O gruodžio antrąją Vinsleidas, Gordonas Selbis ir Kurtas Šolderis, drauge su grupe mokslininkų bei karininkų, perpildytame Čikagos universiteto kieme įsitempę stebėjo, kaip Fermis ir jo kolegos lėtai ištraukia neutronų absorbcijos strypelius iš krūvos, kurią sudarė 350 tonų grafito, 5 tonos urano ir 36 tonos urano oksido. Visas šis mišinys buvo suspaustas į plokščią sferą, jos skersmuo siekė dvidešimt šešias pėdas. Šis projektas turėjo būti vykdomas specialiame pastate Argonų miške už dvidešimties mylių nuo Čikagos, tačiau jį buvo pavėluota užbaigti, taigi, eksperimentas persikėlė po Stag Fildo stadiono tribūna. Universiteto prezidentas ar globėjai apie tai nebuvo informuoti.
Prietaisai parodė, kad neutronai dauginasi faktoriumi 1 006 — pirmasis pasaulyje branduolinis reaktorius pradėjo veikti. Paskui strypeliai buvo sukišti atgal, ir skilimo procesas kaipmat sustojo. Reakcija buvo kontroliuojama.
Daktaras Komptonas paskambino Džeimsui B. Konantui, Šiaurės Dakotos Raudonojo Kryžiaus pirmininkui Harvarde.
— Džimai, manau, tau bus įdomu sužinoti, kad mūsiškis italų navigatorius nusileido naujajame pasaulyje. Čiabuviai pasirodė besą draugiški.
Karo svarstyklių lėkštės sparčiai krypo į kitą pusę.
53 skyrius
1943-ųjų sausio mėnesį „Protėjo” grupė sulipo į perdirbtą B-24 tipo „Liberatorių” ir iš Bolin Fildo Vašingtone, Kolumbijos Apygarda, išskrido į pietus, į Braziliją, iš ten — per Atlantą į Nigeriją, į Lagosą, iš ten — į Dakarą pačiame vakarų Afrikos smaigalyje, ir pagaliau pasiekė Kasablanką Atlanto vandenyno pakrantėje Maroke. Vos prieš du mėnesius ten buvo išsilaipinusios generolo Patono vadovaujamos Jungtinių Valstijų pajėgos, kurios išvalė teritoriją nuo Viši prancūzų, o dabar, vyriausiųjų kariuomenės vadų lydimi, ten susitiko Čerčilis ir Ruzveltas aptarti karo eigą ir bendrą tolimesnę strategiją.
Per naktį pailsėję Kasablankos priemiesčio Anfos viešbutyje, „Protėjo” grupės nariai, Amerikos pėstininkų lydimi, saulėtomis, palmėmis apsodintomis gatvėmis buvo nugabenti į miesto pakraštyje stūksančią vilą, kurioje Čerčilis ir Ruzveltas susitikdavo asmeniškai pasikalbėti, nedalyvaujant kitiems bendrųjų pasitarimų dalyviams. Netgi dabar „Protėjo” misijos paslaptis buvo atskleista palyginti nedaugeliui žmonių, taigi, be pačių Čerčilio ir Ruzvelto, susitikime dalyvavo tiktai Džordžas K. Marsalas, vyriausiasis Jungtinių Valstijų armijos vadas, bei seras Alanas Brukąs, imperinės britų kariuomenės vadas. Susitikimas įvyko didžiuliame erdviame kambaryje užpakalinėje vilos dalyje. Lauke, už atlapų, grindis siekiančių prancūziško stiliaus langų žaliavo apelsinmedžių bei citrinmedžių apsupta pievelė, tyvuliavo nedidelis tvenkinėlis. Už aukštos sienos vilos užnugaryje be paliovos patruliavo ginkluoti sargybiniai.
Vos atvykėliai suėjo vidun, iš už žemėlapiu užtiesto stalo kambario viduryje išpuolė Čerčilis, jis vilkėjo chaki spalvos marškinius ir nublukusias apdribusias kelnes, rankoje rūko cigaras. Čerčilis sutiko svečius kone su tėviška meile. Kiekvienam jis šiltai paspaudė ranką, o Aną draugiškai apsikabino per pečius.
— Tai tikras stebuklas! — pareiškė jis. — Neįtikėtina, sakau jums, tai visiškai neįmanoma, ir vis dėlto — štai jie, sugrįžę iš ano pasaulio! Žinote, mes jau seniai buvome palaidoję bet kokias viltis.
— Visi mes! Nebepuoselėjome jokių vilčių, nė vienas — išskyrus Mortimerį, — atsiliepė Ruzveltas, atidardėdamas per kambarį savo krėslu ant ratukų. — Kaip tik jis nuolatos ir įkalbinėjo mus vis dar prižiūrėti mašiną, kad ši veiktų. Ko gero, jis pažinojo jus kur kas geriau nei mes.
Buvo pristatyti Maršalas ir Brukąs.
— Žinote, aš vis dar pats nežinau, ar tikrai tuo tikiu, — atvirai prisipažino Maršalas. — Aš skaičiau jūsų raportą, matau šit jus visus šiame kambaryje — ir vis dėlto nesu tikras, kad sugebėsiu kada nors visiškai patikėti.
Brukąs įstengė tiktai papurtyti galvą.
— Nemanau, kad įmanoma surasti tinkamų žodžių išreikšti tai, ką dabar jaučiu. Man pasakojo, kaip klostėsi įvykiai tame pasaulyje, iš kurio jūs visi atvykote — ir aš pats savo akimis matau šiame, mūsiškiame pasaulyje vykstančius pokyčius… Nagi, išties, ką tokiais atvejais dera sakyti?
— Galbūt tiktų „Sveiki sugrįžę”? — pasiūlė Vinsleidas.
Brukąs nusišypsojo.
— Ir šito pakanka? Ką gi, tuomet — sveiki sugrįžę. Labai malonu jus matyti, visus jus.
— Nepasakyčiau, kad pokyčiai įvyko vien tik mūsų dėka, — prašneko Ana. — Jūs juk irgi nesėdėjote rankų sudėję.
Ruzveltas linktelėjo.
— Taip, žinoma, kol jūsų čia nebuvo, mes anaiptol netinginiavome. Manau, ir mes įstengėme nuveikti šį tą, ko buvo gaĮima tikėtis sveiko proto ribose… Tiesa, atsigręžus į praeitį, nesunku pastebėti keletą klaidų ir apsiskaičiavimų, bet toks, manau, yra gyvenimas.
— Palyginus su tuo pasauliu, iš kurio mes atvykome, gyvenimas čia tiesiog nuostabus, — pareiškė Vinsleidas.
— O kaipgi tavo žaizdos, Edai? Jos privertė mus gerokai sunerimti, — pasakė Čerčilis. — Ar gerai gyja? O tu, Padi? O tu, Hari? Kaip jūs jaučiatės?
— Ačiū, sere, man jau daug geriau, — atsiliepė Peinas. — Majoras Vorenas tvirtina, kad netrukus mano sveikata jau vėl atitiks visus Specialiosios paskirties dalinio reikalavimus.
Rajenas ir Feračinis patikino, kad abu jaučiasi puikiai.
Čerčilis džiugiai linktelėjo.
— Nuostabu, nuostabu, — šypsodamasis jis pasitrynė delnus vieną į kitą. — O dabar norėtume parodyti jums kai ką, kas, kaip manome, turėtų jus sudominti. Bruki?
Brukąs įjungė diapozityvų projektorių, jau pastatytą priešais ekraną, ir įdėjo skaidrę, Maršalas tuo tarpu užtraukė storą užuolaidą ir užtemdė kambarį. Ekrane pasirodė paveikslėlis — tai buvo nuotrauka, daryta iš lėktuvo, iš gana didelio aukščio. Joje matėsi milžiniškas dūmų stulpas, iškilęs virš neaukštų apskritų kalvų kraštovaizdžio, kalvos tarpais buvo plikos, tarpais — apaugusios mišku. Dūmai virto iš vieno krašto didžiulio, prie upės įsikūrusio pramoninio komplekso.
— Pažįstate? — smagiai paklausė Čerčilis. — Šią nuotrauką drauge su kitomis pargabeno vienas mūsų žvalgybinių lėktuvų kelios dienos po jūsų sugrįžimo.
— Ko gero, galėjome apie tai pranešti jums ir anksčiau, bet taip būtume sugadinę visą siurprizą, — be jokios gėdos šypsodamasis pareiškė Ruzveltas.
„Ampersando” grupės nariai, kurie atmintinai žinojo kiekvieną apylinkių detalę, spoksojo akis išpūtę, apstulbę ir netverdami džiaugsmu. Kesidžio akys susidūrė su Feračinio akimis. Paskui jis užsimerkė ir papurtė galvą, tarsi norėdamas nuvyti haliucinaciją. Tada vėl pažvelgė į ekraną. Tačiau vaizdas tebebuvo koks buvęs.
Vinsleido akys bejėgiškai mirksėjo už akinių stiklų.
— Jis tai padarė! — sušnibždėjo jis. — Jis išlaikė savo žodį ir padarė, ką žadėjęs. Jis tai padarė!
— Taip, — susimąsčiusi ištarė Ana. — Kažin, kiek jam tai kainavo?
Alanas Brukąs leido jiems ikvaliai pasigrožėti paveikslu, o paskui pakomentavo:
— Jeigu ta bomba išties tokia galinga, kaip kad buvo sakoma, tokiu atveju mane gerokai stebina, kad jos poveikis toks lokalizuotas. Visas gamyklų kompleksas liko beveik nepaliestas. O dūmai, regis, veržiasi tik iš vieno krašto, iš tos tarsi prilipdytos aptvertos teritorijos.