— Kas nors iš mūsų pažįstamų? — pasiteiravo Kesidis.
— Ar beprisimeni Džonį Šešios Džei? — paklausė Maksas.
— Bene juokauji?
— Tam tikra prasme tai buvo visuomeninė pareiga, — pasakė Perle. — Kažkas gi turėjo bent pamėginti jį ištiesinti. Visa bėda, kad aš pati baigiu sulinkti. — Ji atsiduso. — Daugumai nuotakų tenka šydas. Man gi atiteko gobtuvas. Štai kokia mano gyvenimo istorija.
Lu atnešė gėrimus.
— Už namus!
Ūmai jis įsmeigė akis į Feračinį, jo veidą perkirto dvejonės raukšlė.
— Ar jau sakiau tau, Hari, kad čia toks tipas ieškojo tavęs ir Kęso?
Feračinis išpūtė akis.
— Juk praėjo jau treji metai, Lu! Ar esi tikras, kad neapsirinki?
— Žinoma, neapsirinku. Palauk, tuoj prisiminsiu… Toks ne itin ilgas, maždaug štai šitokio ūgio… Blyškus veidas, ūsiukai, skrybėlė… ir dar tamsūs akiniai, jis nenusiėmė jų net viduje. Jis visalaik kažkaip keistai elgėsi — lyg ir slapstydamasis, lyg ir vogčiomis.
Feračinis pamąstė valandėlę.
— Taip, dabar prisimenu… Tai tas pats tipelis, kuris tada kalbėjosi su Džordžu, tiesa? — Jis dvejodamas papurtė galvą. — Taip, tu man apie jį sakei, Lu. Bet man iki pat šiol vis dar neaišku, kas gi jis toks.
Lu nusigręžė ir nuo lentynos baro gilumoje nukėlė kartoninę batų dėžutę, kimšte prikimštą visokių it vištos koja prikeverzotų lapelių bei kitokių popieriaus skiaučių. Pasirausęs toje krūvoje, jis ištraukė vieną juostelių, sumaigė ją ir nusviedė į šiukšlių dėžę. Feračinis papurtė galvą ir nusigręžė.
Šokių aikštelės viduryje Dženetė kaip tik pradėjo paskutiniąją dainą. Ūmai jos žvilgsnis nukrypo į barą ir užkliuvo už kažkokio lyg ir pažįstamo aukštaūgio, šviesiaplaukio ūsuoto pavidalo, kuris šnekučiavosi su Perle, Maksu bei dar pora kitų. Sekundės dalelytę ji negalėjo prisiminti, kam priklauso tas pažįstamas veidas. O paskui ji pastebėjo greta stovintį žmogų — ir jos balsas nejučia užsikirto. Pianinas dar kartą atsiduso ir nutilo. Žmonės prie pirmųjų staliukų, atidžiai klausęsi dainavimo, persimetė suglumusiais žvilgsniais. Bet Dženetė tučtuojau suėmė save į rankas ir nusišypsojo.
— Ak, prašau man atleisti, ponios ir ponai. Netikėtai akimirkai buvau išsijungusi. Ar negalėtume pradėti šitos iš naujo, Oskarai?
Prie baro stovintis žmogus tamsiais banguotais plaukais kilstelėjo savo taurę pasisveikindamas ir išsišiepė. Vėl suskambo pianino garsai, Dženetė uždainavo.
Feračinis sudribo ant kėdės prie baro ir kiek atsilošė, alkūne atsiremdamas į pertvarą. Bene pirmą kartą per visą gyvenimą jis pasijuto ramus ir patenkintas, susitaikęs tiek su savimi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu. Jis nebesiklausė, apie ką jam už nugaros su kitais kalbasi Kesidis, jo mintys nuklydo į praeitį, į visa tai, kas jį ištiko nuo pat to meto, kai 1975-aisiais sugrįžo iš paskutiniosios užduoties: jis įsipainiojo į tą keistą projektą Tularozoje, kurio dėka atsidūrė visai kitame pasaulyje, paskui konstravo mašiną Sarginėje, paskui persikėlė į Angliją, pervažiavo pusę Europos, kol pagaliau atsidūrė Vaisenberge, kur vykdydamas operaciją vėl buvo nusviestas į dar vieną visai kitokį pasaulį, šįkart jau į ateitį. Ir galų gale jis vėl sugrįžo atgal. Feračinis vylėsi, kad po viso to, ką jam teko patirti, gyvenimas nepasirodys besąs pernelyg nuobodus.
Prisiminė jis ir žmones, visus tuos, su kuriais drauge teko dirbti, kurie buvo tarytum jo šeima, taip pat ir mokslininkus: Einšteiną, Silardą, Fermį, Telerį, Vignerį. O kur dar įžymiausieji valstybės vyrai, jų padėjėjai ir kariuomenių vadai: Ruzveltas ir Čerčilis, Idenas, Dufas Kuperis, Lindemanas, Hopkinsas, Aiksas, Hulas, Brukąs, Maršalas…
Ir dar, žinoma, Klodas. Tai buvo vienintelis liūdesį keliantis prisiminimas. Taip, Klodo jis iš tiesų pasiges.
Feračinis matė Klodo veidą tą akimirksnį, kai jiems Kasablankoje buvo parodyta toji žvalgybininkų padaryta nuotrauka.
Jis įtarė, kad kaip tik tada Klodas ir apsisprendė. Klodas sugrįžo į dvidešimt pirmąjį amžių jaunesniojo savo antrininko globojamas stebėti, kaip žmogus pakyla į žvaigždes. Jis iškeliavo sugrąžinti skolos — jautėsi esąs skolingas jaunajam Vinsleidui už tai, ką šis buvo jiems padaręs.
Tiesą sakant, jaunajam Vinsleidui teks priglausti du naujus skrydžio į žvaigždes liudininkus: drauge su Klodu išvyko ir Ana Charkiovič.
— Tarp jų kažkas užsimezgė jau gerokai anksčiau, — paaiškino Feračiniui Kurtas Šolderis. — Tačiau abu jie juk profesionalai, kuriems užvis svarbiausia darbas.
Pasinaudoję Šolderio Morzės sistema, mokslininkai perdavė žinią į antrąjį ryšio galą, kad pageidaujamas dar vienas susijungimas. O tada, kai mašina, prieš galutinai ją išmontuojant, paskutinįsyk ėmė veikti, Sarginėje vėl susirinko visi tie, kurie čia lankėsi. Jie susirinko paskutinį kartą atsisveikinti su Klodu bei Ana ir palinkėti jiems laimingo kelio.
Jie kvietė drauge keliauti ir Šolderį — įtikinėjo jį grįžti į tą pasaulį, kurį jis paliko dar jaunystėje, jau taip labai seniai. Tačiau, ilgai svarstęs ir abejojęs, Šolderis galų gale atsisakė. Feračinis įtarė, kad šitaip apsisprendė jis dėl jaunojo Šolderio, kuris dabar gyveno su šeima, kuri anksčiau buvo jo paties.
— Aš pripratau prie šio pasaulio ir dabar jis jau tapo mano — darausi per senas, kad dar jausčiau potraukį bastytis po įvairiausias visatas, — andai pasakė Šolderis. — O be to, ir Einšteinas jau nebe toks jaunas, koks buvo anksčiau. Kas nors juk turi padėti jam buriuoti jo laivą.
Ūmai Feračinis suvokė, kad Dženetė baigė dainuoti, o žmonės jau renkasi į šokių aikštelę, kur orkestras vėl užgrojo „Perlų vėrinį”. Jis išvydo per minią link jo artėjančią Dženetę. Feračinis negrabiai nusiropštė nuo kėdės, o Dženetė abiem rankomis apsikabino jo kaklą, ilgai ilgai juodu paprasčiausiai spaudė kits kitą glėbyje. Galų gale ji atšlijo ir pažvelgė į jį. Abu nusijuokė, nepajėgdami nė žodžio pratarti.
Čia pat apsireiškęs Kesidis suardė apžavus.
— Ei, o aš maniau, kad po šitiek laiko judu turėsite ir daugiau ką vienas kitam pasakyti, — suniurzgė jis.
Viena ranka Dženetė apkabino Kesidžio juosmenį ir pabučiavo jį į skruostą. Ji žvilgčiojo tai į vieną, tai į antrą.
— Tiesiog neįtikėtina — nė vienas jūsų neatrodote bent diena pasenę!
— Dorybingas gyvenimas, sveikas maistas ir meditacijos, — atsakė jai Kesidis.
— Tu irgi atrodai tiesiog nuostabiai, — pasakė Feračinis. — Dargi kur kas geriau nei tada. Kaip Džefas?
— Paskutinėmis žiniomis jis laikosi kuo puikiausiai, — atsakė Dženetė. — Džefas įstojo į laivyną. Šiuo metu turėtų būti kažkur Ramiajame vandenyne.
— Matai, sakiau gi — ji žinojo, kad tu sugrįši, — pareiškė prisiartindamas Maksas.
— Toks likimas, — atsiliepė Dženetė. — Juk tu tiki likimu, tiesa, Hari?
— Žinoma, — atsakė Feračinis. — Likimas yra toks, kokį jį susikuri.
Dženetė atidžiai žvelgė jam į veidą šviesiomis žalsvai žydromis akimis.
— Taigi, tai jau baigta, kad ir kas tai bebuvo, tiesa? — paklausė ji. — Tu išvykai, kaip kad ir buvai sakęs — o dabar šit sugrįžai. Ar tai reiškia, kad sugrįžai visiems laikams?
Haris Feračinis apsidairė aplinkui ir pagalvojo, kad tada, kai jis paskutinįsyk lankėsi „Vaivorykštės juostoje”, viskas buvo visiškai kitaip. Dabar armija jau galinga, skaitlingos laivyno pajėgos, suformuoti oro pajėgų bei jūrų pėstininkų korpusai. Vidun pro duris kaip tik įžengė trys anglų jūreiviai drauge su dviem kanadiečiais, salės gale prie baro sėdėjo keletas australų, šokių aikštelėje siūbuojančioje minioje šmėžavo laisvųjų prancūzų bei lenkų uniformos.