— Ei, bičiuliai! — sušuko jis kitiems. — Juk tai Harvis! Vadinasi, jam pavyko išsikapstyti! Harvis Vorenas čia!
Visi kaipmat susispietė aplink Feračinį, ir Vorenas žengė artyn. Feračinis saliutavo.
— Užduotis įvykdyta, sere! Visi čia!
— Prašau atleisti mane nuo pareigos stovėti „ramiai”, — suniurnėjo Peinas nuo savo neštuvų.
Galų gale Vorenas irgi nusišypsojo.
— Prašymas patenkintas, kary, — ištarė jis.
— Taigi, tau pavyko išsikapstyti, — prašneko Rajenas, liovęsis žaisti karinius formalumus. — Sėkmingai užmezgei ryšį su anglų povandeniniu laivu?
Vorenas linktelėjo.
— O kaipgi Gustavas ir Marga? — paklausė Kesidis. — Kas nutiko jiems?
— Man pavyko drauge pasiimti ir juos, — atsakė Vorenas. — Dabar jie kitomis pavardėmis gyvena Kanadoje. Armijoje tarnavęs jų sūnus Šiaurės Afrikoje pakliuvo anglams į nelaisvę. Šiuo metu jis karo belaisvių stovykloje ir jaučiasi ten kuo puikiausiai. Antrasis jų sūnus Švedijoje.
— Vadinasi, karas vis dar tęsiasi, — įsiterpė Ana Charkiovič. — Šiaurės Afrika dar nekapituliavo? Anglai vis dar kaunasi?
— Čerčilis tapo Britanijos ministru pirmininku, — atsakė Vorenas. — Priešas nebežino, ką su juo daryti. Jis gi visą kraštą pavertė tikra kautynių mašina.
Ana netikėdama įsmeigė akis į jį.
— Čerčilis — ministras pirmininkas? Nori pasakyti, tai iš tikrųjų atsitiko? Mes iš tiesų sugebėjome bent šį tą pakeisti?
— Šį tą pakeisti? — perklausė Vorenas. — Aš juk dar nė pusės nepasakiau! Į karą įsijungė ir Amerika! Ruzveltas balotiravosi trečiai kadencijai — ir buvo perrinktas. Mes drauge stojome prieš Vokietiją, Italiją, Japoniją — prieš juos visus!
Ana valandėlę tiktai vypsojo į jį išsižiojusi.
— O kaip Rusija? — galų gale paklausė, vis dar neįstengdama patikėti savo ausimis.
— Vis dar kovoja, stipri kaip niekada.
— O nacių atominės bombos?..
— Jokių bombų.
Vis dar kunkuliuodami neslūgstančiu džiaugsmu, visi patraukė nuo platformos žemyn, prisistatę karinės policijos atstovai padėjo nugabenti laiptais neštuvus.
— Ar kas nors negalėtų telefonu sujungti manęs su miestu? — paklausė pulkininkas Adamsonas, kai jie nusileido žemyn ir visi drauge patraukė į bendrą valgomąjį.
— Taip, tikrai, mes gi turime informuoti prezidentą, — greta einantis Vinsleidas pritariamai linktelėjo galva. — Tačiau gal nevertėtų naudotis bendrąja linija. Argi mes nebeturime tiesioginio ryšio su Baltaisiais Rūmais?
— Matai, Klodai, aš ne visai tai turėjau omeny… — tarsi atsiprašydamas pasakė Adamsonas. — Aš tik norėjau paskambinti savo žmonai.
51 skyrius
Priešakyje važiavo motociklininkai ir sunkvežimis, pilnas ginkluotų sargybinių, jiems iš paskos sekė dvi šarvuotos karinės mašinos. Vingiuotu, keturias mylias besidriekiančiu keliu kortežas iš Oberzalcburgo per vis plačiau atsiveriančią kalnų panoramą ropštėsi aukštyn link uolėto skardžio papėdės netoli Bavarijos Alpėse stūksančio Kelštaino kalno viršūnės. Pasibaigus keliui mašinos sustojo, ir iš jų išgarmėjo visas būrys juostelėmis bei medaliais apsikarsčiusių aukštų karinės nacių vadovybės pareigūnų. Jie visi susibūrė prie masyvios akmeninės, įėjimą rėminančios arkos, ir glaudžiu ratu apsupo liesą griežto veido žmogų tamsiomis kibirkščiuojančiomis akimis, nedideliais juodais ūsiukais ir ant kaktos užkritusią tiesių plaukų sruoga, kyšančia iš po aukštos kepurės. Žmogus ryžtingai patraukė į keturių šimtų keturiasdešimties pėdų ilgio tunelį, vedantį į kalno gilumą.
— Taigi, pasakyk dabar, — su iššūkiu kreipėsi Adolfas Hitleris į greta žingsniuojantį apkūnų žmogų, — argi galų gale nepaaiškėjo, kad aš ir vėl buvau teisus?
— Turiu pripažinti: regis, tikrai jūsų tiesa, — atsakė Hermanas Geringas, sunkiai pūtuodamas nuo varginančio kopimo.
— Gal neskubėkime daryti išvadų, — perspėjo Hitlerį iš kitos pusės einantis Martinas Bormanas. — Praėjo jau gana ilgas laiko tarpas.
— Ak, atsargumas, atsargumas — nieko kito ir negirdžiu, tik raginimus nepamiršti atsargumo, — suniurzgė Hitleris. — Imperijas juk sukuria narsa ir plieninė valia. Kada gi sulauksiu tokio meto, kai žmonės pateikinės man atsakymus su tokia pat energija, kiek jos iššvaisto kurdami problemas?
Jie Jau ketino iš Oberzalcburgo stoties važiuoti į Berlyną, kai juos iš Hitlerio „Erelio Lizdo” pasivijo pasiuntinys su netikėta žinia iš „Valhalos” direktoriaus. 1941-ųjų pradžioje sugrįžimo vartai buvo visiškai atstatyti po to, kai dėl iki šiol neišaiškintų apsaugos spragų į slaptąją įmonę prasiveržė anglų ir amerikiečių diversantų grupė, tačiau iki šiol vartai taip ir neveikė — o dabar staiga vėl aktyvizavosi. Ši žinia sukėlė fiureriui energingo atvirumo pliūpsnį.
— Argi atsargumas ir drovumas padėjo mums užimti Reino sritį? — paklausė Hitleris, lipdamas į liftą, kuris turėjo nugabenti juos paskutiniuosius keturis šimtus pėdų aukštyn. — O gal jų dėka mums atiteko Austrija bei Čekoslovakija — ir abi netgi be kovos? — Kelias akimirkas jis nesišypsodamas nužiūrinėjo savo pakalikus, o paskui bakstelėjo pirštu sau į krūtinę. — Sakoma, kad aš esu genijus, — priminė jis jiems. — Bet, norite, atskleisiu jums paslaptį? Ar pageidaujate sužinoti, kur slypi tikrasis genialumas? Manote, kad tai — intelektas? Smegenys? Išsilavinimas? Kiekis faktų, kuriuos žmogus pajėgia susikimšti į galvą? A? — Jis pagrūmojo jiems pirštu. — Visus reikalingus faktus jūs galite susirasti knygose. Žilabarzdžius kretančius akademikus galima nusisamdyti. O genialumo šaknys slypi sugebėjime priimti sprendimus, valioje laikytis jų iki galo ir veikti netgi nepalankiausiomis sąlygomis — ir dar gebėjime nesvyruojant siekti užsibrėžto tikslo. Anglai tokiais atvejais sako „nesudėti ginklų”. Iš tiesų geras posakis.
Išlipę iš lifto jie perėjo vestibiulį, ir iš čia pateko į koridorių, vedantį į Hitlerio kalnų šventovę. Tuojau pat prisistatė pasiuntinys, kuris padėjo fiureriui nusivilkti paltą ir paėmė jo kepurę, o paskui visa grupė įsitaisė pasitarimų kambaryje, kuriame stalas buvo užtiestas didžiuliu žemėlapiu, ant sienų irgi kabojo vietovių planai su pažymėtu kariuomenės išsidėstymu, o pro langus matėsi dantytos Bavarijos Alpių viršūnės.
— Kaip tik dėl šios priežasties įsakinėju aš — o Stalingrade esančio Pauliuso pareiga — man paklusti, — tęsė fiureris. — Menkesnis visada privalo nusileisti didesniajam. Juk toks yra gamtos dėsnis, tiesa? Pauliusas nesugeba suprasti tikrųjų mūsų tikslų rytuose. Jo karininkų protai funkcionuoja tiktai taktiniame lygmenyje. Tačiau, norint suprasti kur kas platesnio masto strategiją, reikalinga vado išmintis.
— Taip, dėl Prancūzijos ir Norvegijos jūsų buvo tiesa, — pasakė Gebelsas savajam stabui. — O tai reiškia, kad neišvengiamai paaiškės, jog neapsirikote ir dėl Rusijos.
— Herr direktorius Maušelenas skambina jums iš „Valhalos”, — pranešė įėjęs adjutantas, paduodamas Hitleriui telefoną.
— Taip, bet kas gi pačioje 1941-ųjų pradžioje pritarė man Rusijos klausimu? — sušuko Hitleris, paimdamas aparatą. — Ar daugeliui pakako drąsos paremti mano Barbarosos planą, kai, užbaigus visus remonto darbus, naujoji mašina taip ir nepradėjo veikti? „Fiureri, mes negalime taip rizikuoti ir pulti Rusijos, kol neatnaujintas ryšys”, — tvirtino man Halderis, — pasakė Hitleris, pamėgdžiodamas kariuomenės vado intonacijas. — Brauchitšas įkalbinėjo nepamiršti atsargumo. Patys matote, mano ponai — visada tas pats! Tačiau kiek gi tai būtų mums atsiėję? Dvejus sugaištus metus! — Jis energingai mostelėjo telefonu. — Tik man vienam pakako ryžto pulti Rusiją netgi be jokių garantijų, kad 1942-aisiais sulauksime žadėtųjų atominių bombų. Kaip matote, aš „nesudėjau ginklų”.