Visi šie įvykiai įkvėpė kitapus Atlanto gyvenantį Ruzveltą balotiruotis trečiai kadencijai, jis buvo iškeltas savosios partijos kandidatu netgi be jokios realios opozicijos.
— Jei mes laimėsime šį karą, — kalbėjo Vinsleidas Anai, kai jie įsitaisė traukinyje, turėjusiame pargabenti visą grupę atgal į šiaurę, į Vašingtoną, — tai būsime laimėję jį 1940-ųjų liepą, Demokratų suvažiavime Čikagoje.
Bet netgi dar anksčiau Ruzvelto politikoje jau išryškėjo „Protėjo” misijos įsikišimo poveikis. Po Dunkerko, įveikęs Jungtinių Valstijų armijos vadų, jau nurašiusių Angliją į dešras, pasipriešinimą, Ruzveltas pasiuntė Čerčiliui visą flotilę laivų, pakrautų ginklais bei amunicija, jis sulaužė neutralumo įstatymą, parduodamas plieno gamybos kompanijoms žaliavas, kurias šios savo ruožtu perparduodavo Britanijos vyriausybei. Liepos mėnesį jis pasirašė įsaką plėsti Jungtinių Valstijų laivyną: padidinti jį trisdešimt penkiais koviniais laivais, dvidešimčia lėktuvnešių bei penkiolika tūkstančių laivyno lėktuvų, o rugsėjo mėnesį pateikė Kongresui įstatymo projektą perduoti Britanijai penkiasdešimt linijinių minininkų mainais už Vest Indijos bazių nuomą. Spalio mėnesį įsigaliojo mobilizacijos įstatymas, o sėkmingas Ruzvelto perrinkimas neišvengiamai lėmė, kad didelė dalis Amerikos pramonės pajėgumų būtų skirta padėti Anglijai.
Galų gale visa baigėsi tuo, kad Britanija taip ir nebuvo okupuota. Hitleris, geisdamas keršto už tai, kad, antrajai pusei nesilaikant „sutarties sąlygų”, jautėsi apgautas, nusprendė pademonstruoti savosios Luftvafės galią. Tvankiomis ir slegiančiomis 1940-ųjų rugpjūčio bei rugsėjo dienomis Geringo oro flotilės bangomis paplūdo į Angliją — tačiau buvo atremtos „Uraganais” bei „Ugniaspjaudžiais”, kuriuos Čerčilis, neužmiršdamas Baneringo perspėjimų apie tai, kas įvyko „Protėjo” pasaulyje, išsaugojo, nepasiusdamas jų į beviltiškus mūšius Prancūzijoje. Nakties sutemų gaubiamos, Karališkojo oro laivyno pajėgos ištaškė Lamanšo uostuose sutelktus įsibrovėlių laivus.
Rugsėjo mėnesį pavyko atmušti visus dieninius Luftvafės antpuolius. Užsiutęs dėl paties pirmojo sutriuškinimo, fiureris įsakė savosioms oro pajėgoms naktimis bombarduoti Londoną, ir tokie antpuoliai tęsėsi iki pat kitų metų. Nuo rugpjūčio vidurio iki spalio pabaigos antskrydžiuose dalyvavo daugiau nei septyniolika tūkstančių Luftvafės bombonešių. Vien rugsėjo mėnesį Londonas atlaikė 268 antskrydžius, blickrigas kone be paliovos tęsėsi per visus speiguotos žiemos mėnesius — dar ištisas devyniasdešimt naktų. Tačiau istorija nebepasikartojo. Šįsyk Britanija nepalūžo.
Konvojus, gabenantis didžiąją vertingųjų tankų dalį, buvo pasiųstas į Egiptą paremti generolą Vavelį, o metų gale italai buvo atmušti, jiems teko paknopstomis trauktis per Libijos teritoriją.
„Protėjo” pasaulyje Halifaksui teko pasirašyti besąlygišką Britanijos kapituliaciją 1941-ųjų sausio pirmąją. Tačiau šįsyk anglai pasitiko visai kitokius Naujuosius metus — nors išvargę ir nukamuoti, tačiau jie vis dar tebeturėjo ateitį.
Kadangi pagrindinis „Siuzereno” tikslas buvo eliminuoti sovietus, tad 1939-ųjų rusų-vokiečių paktą buvo galima laikyti ne kuo kitu, kaip tik laikinomis paliaubomis, galiojančiomis tol, kol Hitleris pasirengs pulti. „Protėjo” pasaulyje antpuolis prasidėjo 1941-ųjų gegužy. Įvairiais diplomatiniais bei kitokiais kanalais Čerčilis ir Ruzveltas bandė perspėti Staliną dėl to, ko jiems leido tikėtis slaptoji jų turima informacija. Tačiau Stalinui — bent jau išoriškai — tai nepadarė jokio įspūdžio. Balandžio ir gegužės mėnesiais Hitleris sustiprino pietinį savo sparną prarydamas Jugoslaviją bei Balkanus ir sutriuškindamas paskubomis suformuotas Britanijos pajėgas, kurios buvo pasiųstos ginti Graikijos, be to, antpuoliu iš oro užgrobdamas Kretą.
O paskui, birželio dvidešimt antrąją, trys vokiečių armijos daliniai, susidedantys iš 3 000 000 žmonių, 7 100 kulkosvaidžių ir 3 300 tankų, siūbtelėjo į rytus, šitaip akivaizdžiai pademonstruodami, ko verti totalitarinių valstybių geri kaimyniniai santykiai. Tiktai artėjanti žiema sustabdė juos prie pat Maskvos bei Kryme. Tokiu būdu iš visų pusių apsiausta Britanija įsigijo kovojančią sąjungininkę — be jokios abejonės, tai buvo gan keista sugulovė tokios padėties ir tokių pažiūrų žmogui kaip Čerčilis — ir vis dėlto tai buvo sąjungininkė. Daugiau kaip metus visiškai vieni priešinęsi Hitleriui, anglai galų gale įgijo kažką, ant ko bent jau galėjo neurgzti.
— Tačiau tam tikra prasme tai buvo užvis niūriausia naujiena, — pasakė Selbis Šolderiui dundančiame į šiaurę traukinyje.
— Mes pamanėme, kad tai reiškia, jog Hitleris vis dėlto gaus atominę bombą, taigi, „Ampersando” grupei nepavyko. Kaip tik tada anglai nusprendė savo atomo branduolio skilimo tyrinėjimus sujungti su analogiškais Amerikoje vykdomais darbais, ir aš pats vėl persikėliau čia. Ruzveltas liepė visiems liautis krapščiusis su tais vartais ir kibti kaip įmanoma skubiau sukurti bombą.
Tačiau užvis didžiausias siurprizas laukė Ramiajame vandenyne.
„Protėjo” Visatoje „Siuzereno” agentai užmezgė ryšius su kai kuriais japonų kariniais elementais, kuriems galų gale pavyko grąžinti į valdžią ankstesnįjį karo ministrą Todzo. Taigi, japonai irgi įdėjo savo indėlį į bendrą reikalą, 1941-ųjų rugsėjo mėnesį užpuldami sovietus iš rytų, iš Mandžiūrijos — po vokiečių antpuolio vakarų pusėje buvo praėję vos keli mėnesiai. Tuo pat metu japonų jūros pajėgos išsilaipino Malajų salyne bei Rytų Indijoje, šitaip pradėdami įgyvendinti savo pianus rytinėse Anglijos bei Olandijos kolonijose.
Gruodžio pradžioje buvo gauti žvalgybos pranešimai, kad japonų kariniai laivai jau išplaukė iš savo bazių Kinijoje ir Indokinijoje. Gruodžio šeštąją, kai rusai metė pagrindines gynybines pajėgas į penkių šimtų mylių ilgio fronto ruožą priešais Maskvą, surizikavę atitraukti jas iš Sibiro, artimiausiųjų Čerčiliui bei Ruzveltui karininkų grupės nė kiek neabejojo, kad japonų antpuolio iš Mandžiūrijos galima laukti bet kurią akimirką.
Paskui, gruodžio septintąją, amerikiečių dešifruotojai Vašingtone perėmė slaptą, Japonijos ambasadai skirtą pranešimą, kuriuo buvo įsakoma nutraukti diplomatinius santykius. Ambasadai buvo liepta perduoti šią žinią užsienio reikalų ministerijai 13:00 valandą. Amerikiečiai gerokai suglumo. Kodėl gi pranešime kalbama apie diplomatinių santykių su JAV nutraukimą, kai tuo tarpu Japonija rengiasi pulti SSSR? Ruzveltas dar nežinojo to, ką Čerčilis jau buvo patyręs tada, kai kapituliavo Prancūzija, o būtent: iš kitos visatos gauta išankstinė informacija apie būsimus įvykius, tiesą sakant, yra lazda su dviem galais. Taigi, Amerika liko palaimingai snausti toliau.
Tačiau Japonijos ambasadai nebuvo ypač aiškiai pabrėžta, kad pranešimas itin skubus, jo dekodavimas vyko gan tingiai, ir apie terminą diplomatai sužinojo dargi vėliau nei amerikiečių darbuotojai perkando šifrą. Buvo sekmadienis, ir dėl to uždelsta buvo dar labiau, kol galų gale buvo paskirtas susitikimas su JAV užsienio reikalų ministru Kordeliu Hulu. Šis susitikimas įvyko ir dokumentas ministrui buvo perduotas ne 13:00, kaip kad buvo reikalaujama, o tik 14 valandą 30 minučių.
13:00 Vašingtone kaip tik atitiko aušrą Havajuose. Taigi, kai pareiškimas galų gale buvo perduotas, Hulas jau buvo gavęs pirmąsias žinias iš Perl Harboro.
Tačiau jau buvo per vėlu. Japonija apsiriko, pasirinkdama šuolio kryptį!
Vis dėlto visa tai vyko metais anksčiau nei „Protėjo” grupė parsirado iš 2025-ųjų, o 1942-ieji buvo lūžio metai. Koralų jūroje įvyko aršios grumtynės, ir jų metu amerikiečiai sustabdė japonus Ramiajame vandenyne. Jūrų pėstininkai išsilaipino Gva-dalkanale. Šiaurės Afrikoje Montgomerio vadovaujama anglų armija sulaikė Romelį ties EI Alameinu, o paskui perėjo į puolimą, tuo tarpu vakaruose amerikiečiai išsilaipino Maroke ir Alžyre. Rusai sutriuškino fon Pauliusą ties Stalingradu. Karališkojo oro laivyno bombonešiai pradėjo reidus į Vokietiją, iš Anglijos pradėjo kilti pirmosios „Skraidančios tvirtovės” bei „Liberat oriai”.