teritoriją be paliovos atskrisdavo ir išskrisdavo visokiausių dydžių bei formų vertikaliai pakylantys ir nusileidžiantys aparatai, atgabenantys ir išgabenantys tuntus save labai svarbiais laikančių žmonių, kurie, lagaminėliais nešini, šmižinėjo visur aplinkui, kalbėjosi pakeltais balsais ir nuolat įkyrėdavo JTGP pareigūnams, kaišiodami nosis į tokias vietas, kur jų niekas neprašė lįsti. Feračinis ir kiti tik labai miglotai nutuokė apie tai, kas vyksta, tačiau ir tai nuo jų neatbaidė įkyrių lankytojų. Galų gale netekęs kantrybės jaunasis Vinsleidas įsakė užrakinti Medicinos korpusą ir pastatė prie įėjimų trigubą sargybą.
Paskutiniąją dieną kariai praleido drauge su Rajenu ir Peinu, kurie abu sparčiai sveiko. Jie smaginosi su kambaryje įtaisyta „išsikviesk ką tik nori” video sistema, kurioje buvo kompiuteris, biblioteka, laikraščiai, muzikinis centras bei televizorius. Jie matė tiesiogines transliacijas apie kosminėje orbitoje konstruojamą platformą, dokumentinę medžiagą apie tai, kaip žmonės išsilaipino Marse, pramoninio šnipinėjimo trilerį, kurio veiksmas vyko Rusijoje, Kinijoje bei Europoje, ir daugybę kitų dvidešimt pirmojo amžiaus gyvenimo epizodų. Vis dėlto, kadangi „Vargonai” buvo ypatingo saugumo zonoje, telefono paslaugų čionai nebuvo — Pranešimų Centras blokuodavo visus skambučius. Vien iš smalsumo Kesidis išbandė keletą numerių, atvirai reklamuojamų skiltyje, vadinamoje „Sekso partneriai, grupės ir klubai”, tačiau kam nors prisiskambinti jam nepavyko.
— Viskas parengta? — pusbalsiu pasiteiravo vienas sargybinių.
— Mes pasiruošę, — atsakė Kesidis.
— Jokio bagažo? — paklausė antrasis, apsižvalgydamas po kambarį.
— Ko gero, jokio, — atsakė Feračinis. — Tiesą sakant, atvykome čia visiškai nepasirengę atostogauti.
Jie išėjo į užtemdytą vestibiulį; čionai, prie tolimųjų durų, ant stalo stovinčios lempos šviesos rate, sėdėjo naktinė slaugė.
— O kurgi Floidas? — paklausė Feračinis.
— Jis drauge su Padžiu ir Edu, — atsakė Kesidis. — Pasivysime juos jau kitoje pusėje.
Išeidami juodu stabtelėjo prie slaugės stalelio.
— Labai ačiū, kad jį suremontavote, — pasakė jai Kesidis. — Jūs čia iš tiesų kaip reikiant padirbėjote. Tik pažiūrėkite, kaip jis atrodo. Visiškai panašus į žmogų.
— Ačiū už viską, — pridūrė ir Feračinis. — Gaila, kad turime šitaip strimgalviais išlėkti.
— Mes irgi smarkiai apgailestaujame, kad negalite šiek tiek ilgiau pabūti, — atsakė slaugė. — Ką gi, kad ir kur jūs keliaujate, kad ir kas jūsų ten laukia — linkiu jums sėkmės.
Jie išėjo į koridorių ir pasuko prie liftų, kur drauge su Ana Charkiovič ir Kitu Adamsonu jau lūkuriavo dar keletas JTGP sargybinių. Vienas jų prilaikė atidarytas kabinos duris. Persimetę vos keliais žodžiais, visi nusileido į vieną požeminių aukštų. Jie nuskubėjo ilgu, skaisčiai apšviestu tuneliu, vedančiu po centrine įmonės teritorija, ir pagaliau išniro į didelę salę, esančią po pagrindinio antžeminio pastato vestibiuliu. Čionai jau laukė pora vyresniųjų JTGP karininkų, turinčių įvesti juos į uždarą zoną. Po kelių minučių jie jau traukė žemyn link transfero šliuzo — į pačią „Vargonų” komplekso širdį.