Geringas linktelėjo ir kreipėsi į kitus:
— Dabar gi mes jau pasiekėme Volgą ir Kaukazą. O visa tai būtų prarasta, jeigu būtume laukę.
Hitleris pakėlė telefono ragelį prie ausies.
— O štai dabar mes ir sužinosime, ar mano tikėjimas savąja tiesa bei mano vizija buvo klaidingi, — sušnibždėjo jis ir tuoj pat prakalbo garsiai: — Alio! Herr direktorius Maušelenas?.. Taip, kalba fiureris… Iš tikrųjų? Ir kokios naujienos? — Hitleris klausėsi, o visi susirinkusieji kambaryje laukė užgniaužę kvapą. Ūmai fiurerio akyse sutvisko triumfas, ir visi kiti persimetė padrąsinančiais žvilgsniais.
— Taip, luktelėkite valandėlę, — Hitleris delnu pridengė mikrofoną ir atsisėdo, tuo pat metu su pasitenkinimu pašaipiai šyptelėdamas savo pasekėjams.
— Viskas taip ir yra, kaip aš pranašavau, — pranešė jiems. — „Valhala” vėl atnaujino ryšį. Dabar jie ruošiasi pirmajam persiuntimui. — Jis su panieka mostelėjo ranka. — Taigi, praslinko šeši mėnesiai nuo to laiko, kada pagal susitarimą turėjome gauti pirmąją bombų siuntą. O kiek gi laiko praėjo aname gale? Para? Dar mažiau? — Jis gūžtelėjo pečiais. — Patys suprantate — tai juk beveik nieko. Kokie nors laikini techniniai nesklandumai visai lengvai galėjo juos tiek sugaišinti. Galbūt tie diversantai, neteisėtai persikėlę į „Siuzereno” galą, sukėlė ten vieną kitą problemą. Svarbiausia yra nepamiršti, kad laikas čia ir ten slenka skirtingu greičiu — ir nepulti į paniką. Štai kodėl Pauliusui buvo duotas griežtas įsakymas „nesudėti ginklų” Rusijoje. O dabar mes gausime bombas — ir Stalingrado problema bus išspręsta. O tada galėsime nebesirūpinti ir pačiu Stalinu.
Geringas kikeno, riebus, rausvas it kūdikio jo veidas švytėjo džiaugsmu.
— Jūs visiškai, visiškai teisus! Dveji metai — mums atrodė, kad tai toks ilgas laiko tarpas! Tačiau ką gi tai reiškė aname ryšio gale? Vieni niekai! Mes šitaip nerimavome dėl visiškų niekų!
— Dabar, žvelgdamas į praeitį, gali šitaip kalbėti, — pareiškė Gebelsas. — Tačiau tiktai genijus galėjo numatyti perspektyvą iš anksto.
Netgi Bormanas paniuręs linktelėjo galva.
— Galbūt aš buvau linkęs žvelgti į viską pernelyg pesimistiškai, — prisipažino jis, — tačiau tai, ko gero, galima laikyti ir išminties požymiu…
Jis ketino dar kažką sakyti, tačiau Hitlerio veide ūmai pasirodė didžiausias suglumimas. Slūgstant įtampai, kambaryje buvo bepratrūkstąs linksmas erzelis, tačiau visi kaipmat vėl pritilo, staiga suvokę, kad anaiptol ne viskas gerai.
— Ką? — riktelėjo Hitleris į telefoną. — Ką norite tuo pasakyti? Vartuose pasirodė kažkoks objektas? Koks objektas? Kaip jis atrodo?.. Kokio dydžio?.. Apvalus?.. Ant ratų?.. Alio! Alio!.. — Hitleris pakėlė galvą, jo kaktą perkirto suglumimo raukšlė. Pasilenkęs per stalą, jis paklibino telefono šakutę. — Alio! Alio! Herr direktoriau, ar girdite mane?
— Operatorius, — pasigirdo ragelyje kitas balsas.
— Kas atsitiko? — griežtai paklausė Hitleris. — Aš ką tik kalbėjau su „Valhalos” direktoriumi. Kažkoks kvailys nutraukė ryšį.
— Atleiskite, tučtuojau patikrinsiu. — Valandėlę tvyrojo tyla. Paskui vėl pasigirdo operatoriaus balsas. — Meldžiu man atleisti, mano fiureri, tačiau visos ryšio su „Valhala” linijos nutrūko, — pranešė jis.
Trisdešimt penkių tūkstančių pėdų aukštyje virš Leipcigo srities skrido Karališkojo Oro Laivyno žvalgybinis „Uodas”. Ūmai lakūno — navigatoriaus akys virš deguonies kaukės išsipūtė iš nuostabos.
— Velniai raguoti parautų, Skipai, tu tik pažvelk! — gergždžiantis jo balsas suskambėjo interkomo ryšiu, nustelbdamas dviejų „Merlino” variklių riaumojimą.
— Kur?
— Dešinėje pusėje, žemyn dviejų laipsnių kampu.
— O Jėzau! Kas gi ten dedasi?
— Nė nenutuokiu. Panašu, kad kažkas užvirė neblogą košę.
— O Viešpatie… Kaip gyvas nesu nieko panašaus matęs!
— Neblogas vaizdelis, a?
— Kurgi tai yra?
— Valandėlę — tuojau pasižiūrėsiu.
Lakūnas išvedė lėktuvą į platų viražą, kad galėtų stebėti vis tirštėjantį dūmų debesį, antrasis pilotas tuo tarpu peržiūrinėjo išskleistus žemėlapius.
— Ko gero, tai bus ta chemijos bei amunicijos gamykla netoli Vaisenbergo, Skipai. Panašu, kad kažkas bus ne vietoj numetęs degtuką.
— Atrodo, visas galas švariai išlėkė į orą. Bum!
Kurį laiką juodu dar suko ratus aplinkui, viską fotografuodami.
— Ko gero, bombonešis „Haris” bent kuriam laikui galės ramiai išbraukti šią vietelę iš savo taikinių sąrašo, — pasakė lakūnas. — Nagi, man regis, pats metas sukti šitą seną griozdą namolio. O jei taip po pintą alaus „Buliuose” šįvakar, a, Džordžai?
— Visa nebloga mintis, Skipai. Ko gero, neatsisakysiu.
52 skyrius
Ar įmanoma tiksliai nustatyti, kurie iš svyruojančių pasaulio istorijos pokyčių iš tiesų buvo „Protėjo” grupės nuopelnas? Buvo įvertinta daugybė faktorių, tačiau iš analizės, Artūro Baneringo pateiktos Floridos kurorte, kur visa grupė po apsilankymo Baltuosiuose Rūmuose buvo išsiųsta pailsėti, aiškėjo, kad didžiausius pokyčius sąlygojo du ypatingos reikšmės faktai, neįvykę „Protėjo” pasaulyje: tai yra, Čerčilio paskyrimas Didžiosios Britanijos ministru pirmininku, ir Ruzvelto perrinkimas Jungtinių Valstijų prezidentu trečiai kadencijai. Tuodu įvykiai buvo susiję, o Ana Charkiovič įtarė, kad juos nulėmusiose aplinkybėse slypėjo kur kas daugiau, nei buvo atskleista visiems.
1940-ųjų balandžio mėnesį, po viso to, kas įvyko Sarginėje ir Vaisenberge, anglų bei prancūzų pajėgos, kaip ir buvo planuota, išplaukė į Norvegiją. Tačiau Hitleriui atidėjus ataką vakaruose, vokiečių laivynas irgi išplaukė Norvegijos link daugmaž tuo pat metu, o ne gegužės mėnesį, kaip kad buvo tikėtasi. Taigi, abu laivynai, žinoma, susidūrė, o po to neišvengiamai sekė daugybė chaotiškų grumtynių bei išsilaipinimų, visa tai nusitęsė ir į kitą mėnesį.
O rezultatas buvo toks, kad Sąjungininkai patyrė absoliutų fiasko, ir į dienos šviesą iškilo visi šiurpūs majoro Voreno perspėjimai, esą, Britanijos karinis pasirengimas yra labai jau mėgėjiško lygio. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad Sąjungininkai išvengė visiško sutriuškinimo jau po pirmųjų susidūrimų tik todėl, kad priešo kariniai patarėjai visiškai nesiruošė rimtam karui šiame regione.
Į Norvegiją pasiųsti britų pėstininkai neturėjo slidžių ir net nebuvo apmokyti jomis naudotis — kita vertus, prityrusi prancūzų „Šaser Alpen” alpinistų brigada slides, žinoma, turėjo, tačiau jos buvo atgabentos be pritvirtinimo diržų. Gi lauko komunikacijų ryšio įrangą teko nurašyti vokiečiams neiššovus nė vieno šūvio — mat pati įranga buvo gabenama vienu laivu, o ją aptarnaujantis personalas — kitu, gi pakeliui pirmasis laivas pakeitė kursą ir nuplaukė į kitą paskirties punktą, o antrasis — ne. Kariai Škotijos uostuose buvo be jokios tvarkos sodinami į laivus, vėl išlaipinami — ir vėl susodinami, o tuo tarpu kitoje jūros pusėje iki tol nesaugojamus objektus jau užėmė vokiečių daliniai. Be to, nebuvo pasirūpinta jokia priešlėktuvine ginkluote.