Jie pateko į dar vieną salę ir, išėję pro duris priešingoje sienoje, atsidūrė šliuzo prieškambaryje. Čia keletas žmonių būriavosi aplink dvejus neštuvus, kuriais buvo atgabenti Peinas ir Rajenas. Prie šliuzo susirinko mokslininkai: T’ung-Senas, Halmanas ir Edis, taip pat daktaras Pfanceris, abu Šolderiai ir abu Vinsleidai. Kontrolės kambaryje dar keletas mokslininkų, JTGP sargybinių būrio dengiami, jau buvo nustūmę visą suglumusių teisėtų budėtojų pamainą prie galinės sienos ir patys užėmę jų vietas prie pagrindinio valdymo prietaisų pulto. Atmosfera buvo įtempta, ore stačiai tvyrojo nekantra.
Jaunasis Vinsleidas, jaunojo Šolderio lydimas, priėjo artyn ir kiekvienam paspaudė ranką.
— Ką gi, štai ir viskas, — ištarė jis. — Man tikrai labai galia, kad negalėjote ilgėliau pasisvečiuoti mūsų pasaulyje. Juk mes no retume parodyti jums tokią daugybę visokiausių dalykų.
— Tiesą sakant, gerai nesuprantu, kas gi čia vyksta, bet tikrai žinau, kad jūs dėl mūsų rizikuojate prikišti kailį, — pasakė Fera činis. — Mes tikrai šito neužmiršime, esame labai jums dėkingi.
Jam antrino ir Kesidis bei Lemsonas.
— Mums atrodo, kad bent jau tiek esame jums skolingi, — at sakė jaunasis Šolderis. Tuo metu kažkas išėjo iš kontrolės kam bario viršuje ir pamojo nuo galerijos.
— Siaubingai nemėgstu šitaip kūlversčiom lėkti, tačiau mus labai spaudžia laikas, — pasakė jaunasis Vinsleidas. — Spindulys jau sukoncentruotas ir nukreiptas.
— Laikas, — pasakė Vinsleidas saviškiams.
Feračinis prisigretino prie neštuvų ir pažvelgė į Peiną.
— Kaip jautiesi, Edai? Ar atlaikysi tokią kelionę?
— Juk mes išvykstame namo! Jeigu reikės — aš kaipmat nusiropšiu nuo šito nelemto įtaiso — ir eisiu savomis kojomis! — sukriokė Peinas. Feračinis išsišiepė.
— Kai grįšime, Padi, tau su šituo sąnariu teks iš paskutiniųjų vengti bet kokių nelaimingų atsitikimų, — pareiškė Vinsleidas, tapšnodamas Rajenui per petį. — Jei kada nors pateksi į rentgeną — juk niekaip negalėsi pasiaiškinti.
Pora JTGP karių jau stūmė neštuvus į šliuzą. Visi likusieji patraukė jiems iš paskos. Šolderis akimirksnį sudelsė, norėdamas paspausti ranką jaunesniajam savo antrininkui. Ir tuo pat metu jis pastebėjo, kad prasiveria tolimajame prieškambario gale esančios krovinių paruošimo patalpos durys. Už jų keletas technikų spietėsi aplink žemą vežimėlį, kuriame drobule pridengtas kūpsojo kažkoks masyvus cilindro formos objektas. Atrodė, kad technikai laukia, kol galės išstumti vežimėlį į prieškambarį. Ūmai Šolderis suprato, kas yra tas vežimėlyje dunksantis daiktas, ir jo akys išsiplėtė.
— Kurtai, tie žmonės, štai ten… Juk tai — surinkta…
— Eik gi, — pasakė jam jaunesnysis Šolderis. — Laiko liko visai nebedaug, o mes čia dar turime šį tą nuveikti.
— Bet ten, po tuo uždangalu, yra surinkta atominė bomba! Jūs…
Jaunasis Šolderis tvirtai suspaudė jam ranką.
— Juk mes jums prižadėjome, kad ryšys niekada nebebus atnaujintas, — pusbalsiu suniurnėjo jis, stumdamas vyresnįjį savo antrininką link transfero šliuzo. — Bet mes vėluojame. Jau esame gavę žinią, kad sustabdomi visi pulkininko Vinsleido įgaliojimai. Čionai jau atvyksta jo pamaina — jie gali prisistatyti kiekvieną akimirką.
Įvežę vidun neštuvus JTGP kariai pasišalino iš šliuzo. Jaunasis Šolderis stabtelėjo tarpduryje ir mostelėjo vyresniajam eiti vidun. Vyresnysis Šolderis dar atsigręžė, ketindamas protestuoti, tačiau durys jau užsidarinėjo. Jis nieko nebegalėjo nei pasakyti, nei padaryti. Apsigręžęs Šolderis nuskubėjo pas kitus. Juos apsiautė vis skaisčiau spindintis raudonas švytėjimas, ir po kelių akimirkų šliuzas liko tuščias.
Sarginėje viskas buvo taip pat, kaip ir senais gerais laikais. Čionai susirinko Einšteinas ir Fermis, taip pat Teleris ir Silardas. Mašina dūzgė, mirgėjo žiburiukai prietaisų pultuose, prie valdymo prietaisų budėjo žmonės — o bendrame valgomajame užpakalinėje pastato dalyje burbuliavo kavinukas. Įsitempęs it styga Mortimeris Grynas drauge su kitais stovėjo ant platformos priešais šliuzo duris, vis dar nedrįsdamas patikėti, kad viduje sušvintantis spindesys iš tiesų reiškia tai, ką jis patylomis meldė, kad reikštų. Drauge su juo buvo ir Gordonas Selbis, jau daugiau nei prieš metus sugrįžęs iš Anglijos. Artūras Baneringas irgi strimgalviais atskubėjo iš savo užsienio reikalų ministerijos Vašingtone.
— Ryšys užsimezgė, spindulys prisitvirtino, — pranešė Fermis, nenuleisdamas akių nuo viename šone įtaisyto duomenų ekrano. — Pradinis mazgas atsipalaiduoja…
Žydras švytėjimas vartų kameroje nublanko, paskui sutvisko žalsva šviesa, geltona ir pagaliau — oranžinė. Ant platformos susispietę žmonės aiktelėjo it vienas — švytėjime ėmė ryškėti žmonių kontūrai. Oranžinis spindesys priblėso, virto raudonu, kuris tuojau pat patamsėjo. Viduje esantys perregimi pavidalai virto normaliais žmonėmis; švytėjimui užgesus, jie patraukė link išėjimo.
— Tai jie! — dusdamas suriko prie durų budintis Fermis. — Ten Klodas ir Ana! Ir Kitas Adamsonas… Bet ten yra ir dar kažkas… Jų gerokai per daug…
Visi kiti, baisiausiai susijaudinę, susigrūdo aplink jį. Telerio balsas perrėkė visus šūksnius ir nekontroliuojamą kvatojimą.
— Kas gi tai? Juk čia kariai!
— Praleiskite! Praleiskite! — suriko dar kažkieno balsas. — Du iš jų sužeisti. Nagi, leiskite juos iš čia išgabenti.
Mortimeris Grynas it apdujęs spoksojo į artėjančius vaiduoklius, kurie tuojau pat išniro į šviesą.
— O Viešpatie… — išspaudė jis ir užspringo, skruostais pasipylė ašaros.
Greta jo stovintys Selbis ir Baneringas buvo pernelyg priblokšti, kad pajėgtų bent krustelėti.
— Haris, Kesidis, Floidas… — sumikčiojo Selbis. — Jie visi čia… Bet šito negali būti…
Apkvaitęs Silardas tik papurtė galvą.
— Tie žmonės! — netikėdamas savo akimis jis pasiguodė Einšteinui. — Juk tai kariai, tie patys, kurie dingo Vokietijoje jau beveik prieš trejus metus… Iš kurgi jie čia?
Vinsleidas išsišiepęs spaudė Gryną glėbyje.
— Taip, čia tikrai mes, mes visi! O tu laukei, Mortimeri! Taip ir žinojau, kad mūsų neapvilsi!
Kesidis žengė į platformos vidurį, čia stabtelėjo, pasitempė ir giliai įkvėpė.
— Ei, vaikinai, mes jau namuose! — sušuko jis, grįžtelėjęs per petį. — Aš tai užuodžiu! Dievulėliau, ir kas būtų galėjęs pamanyti, kad Bruklino uostas taip maloniai kvepia!
— Koks dabar laikas? — paklausė Šolderis. — Kokia data? Kada gi mes sugrįžome?
— Lapkritis, — atsakė Fermis.
— Kurių metų?
— Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antrųjų.
Iš šliuzo išėjo Feračinis ir apsidairė susižavėjimo ir nuostabos kupinomis akimis. Kaip kad ir sakė Kesidis, čia iš tiesų buvo namai. Lygiai tokie pat, kokius jis ir prisiminė. Aplinkui žmonės šūkavo, juokėsi, plekšnojo vieni kitiems per pečius. Feračinio žvilgsnis smigo į vieną pavidalą — tai buvo aukštas, tvirtai sudėtas žilaplaukis žmogus, apsivilkęs žydru megztiniu ir baltais, atlapu kaklu marškiniais. Jis stovėjo kiek atokiau, jausmų antplūdis trukdė jam bent žodį ištarti. Feračinis sekundę ar dvi žvelgė į tą veidą — jis buvo kiek papilnėjęs nuo to laiko, kai Feračinis paskutinįsyk jį matė, be to, dabar apžėlęs barzda. Ir pagaliau Feračinis jį atpažino. Hario veide nušvito šypsena, ji pamažu platėjo.