— Taip, teisybė, — patvirtino Šolderis. — Susikertančios linijos — dalykas visiškai įmanomas. Mes juk patys jau bent porą kartų tai patyrėme.
— O iš viso to, ką išgirdome, galime spręsti, kad tų susikirtimų mechanizmo niekas taip ir nesugebėjo perprasti, — pridūrė Ruzveltas. — Netgi Einšteinas.
— Taip, — vėl patvirtino Šolderis. Sugrįžęs iš Floridos, didžiąją laiko dalį jis praleido Prinstone.
— Taigi, gal dar sykį viską skubiai peržvelkime, — pasiūlė Maršalas. — Toji mašina Brukline — tai tik atgalinio ryšio įtaisas, tiesa? Juk pirmąsyk jūs atkeliavote čionai pasinaudodami projektoriumi, kuris galėjo pasiųsti jus į šį pasaulį, visai nepriklausomai nuo to, ar čia yra koks nors įrenginys, ar ne. O sugrįžimo vartai reikalingi tik tam, kad perkeltų jus atgal.
— Visiškai teisingai, — pripažino Šolderis.
Maršalas linktelėjo.
— Gerai. Tuomet štai ką dar norėčiau išsiaiškinti. Jeigu mes neturėtume sugrįžimo vartų, ar būtų kokia nors tikimybė, kad kurioje nors iš tų daugybės visatų esantis projektorius visiškai atsitiktinai vėl ką nors atsiųstų mums, net jeigu čia nebūtų jokio kelrodžio „švyturio”?
— Ak. — Šolderis gūžtelėjo pečiais. — Norite pasakyti — ar galėtų kokio nors projektoriaus spindulys atsitiktinai kliudyti šią Visatą — būtent šią, vieną iš nesuskaičiuojamos daugybės visoje išsišakojančioje sistemoje? Ką gi, sakykim, kad lygiai tokia pat tikimybė būtų surasti adatą šieno kupetoje. — Šolderis papurtė galvą. — Manau, šansai beveik lygūs nuliui. Štai kodėl tokie dalykai ir neatsitinka kiekvieną savaitę.
Čerčilis pažvelgė į kitus vadus ir ryžtingai linktelėjo, tarsi kaip tik tai ir būtų tikėjęsis išgirsti. Staiga paaiškėjo, kad klausimas išsamiai aptartas dar nė nepradėjus kalbėti konkrečiai.
— Reikia jos atsikratyti, — ištarė Čerčilis.
„Protėjo” grupės nariai susižvalgė tarpusavyje, tačiau niekas net neapsimetinėjo esąs nustebintas. Juk visiems jiems nedavė ramybės ta pati problema. Nė vienas net nebandė ginčytis. Bent 212 jau šiuo klausimu Čerčilis ir Ruzveltas buvo galutinai apsisprendę.
Netrukus buvo duoti nurodymai tyliai slapta išmontuoti Sarginėje esančią mašiną, sudedamąsias jos dalis sugadinti ir sumesti į vandenyną, konstrukcijos brėžinius bei montavimo instrukcijas sudeginti, o bet kokias užuominas apie „Protėjo” misiją išnaikinti tiek iš oficialių įrašų, tiek iš visame tame dalyvavusių asmenų privačių užrašų. Sarginė vėl turėjo tapti pačiu paprasčiausiu Bruklino uosto sandėliu.
Įvertinus visa tai, kas buvo primesta iš šalies, pasaulis iš tiesų visai teisingai elgėsi, mėgindamas savomis pastangomis grįžti į senas vėžes. Kitos visatos jau bandė prikišti nagus prie jo formavimo — ir šito daugiau nei pakako.
54 skyrius
Feračinis ir Kesidis įėjo pro duris, nulipo laiptais žemyn ir patraukė koridoriumi, vedančiu pro Makso kabinetą. Čionai beveik niekas nebuvo pasikeitę. Tiesa, į patį klubą vedančios dvivėrės durys buvo perlakuotos, tačiau blizgantys tapetai, kuriais buvo išklijuotos sienos, liko tie patys — ir prašyte prašėsi pakeičiami. Rūbinėje dirbo nauja mergaitė.
— Nagi, pasakyk, ką tokia mergaitė, kaip tu, veikia šioje žavioje vietelėje? — linksmai paklausė Kesidis, per barjerą įteikdamas jai savo paltą.
Mergaitė buvo jau bepasislepianti po profesinio nuobodulio kauke, tačiau staiga persigalvojo ir kiek suglumusi suraukė antakius.
— Ar aš teisingai išgirdau?
— Argi tai svarbu? Sveika, aš Kesidis. O tu kas?
— Liza. Aš…
— Na jau ne! — čia pat jiems už nugarų pasigirdo kažkieno šūksnis. — Šito negali būti. O Dievulėliau! Bet juk taip ir yra! Kesidis!
— Sveikas, Maksai, tu senas nenaudėli! — sumaurojo Kesidis. Maksas išpuolė iš savo kabineto, švytėdamas savo aukšta įdegusia kakta po susivijusiais plaukais. Juodu stipriai paspaudė kits kitam ranką.
— Nagi, kaip jūs čia laikotės, Maksai? Aš šit vos prieš akimirką sakiau Hariui… ei, o kas čia dabar? Kurgi jį nelabasis nujojo?
Tačiau Feračinis jau buvo išgirdęs klube dainuojantį balsą.
Sustojęs prie pat durų, jis ilgai stebėjo ją, stovinčią prožektoriaus šviesos rate. Plaukus ji dabar buvo sukėlusi į viršų ir susirišusi į „arklio uodegą” — nebenešiojo jų palaidų ir išsidraikiusių, kaip kad jam patikdavo. Tačiau jos darbui tokia šukuosena netgi labai pritiko. Apskritas smakras, aukšti skruostikauliai, riesta nosytė — viskas buvo taip pat, kaip jis ir prisiminė. Ji vilkėjo geltonais ir oranžiniais dryžiais išmargintą suknelę.
Džordžo čia nebebuvo. Prie pianino sėdėjo kitas muzikantas, kur kas vyresnis, geraširdišku veidu ir pasišiaušusiais baltais ūsais. Kažkuo jis priminė Feračiniui Einšteiną. Klube buvo apstu žmonių, tačiau dauguma veidų buvo nepažįstami. Aplinkui šmėsčiojo gausybė uniformų. Lu, toks pat neperprantamas kaip ir andai, tebesisukiojo už baro apsivilkęs juodą liemenę ir baltus marškinius atraitotais rankogaliais. Prie baro viename gale kiūtojo Perle, o už staliuko su kažkokiais žmonėmis sėdėjo Sidas.
— Po šimts perkūnų, Hari, kaip tu dar gali džiaugtis gyvenimu, nuolatos šitaip įsimylėdamas? — bakstelėjo Kesidis, išdygdamas greta jo.
Feračinis išsišiepė.
— Bet juk dėl to užvis labiausiai ir verta sugrįžti namo, a, Kęsai? — Jis pastebėjo drauge su Kesidžiu atėjusį Maksą. — Nagi, sveikas, Maksai! Kaip reikaliukai? Atrodai iš tiesų puikiai!
— Tu irgi puikiai atrodai, Hari. Sakai, reikaliukai?.. Na… — Maksas numojo ranka. — Žinai, kai kam karas gal ir baisi nelaimė, tačiau bizniui jis nėmaž netrukdo. Bet visgi kaip puiku, kad judu sugrįžote! Tikrai malonu jus matyti. O kaipgi likusieji mūsų bičiuliai, kaip Floidas ir kiti? Ar jūs vis dar susitinkate?
— Mums irgi pašėlusiai gera čia sugrįžti. Žinoma, mes susitinkame. Kurią nors dieną jie būtinai čia pasirodys. — Feračinis valandėlę sudvejojo. — O Dženetė — kaip ji?.. Na, ar ji vis dar…
Maksas ranka pamojavo sau priešais veidą.
— O, nieko rimto. Tu gi žinai tas moteris, Hari — jos turi intuiciją. Ji nė kiek neabejojo, kad vieną gražią dieną tu sugrįši. Bet po šimts perkūnų, vaikinai, kurgi jūs buvote?
— Vykdėme ypatingai slaptą prezidento užduotį, — atsakė jam Kesidis.
— Nagi — ištisus trejus metus? Atpažįstu seną gerą Kesidį!
— Šįsyk rimtai, — pareiškė Kesidis.
— Gal nori kai ką sužinoti? — Maksas kumštelėjo jam alkūne ir mirktelėjo. — Aš gavau išimtines tarpininkavimo teises Bruklino tiltui. Nagi, pateik man pasiūlymą.
— Eikš, Kęsai, išgersime, — pakvietė Feračinis.
Maksas palydėjo juos prie baro.
— Jūs tik pažiūrėkite, kas sugrįžo! — pranešė jis.
Perle apsisuko ant savo kėdės baro gale.
— Jėzau mieliausias, negaliu tuo patikėti!
Čia buvo dar pora pažįstamų iš senų laikų, jie smarkiai apsidžiaugė išvydę sugrįžėlius. Sidas atsiprašė žmonių, su kuriais sėdėjo prie stalo, ir atskubėjo pasisveikinti.
— Nagi, o čia kas? — Kesidis kilstelėjo Perles ranką ir susižavėjęs apžiūrėjo žiedą ant jos piršto. — Tu? Ne, dabar jau aš negaliu patikėti!
— Ką gi, gyvenimas kupinas tokių mažyčių netikėtumų, — atsakė Perle kimiu savo balsu.