Kivrina pakėlė galvą ir įsiklausė.
— Kai aš atkeliavau čionai, irgi skambėjo varpas, — pasakė.
— Eime! — Kolinas trūktelėjo Danvortį už rankos, padėdamas atsistoti. — Ar girdite?
Iš tikrųjų skambėjo varpas — slopiai, kažkur labai toli.
— Ataidi iš štai čia! — šūktelėjo Kolinas ir vienu šuoliu dryktelėjo į laukymės pakraštį. — Eikite čionai!
Kivrina delnu atsirėmė į žemę ir pasikėlė ant kelių. Nė pati nepajuto, kaip laisvąja ranka stvėrėsi už šono.
Danvortis ištiesėjai ranką, bet ji nepaėmė.
— Aš ištversiu, — pasakė tyliai.
— Žinau, — atsakė jis ir nuleido ranką.
Ji atsargiai atsistojo, kabindamasi į gruoblėtą ąžuolo kamieną, paskui išsitiesė ir atitraukė ranką.
— Aš viską įrašiau, — pasakė. — Viską, kas man nutiko.
Visai kaip Džonas Klainas, galvojo Danvortis, žvelgdamas į nelygiai nurėžtus, tarsi iškandžiotus jos plaukus, į purviną veidą. Tikras istorikas, rašęs tuščioje bažnyčioje, apsuptas vien kapų. Aš, regėdamas šitiek blogybių, privalau suguldyti į raštus visus tuos dalykus, kurių liudininkas buvau. Tam, kad visi tie dalykai, kuriuos reikia atminti, nepražūtų laiko tėkmėje.
Kivrina ištiesė rankas delnais aukštyn ir prietemoje įsižiūrėjo į riešus.
— Jie visi čia, — ištarė. — Tėvas Rošas, Agnesė ir Rozemundą, ir visi kiti. Aš papasakojau apie juos visus.
Ji pirštu perbraukė savo riešą.
— „Io suuicien lui damo amo”, — tylutėliai pridūrė. — Tu esi čia vietoj mano mylimų draugų.
— Kivrina, — ištarė Danvortis.
— Eikite čionai! — šaukė Kolinas. — Tikrai prasideda! Ar negirdite varpo?
— Taip, girdžiu, — atsiliepė Danvortis. Tai ponia Piantini tenoru skambino „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas” įžangą.
Kivrina priėjo artyn ir atsistojo greta Danvorčio. Suglaudė delnus tarsi melsdamasi.
— Matau Badrį! — spygtelėjo Kolinas. Jis prisidėjo delnus prie lūpų. — Ji čia! — suriko. — Mes ją išgelbėjome!
Triumfuodamas sugaudė ponios Piantini tenoras, džiaugsmingai įsijungė ir visi kiti varpai. Oras sukibirkščiavo žaižaruojančiais kristalėliais, panašiais į smulkias sniegules.
— Apokaliptiška! — pareiškė Kolinas, visas švytėdamas.
Kivrina sugriebė Danvorčio delną ir stipriai suspaudė.
— Žinojau, kad ateisite, — ištarė ji, ir tinklas atsidarė.
