Kivrina net nenutuokė, ką daryti su savo plaukais. Netekėjusios merginos švenčių progomis plaukus nešiodavo palaidus, tik perrištus kaspinu ar juostele, bet tam jos plaukai buvo per trumpi, o prisidengti galvą derėjo tik ištekėjusioms moterims. Tačiau Kivrina negalėjo apsieiti išvis be nieko — bet kaip iškarpyti plaukai atrodė siaubingai.
Matyt, Elivysai irgi atrodė taip pat. Kai Kivrina vėl atsivedė mergaites į apačią, ji prikando lūpą, pagalvojo ir nusiuntė Maisrę į palėpės kambarėlį atnešti plonyčio, beveik perregimo šydo. Jį juostele pritvirtino Kivrinai prie pakaušio taip, kad priekyje plaukai matytųsi, bet tarsi iškandžioti jų galai būtų paslėpti.
Atrodė, kad drauge su pragiedruliais grįžo ir Elivysos nervingumas. Jis prasiveržė, kai iš lauko atklampojo Maisrė — Elivysa šėrė jai per veidą už tai, kad prinešė purvo ant grindų. Staiga ji susizgribo, kad dar neparuošta ir tas, ir anas — ir visi dėl to liko kalti. Kai Imeina bene dvidešimtą kartą prasižiojo sakyti: „Jei taip būtume išvažiavusios į Koursį..— Elivysa vos susilaikė nenukandusi jai galvos.
Kivrina iš karto manė, kad puošti Agnesę anksčiau nei paskutinę įmanomą minutę, — sumanymas visai prastas. Dar net nevakarėjant, mergytės suknelės rankovės jau buvo purvinos, maža to, ji sugebėjo išsimiltuoti gerą pusę aksominio sijono.
Temstant Gavynas vis dar nebuvo grįžęs, visų nervai net kibirkščiavo nuo įtampos, Maisrės ausys tvieskė skaisčiu raudoniu. Kai ledi Imeina paliepė Kivrinai nunešti tėvui Rošui šešias bičių vaško žvakes, ši baisiausiai apsidžiaugė proga išsivesti mergaites iš namų.
— Pasakyk jam, kad šitų žvakių turi užtekti abejoms mišioms, — suirzusi bambėjo Imeina. — Mūsų Viešpaties gimtadienis, o mišios bus tokios varganos… Mums tikrai reikėjo išvažiuoti į Koursį.
Kivrina apvilko Agnesę apsiaustu, pasišaukė Rozemundą ir visos trys išskubėjo į bažnyčią. Bet Rošo ten nerado. Vidur altoriaus neuždegta stovėjo ruoželiais sužymėta žvakė. Tėvas Rošas uždegs ją saulei leidžiantis ir pagal žymes seks laiką, likusį iki vidurnakčio. Lauks, klūpodamas šaltoje lyg ledaunė bažnyčioje.
Rošo nebuvo ir namuose. Kivrina paliko žvakes ant stalo. Eidamos atgal per lanką, jos pastebėjo Rošo asilą — pririštas prie dengtų šventoriaus vartelių, gyvulys laižė sniegą.
— Užmiršome pašerti gyvulius, — pasakė Agnesė.
— Pašerti gyvulius? — atsargiai perklausė Kivrina, galvodama apie jų šventinius apdarus.
— Juk šiandien — Kūčios, — pasakė Agnesė. — Argi namuose jūs neidavote šerti gyvulių?
— Ji neprisimena, — pareiškė Rozemundą. — Per Kūčias mes visada einame šerti gyvulių mūsų Viešpaties, kuris gimė tvarte, garbei.
— Tai tu visiškai nieko neprisimeni apie Kalėdas? — paklausė Agnesė.
— Tik trupučiuką, — atsakė Kivrina, galvodama apie Oksfordą Kalėdų išvakarėse, apie Karfakso parduotuves, išpuoštas gipsiniais žalumynais ir lazerinėmis švieselėmis, prisigrūdusias pirkėjų, paskutinę minutę suskatusių ieškoti dovanų, Didžiąją gatvę, kuria zuja baisybė dviratininkų, ir Magdalenos bokštą, neryškiai dūluojantį pro sniego skraistę.
— Pirmiausia skambina varpai, paskui sėdame valgyti, paskui mišios, o paskui — Kūčių pliauska, — išbėrė Agnesė.
— Viską supainiojai, — paprieštaravo Rozemundą. — Pirmiausia mes užkuriame Kūčių pliauską, o paskui einame į mišias.
— Pirmiausia skambina varpai, — atšovė Agnesė, varstydama seserį piktais žvilgsniais, — o mišios — tik po to.
Jos nuėjo į kluoną pasiimti maišo avižų ir glėbelio šieno; visa tai nunešė į arklidę, pavaišino arklius. Gringoleto tarp jų nebuvo, kas reiškė, kad Gavynas vis dar negrįžęs. Kivrina žinojo būtiniausiai turinti pasikalbėti su juo, kai tik parsiras. Iki susitikimo datos nebeliko nė savaitės, o ji iki pat šiol dar nežino, kur yra plyšys. O kai atvyks lordas Gijomas, situacija čia gali pasikeisti iš esmės.
Juk Elivysa tik atidėjo sprendimą, ką su ja daryti — tol, kol atvyks jos vyras, o dar šįryt eilinį kartą patikino mergaites laukianti jo šiandien pat. Ką gali žinoti, galbūt jis nutars išsivežti ją į Oksfordą ar į Londoną ieškoti jos šeimos, o gal seras Bloetas pasisiūlys išsigabenti ją drauge į Koursį. Vadinasi, pasikalbėti su Gavynu reikia kuo skubiau. O jeigu čia knibždės svečių, bus kur kas paprasčiau pristverti jį vieną, žiūrėk, gal visoje Kalėdų sumaištyje pasitaikys proga įkalbėti, kad dar ir parodytų tikslią vietą.
Kivrina stengėsi kuo ilgiau gaišti prie arklių vildamasi, kad Gavynas bet kurią akimirką gali sugrįžti, bet Agnesė ėmė nuobodžiauti — ji norėjo palesinti viščiukus grūdais. Kivrina pasiūlė nunešti šieno prievaizdo karvei.
— Tai ne mūsų karvė, — burbtelėjo Rozemundą.
— Bet ji padėjo man tada, kai sirgau, — atitarė Kivrina prisimindama, kaip rėmėsi į kaulėtą karvės nugarą tą dieną, kai taip nesėkmingai susibaudę traukti ieškoti plyšio. — Aš mielai padėkočiau jai už tokį gerumą.
Jos praėjo pro kiaulių aptvarą, kuriame dar visai neseniai kriuksėjo paršeliai. Agnesė tarė:
— Vargšai paršiukai. Būčiau atnešusi jiems po obuolį.
— Dangus šiaurėje jau vėl blausiasi, — pasakė Rozemundą. — Manau, jie vis dėlto neatvyks.
— Ot ir atvyks, — užginčijo Agnesė. — Seras Bloetas pažadėjo man papuošalą.
Prievaizdo karvė beveik nebuvo pajudėjusi iš tos vietos, kur Kivrina rado ją aną kartą — užlindusi už priešpaskutinės bakūžės, ji gromuliavo tai, kas dar buvo likę iš apipuvusių žirnių virkščių.
— Sveikinu su Šventomis Kalėdomis, ledi Karve, — išpoškino Agnesė, atkišdama šiai gniūžtę šieno — tiesa, laikydama per gerą metrą nuo karvės snukio.
— Gyvuliai kalba tik vidurnaktį, — pasakė Rozemundą.
— Ateisime aplankyti jų vidurnaktį, ledi Kivrina, — pareiškė Agnesė. Karvė žingtelėjo artyn, Agnesė kaipmat atšlijo.
— Neateisi, kvaišele tu, — atkirto Rozemundą. — Vidurnaktį reikės dalyvauti mišiose.
Karvė ištiesė kaklą ir žengė dar arčiau. Agnesė atsitraukė. Kivrina pakišo karvei pluoštelį šieno.
Agnesė pavydžiai žvelgė į ją.
— Jei visi tuo metu būna bažnyčioje, iš kur tuomet žino, kad gyvuliai kalba? — paklausė.
Logiškas klausimas, pagalvojo Kivrina.
— Taip sako tėvas Rošas, — paaiškino Rozemundą.
Agnesė išlindo iš už Kivrinos sijono ir išpešė dar vieną pluoštelį šieno.
— O ką jie sako? — paklausė, bakstelėdama daugmaž karvės link.
— Jie skundžiasi, kad tu nemoki jų šerti, — atsakė Rozemundą.
— Ot ir ne. — Agnesė atkišo ranką. Karvė siektelėjo šieno — prasižiojusi, atkišusi apnuogintus dantis. Agnesė sviedė šieną jai į snukį ir nukurnėjo slėptos Kivrinai už nugaros. — Jie garbina mūsų Viešpatį. Taip sakė tėvas Rošas.
Pasigirdo arklių kanopų dundėjimas. Agnesė akimoju nėrė tarp trobelių.
— Tai jie! — prapliupo ji, kuduliuodama atgal. — Seras Bloetas jau čia. Mačiau juos! Jie kaip tik joja pro vartus!
Kivrina paskubomis paskleidė šieno likučius priešais karvę. Rozemundą pasėmė iš krepšio saują avižų ir atkišo gyvuliui, leisdama šiam liežuviu nulaižyti grūdus tiesiog jai nuo delno.
— Eime, Rozemundą! — nenustygo Agnesė. — Seras Bloetas jau čia!
Rozemundą nupurtė nuo delno kelis užsilikusius grūdelius.
— Einu, dar pašersiu tėvo Rošo asilą, — pasakė ir pasuko bažnyčios link, nė nedirstelėjusi dvaro pusėn.