Tačiau didžiausia klaida buvo ta, kad, nepaisant visų perspėjimų, anglai taip ir nesugebėjo suprasti, kokią įtaką dabar turi oro pajėgos pasaulyje, kuriame anksčiau ištisus šimtmečius karaliavo laivynas. Užėmus bazes Danijoje ir Norvegijoje, Luftvafė netrukus jau kontroliavo visą oro erdvę, ir Sąjungininkų padėtis tapo išties nepavydėtina. Taigi, Norvegijon išplaukusias pajėgas teko evakuoti, mėnesio gale prasidėjo atsitraukimas, dar labiau aptemdytas to fakto, kad vos prieš keletą savaičių ministras pirmininkas Čemberlenas įtikinėjo Parlamentą, esą, Hitleris „pavėlavo į autobusą”.
— Jeigu tai ir yra iškalbingas pavyzdys, kuo mums gali praversti išankstinis istorijos žinojimas, — bambėjo Čerčilis visai apdujusiam Artūrui Baneringui, kuriam po to, kai Vinsleidas ir Ana pradingo, teko atlaikyti visą priekaištų ugnį, — tai mes jau verčiau apsieitume be jo!
Tačiau galų gale atsitiko taip, kad visiškos katastrofos buvo išvengta, o ši nesėkmė subrandino visai neblogą vaisių. Gegužės pradžioje Anglijos parlamente įvyko audringi debatai, ir jų metu vyriausybė buvo nuskalpuota ne tik už Norvegijoje patirtą sutriuškinimą, bet ir išvis už visą elgesį karo metu. Čemberlenui teko atsistatydinti. Kurį laiką atrodė, kad jo vietą užims lordas Halifaksas — kas ir atsitiko „Protėjo” pasaulyje, tačiau šis pasaulis buvo jau kitoks, ir Halifakso įsitikinimai anaiptol neatitiko naujosios visuomenę apėmusios nuotaikos. Halifaksas toli gražu nebuvo apsigimęs karo vadas — ir pats kuo puikiausiai tai žinojo. Taigi, jo kandidatūra galų gale buvo atmesta, o vietoj jo formuoti vyriausybę karalius įsakė Čerčiliui.
— Visa tai — Klodo ir Artūro darbeliai! — primygtinai tvirtino Ana, kai visi aptarinėjo šį epizodą, patogiai įsitaisę smėlėtame Floridos paplūdimyje. — Jie patys juk visa tai parengė ir suorganizavo. Jie žinojo, kad Norvegijos kampanija patirs nesėkmę — ir kad vyriausybė to niekaip neišgyvens.
— Tačiau iš kurgi jie galėjo žinoti, kad valdžią iš tiesų perims Čerčilis? — bandė prieštarauti Selbis.
— O argi buvo kitų kandidatų? — atkirto Šolderis.
— Iš anksto buvo visiškai akivaizdu, kad Norvegijos kampanija ir negalėjo pasisekti, — atsiliepė Vorenas. — Ir ji iš tiesų siaubingai sukrėtė visą Anglijos valdžios viršūnėlę. Bet aš nedrįsčiau tvirtinti… negi Klodas būtų ryžęsis šitaip rizikuoti?
— Tu prisimink antrąjį Klodą, — įsiterpė Kesidis. — Prisimink, kuo rizikavo jis. O juk iš esmės tai tas pats žmogus, argi ne?
— Sakau jums — jie puikiai žinojo, kad būtent taip viskas ir atsitiks, — primygtinai pakartojo Ana. — Jie patys viską ir suorganizavo. Klodas ir Artūras nuvertė visą Anglijos vyriausybę.
Už kelių jardų Artūras Baneringas nerūpestingai sėdėjo už stalo po skėčui nuo saulės ir skaitė laikraštį. Tuo tarpu Vinsleidas tūnojo it sfinksas pats sau paslaptingai šypsodamasis ir žvilgsniu klajodamas po vandenyno platybes. Nei vienas, nei antras neištarė nė žodžio.
Ministru pirmininku prie karališkojo sosto Čerčilis oficialiai tapo 1940-ųjų gegužės dešimtąją. Visai atsitiktinai kaip tik tą dieną Hitleris pradėjo savo blickrigą į Vakarus.
— Aš neturiu ką jums pasiūlyti — tik kraują, vargą, ašaras ir prakaitą, — pasakė Čerčilis Parlamente savo inauguracinėje kalboje. Nebegalėjo būti nė kalbos apie kokius nors susitarimus su priešu — Čerčilis puikiai žinojo, kuo baigtųsi Anglijos kapituliacija. — Jūs klausiate: kokia dabar bus mūsų politika? Aš atsakysiu jums: mes kariausime, kausimės jūroje, sausumoje ir ore iš visų jėgų, panaudodami visus savo sugebėjimus, kokius tik Dievas yra mums suteikęs. Mes kariausime prieš šiurpią tironiją, prieš kraupias tamsos jėgas, kurioms iki šiol nėra buvę lygių, prieš apverktiną visų įmanomų žmogiškų nusikaltimų rinkinį…
Tuo metu situacija Europoje jau buvo įgavusi tokį pagreitį, kuris dabartinę istoriją atskyrė nuo „Protėjo” pasaulio istorijos kur kas labiau ir kur kas didesniu greičiu, nei bet kas galėjo tikėtis. Kaip ir buvo sutarta, šiaurės Prancūzijoje sutelktos anglų pajėgos pajudėjo Belgijos link, kad atremtų tame regione laukiamą vokiečių antpuolį — tačiau Hitleris buvo pakeitęs savo planus. Pagrindinė vokiečių smūgio jėga teko ne Belgijai, Liuksemburgui ir Nyderlandams, o Ardėnams, tai yra, gerokai toliau į pietus esančiai teritorijai. Per kelias dienas vokiečių šarvuočiai pralaužė nestiprią prancūzų gynybinę liniją ir nuskubėjo į pakrantę ties Abeviliu. Šiaurėje sutelkti daliniai pakliuvo į spąstus, ir mėnesio pabaigoje pėstininkus teko evakuoti, nors tuo tarpu vis dar plūdo iš Norvegijos atsitraukianti armija — šįsyk daugiau nei 300 000 karių iš Dunkerko.
Gi Hitleris vis dar nesuprato tų pokyčių, kuriuos lėmė Čerčilio paskyrimas ministru pirmininku. Greitą prancūzų armijos žlugimą Hitleris palaikė akivaizdžiu įrodymu, kad Sąjungininkai trokšta kuo skubiau išsipainioti iš karo. Taigi, jis nusprendė pademonstruoti savo „gerą valią ir supratimą”, dar trims lemtingoms dienoms sulaikydamas savo šarvuočius, o tuo tarpu evakuacija iš Dunkerko buvo skubiai tęsiama. Hitleris viešai išreiškė absoliutų įsitikinimą, kad netrukus anglai ir prancūzai ims melsti taikos — ir, apsimesdamas didžiadvasišku užkariautoju, ketino siūlyti jiems iš pažiūros visai priimtinas sąlygas.
Britanijos atsakymas atsklido radijo bangomis, įžūliu ir iššaukiančiu Čerčilio balsu:
— Nors didžiulės Europos teritorijos bei daugelis senų ir garsių šalių jau pakliuvo ar dar gali pakliūti į gestapo gniaužtus, nors jas ir sumalė šlykšti nacių mėsmalė, tačiau mes nepalūšime ir nenusilpsime… Mes kovosime jūrose ir vandenynuose, su vis augančiu pasitikėjimu, vis augančia galia grumsimės ore, mes ginsime savo salą, kad ir kiek mums tai kainuotų. Mes kovosime paplūdimiuose, kovosime prieplaukose, kovosime laukuose ir gatvėse, kovosime kalvose, mes niekada nepasiduosime…
Vis dėlto išgelbėti Prancūziją buvo jau per vėlu. Paryžius kapituliavo birželio keturioliktąją, po savaitės buvo pasirašytos paliaubos. Didžioji Britanija liko viena visos nacių apniktos Europos akivaizdoje, nuo kurios ją skyrė vos dvidešimties mylių pločio Lamanšo vandenys. Be jokios abejonės, kitas vokiečių žingsnis turėjo būti invazija. Kad ją atremtų, karališkajam laivynui bebuvo likę šešiasdešimt aštuoni naudojimui tinkantys eskadriniai minininkai, visose Britanijos salose tebuvo vos trys šimtai penkiasdešimt tankų.
Jei vokiečiai vis dėlto būtų įsiveržę, karas būtų tapęs visuotiniu. Fermeriai ir fabrikų darbininkai mokėsi šaudyti ir kautis šaltaisiais ginklais, gi karalius tuo tarpu įsakė įrengti šaudyklą Bekingemo rūmų kieme, o dvariškiai kibo stropiai treniruotis šaudyti kareiviškais šautuvais bei pistoletais. Visa tai sukėlė Čerčiliui tam tikrą palengvėjimo pojūtį — dabar Anglija galėjo pasitikėti vien savo jėgomis, jos nebevargino visokie užsieniečiai, su kuriais, be kita ko, dar reikėjo ir mandagiai elgtis. Sosto paveldėtoja, jaunoji princesė Elžbieta, mokėsi vairuoti armijos sunkvežimį.
Tuo tarpu Viduržemio jūroje prancūzų laivynas Orane nepakliuvo Hitleriui į nagus, kaip kad įvyko „Protėjo” pasaulyje — Čerčilis suspėjo pasiųsti ten Karališkojo Laivyno pajėgas ir jį nuskandinti. Visada atsargumu pasižymėjęs Frankas šįsyk laikėsi atokiau nuo Ašies ir neleido Ispanijai į ją įstoti, taigi, Gibraltaras ir Malta nekapituliavo. Kai į karą įsijungė Musolinis, Čerčilis atšaukė reikalavimus Viduržemio jūros laivynui atsitraukti, priešingai, Laivyno torpednešiai ištaškė pagrindinius italų laivus nuožmaus ir įžūlaus antpuolio Tarante metu.