— „Plaktukas” buvo giliai po žeme, o be to, ten buvo įrengta tikra tvirtovė, — priminė jam Gordonas Selbis. — Įtvirtinimai ir sulaikė didžiąją sprogimo jėgos dalį. Požeminiai branduoliniai sprogimai paprastai išrausia urvą ir išstumia paviršiuje kauburį, o šis paskui suslūgsta suformuodamas kraterį, kuriame ir susikaupia garai. Jeigu šiuo atveju sprogimo dūmai išvis prasiskverbė į paviršių, vadinasi, bomba išies buvo kaip reikiant.
Atsakinėdami į klausimus, „Ampersando” grupės nariai užpildė visas iki šiol dar neaiškias Vaisenbergo operacijos spragas, o Vorenas keliais žodžiais papasakojo apie sugrįžimą į Angliją drauge su Knakėmis povandeniniu laivu. Paskui adjutantas atnešė gaivinančiųjų gėrimų bei užkandžių, o Maršalas vėl atitraukė užuolaidą.
— Štai į ką Hitleris buvo sudėjęs visas savo viltis — ir tai jau nebeegzistuoja, — pasakė Čerčilis. — Jo korta jau mušta. Pamatysite, nuo šiol visa karo eiga pasisuks į priešingą pusę. — Jis apžiūrėjo atneštąjį maistą ir išsirinko krevečių mišrainę. — Tiesą sakant, mes jau pradėjome planuoti įsiveržimą į Prancūziją per Lamanšą. Jau sugalvojome ir kodinį šios operacijos pavadinimą
— „Siuzerenas”. Kaip manote, juk visai tinkamas, tiesa?
Visi kiti nusišypsojo.
— Vadinasi, „Plaktukas” sunaikintas galutinai, — pasakė Šolderis, paimdamas plonytį sumuštinį su lašiša bei agurku. — Taigi, ar galime daryti išvadą, kad nacių atominės bombos grėsmė visiškai likviduota?
— Aš asmeniškai susilaikyčiau nuo bet kokių išvadų, kol visas šis reikalas nebus užbaigtas, — pasakė Maršalas.
— O ar tikėtina, kad jie šiaip ar taip savomis jėgomis pajėgs sukurti tokią bombą? — paklausė Ana. — Juk jie, be jokios abejonės, žino, kad teoriškai tai įmanoma.
— Kaip tik tai aš ir turėjau omeny, — atsiliepė Šolderis.
Visų žvilgsniai automatiškai nukrypo į Gordoną Selbį.
— Visas viltis jie siejo su „Siuzerenu” — matyt, tai reiškia, kad savąją programą jie visiškai apleido, — pasakė Selbis. — O be to, iš visko, ką esu girdėjęs iš europiečių, su kuriais man teko dirbti, ir dar iš žvalgybinių mūsų pačių šaltinių, — iš to galima spręsti, kad vokiečiai savo programoje lėtikliu ketina panaudoti sunkųjį vandenį, o ne grafitą, kurį naudoja Fermis. O sunkųjį vandenį ne taip jau paprasta išgauti.
— Tiesą sakant, vienintelė nacių kontroliuojama įmonė, kurioje įmanoma gauti reikalingą jo kiekį, yra hidroelektrinė pietų Norvegijoje, — pridūrė Čerčilis. — Lapkričio mėnesį mes pasiuntėme ten oro diversantų dalinį, tačiau subombarduoti įmonės jiems nepavyko. Vis dėlto ketiname netrukus pasiųsti ten dar vieną diversantų grupę — šįsyk tai bus norvegai. Tikėkimės, kad jiems geriau pasiseks.
— Tačiau galutinai apsidrausti mums padės mūsų pačių programa, — įsiterpė Ruzveltas. — Ją dabar visiškai kontroliuoja kariškiai. Generolas Grouvzas kaip tik perkelia visus darbus į naujas laboratorijas Los Alame, jiems vadovaus Openhaimeris. Šiems darbams dabar skirtos visos mūsų pastangos. Visada lieka galimybė, kad dėl vokiečių pasiekimų mes suklydome, taigi, svarbiausia mums yra įsigyti tokią bombą pirmiems.
— Jūs tik įsivaizduokite, kuo virstų pasaulis, jeigu vien tik Hitleris turėtų tokią bombą, — pratarė Čerčilis.
— Man visiškai nereikia to įsivaizduoti, — atsakė Vinsleidas, jo veidas ūmai surimtėjo. — Žinote, visai gali atsitikti, kad jums tokios bombos prisireiks ne vien apsidraudimui, kol visa šitai bus baigta.
Čerčilis ir Ruzveltas suglumę susižvalgė.
— Ką tu nori tuo pasakyti, Klodai? — paklausė Ruzveltas.
Gėrimo taure nešinas Vinsleidas iš lėto nužingsniavo prie prancūziško stiliaus lango ir valandėlę žvelgė į sodą. Paskui vėl atsigręžė į kambarį.
— Ta karta… augančioj i karta Vokietijoje — visa nacistinė sistema nuosekliai vertė jaunimą žvėrimis, — atsakė jis. — Nacistiniai nuodai prasiskverbė į mokyklas, jaunimo judėjimus, masinės informacijos priemones, politinę ideologiją — visur, kur tik įmanoma. Jie kemšami į galvas netgi kūdikiams vaikų darželiuose. Vokiečiai ugdomi garbinti smurtą ir karinį kultą, o vieninteliu tiesos nustatymo kriterijumi laikyti jėgą. Jų mokymas idealizuoja stipriojo teisę užgožti ir pavergti silpnąjį, šlovina brutalios jėgos triumfą kaip gamtos dėsnį.
Vinsleidas gūžtelėjo pečiais ir skėstelėjo rankomis.
— Kaipgi atsikratyti šitokio režimo, sykį jis jau įsišaknijo? Su juo nėra prasmės netgi mėginti protingai susišnekėti — vienintelė reakcija, kurios susilauksite, bus panieka už tai, ką jie laiko silpnumu. Jūs negalite su jais derėtis — bet kokie prekybiniai ryšiai savaime byloja apie lygybę, — o jie supranta tik tokią padėtį, kai valdo patys arba yra valdomi. Jūs negalite net tikėtis taikiai sugyventi kaimynystėje, mat pats jūsų egzistavimas jau reikš jiems arba grėsmę — arba galimybę. Jų nesveikas polinkis į jėgą ir valdžią nuolatos skatina juos išmėginti savo jėgas.
O jei vienintelis dalykas, kurį jie dar sugeba gerbti, yra jėga, tokiu atveju, ko gero, tėra viena galimybė nusipelnyti jų pagarbą — vieninteliu jiems suprantamu būdu, tai yra, jėga. Gali atsitikti ir taip, kad teks pademonstruoti jiems savo jėgą, tvirtai ir negailestingai, be jokių skrupulų — pribaigti juos jų pačių įsitikinimais, nugalėti juos pagal jų pačių taisykles. Trumpiau tariant, džentelmenai, šitą ideologiją gali tekti mušte išmušti jiems iš galvų. Gali paaiškėti, kad kitokiu būdu išvalyti jų sistemos stačiai neįmanoma.
Įsiviešpatavo nelengva tyla. Galų gale prašneko Čerčilis:
— Taip, tačiau kokia kaina? Ar pagaliau neatsitiks taip, kad mūsų pačių nebebus įmanoma atskirti nuo tų pragaro išperų, kuriuos ketiname sunaikinti?
Vinsleidas atsiduso.
— Taip, šios rizikos nenuneigsi, — pripažino jis. — Tačiau ar jūs matote kokią nors alternatyvą? Visas tas košmaras nepriklauso šiam pasauliui. Jis niekada nebuvo šio pasaulio dalis. Tai užkratas, atneštas iš kitur — kaip infekcinė liga. O atsikratyti infekcija retkarčiais nebūna įmanoma nepažeidžiant ir kai kurių sveikų audinių. Tačiau, jeigu jums pasiseks, visas organizmas pasveiks.
— Tasai įdiegto autoritarizmo kultas ir yra naujosios jų veislės pagrindas, — pridūrė Ana, pratęsdama tą pačią analogiją. — Juk „Siuzerenas” ne šiaip sau pasirinko įsikišimui kaip tik tą vietą ir kaip tik tą laiką. Jų poveikį reikia išrauti su šaknimis, galutinai ir negrįžtamai. Po 1918-ųjų Vakarai stengėsi būti nuolaidūs ir civilizuoti. Patys matote, kas iš to išėjo.
Čerčilis pažvelgė į tris savo kolegas.
— Žinai, Vinstonai, jie sako tiesą, — tyliai ištarė Alanas Brukąs.
— Bet aš irgi labai norėčiau, kad būtų dar kokia nors kita išeitis.
— Aš irgi norėčiau paprieštarauti, — atsiliepė Maršalas ir giliai atsiduso. — Bet negaliu.
Ruzveltas tik linktelėjo.
Taigi, atsitiko taip, kad Kasablankoje Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija susitarė intensyvinti bombardavimus bei puolimą, o pagrindinį prioritetą skirti Manheteno projektui, kaip kad dabar ofiacialiai buvo vadinama atominės bombos kūrimo programa. Pasitarimui pasibaigus buvo viešai pranešta, kad nuo šiol karo tikslas — pasiekti nė kiek ne mažiau kaip visiškos ir besąlyginės Ašies valstybių kapituliacijos.
Vienintelis dar likęs svarbus dalykas, kurį reikėjo nedelsiant išspręsti, buvo mašina Sarginėje.
— Jeigu viską teisingai supratau, tai, netgi jei tas konkretus pasaulis, iš kurio jūs ką tik sugrįžote, ir paliks mus ramybėje, vis vien dar liks galimybė, kad kas nors kokiame nors kitame pasaulyje, tyčia ar netyčia, priderins savo bangas prie Sarginėje esančios mašinos — ar kaip ten derėtų išsireikšti, — pasakė Čerčilis. — Argi ne taip?