Žinojome, kur įsikūręs „Eaton“ drabužių salonas – per Kalėdas buvome atėję čia paganyti akių į vitrinas. Tėvas privertė mus visus susibrukti į vieną besisukančių durų skyrelį, kad nepasimestume, o paskui nudrožė tiesiai į moteriškų drabužių skyrių.
– Ei, tėti, kur eini? – šūktelėjo Džeris. – Mums ten ne vieta.
Visą kelią jis nepratarė nė žodžio, bet dabar turėjo prabilti, nes nenorėjo atsidurti moteriškų drabužių skyriuje. Žinojome, kuo tai kvepia – moteriškų drabužių parduotuvėse mums teko lankytis su motina ir būdavo velniškai nesmagu, kai turėdavome ten sėdėti ir laukti, kol ji pasimatuos begalę liemenėlių. Manėme, kad tai nepadoru. Bet galėjo būti ir blogiau. Galėjome turėti vyresnę seserį. Mudviem su Džeriu buvo tekę lankytis pas draugus, kurie turėjo vyresnes seseris, ir jų namuose matėme dalykų, kurie mums atrodė pasibaisėtini – pavyzdžiui, ant dušo koto padžiautos nailoninės kojinės. Buvome įsitikinę, kad, džiauti moteriškas kojines tokioje matomoje vietoje nedorovinga, ne ką geriau negu maudytis vonios kambaryje be durų.
– Eime, eime, – paragino tėvas. – Man reikės jūsų patarimo.
Nuo sijonų mums darėsi bloga, nuo palaidinukių kvaito galva, o nuo apatinių drabužių pykinte pykino. Tačiau blogiausia laukė. Salės kampe buvo įrengta treliažo imitacija, o grotelės aplink įėjimą į moteriškų kailinių skyrių buvo apipintos medžiaginėmis rožėmis.
– Neisiu ten, – užsispyrė Džeris.
– Eisi kaip didelis.
Tėvas net ir salone nenusiėmė savo kepurės nuleistomis ausimis, nors mudu su Džeriu jau prakaitavome, vilkėdami pavasarinėmis striukėmis. Nuo jo kelnių byrėjo pjuvenos. Sekiau įkandin tėvo, stengdamasis minti ant pjuvenų, vyliausi, kad šios prilips prie padų, bijojau, kad tik jų nepastebėtų moteris, sėdinti prie dirbtinio marmuro stalelio. Ji vilkėjo tamsiai rožinę uniformą, į atlapą buvo įsisegusi auksaspalvių rožių puokštelę. Salone daugiau lankytojų nebuvo, bet ji net akių į mus nepakėlė – sėdėjo kaip sėdėjusi ir rašė kažkokius skaičius į bloknotą.
Tėvas valandėlę pamindžikavo ir, nesulaukęs pardavėjos dėmesio, klestelėjo į baltą kaltinę kėdę.
– Labas, tu neužsiėmusi, ponia?
– Panele.
– Vas?
– Aš vardu panelė Tretvi. Ko pageidautumėte?
Tėvui anglų kalba visada atrodė mįslinga, o didžiausia paslaptis jam buvo „th“ tarimas. Jis sakydavo, kad tai kvailas, bobiškas garsas ir atkakliai jo netardavo.
– Žinai, panele Tretvi, mes norime audinių kailinių.
– Šit kaip…
Kurį laiką ji tiriamai stebeilijosi į mus, pieštuku stuksendama į stalą. Prakeiktos pjuvenos vis biro nuo tėvo kelnių, plevendamos ore. Panelė Tretvi su tylia nuostaba stebėjo šiuos taškelius, tarsi tai būtų buvusios utėlės, besimokančios skraidyti.
– Tokie kailiniai labai brangūs, – pagaliau tarė ji ir jos balse išgirdau geranoriškumo gaideles. Bet kuri kita pardavėja jau seniai būtų iškvietusi apsaugą.
– Kiek jie kainuoja?
– Mažiausiai kelis šimtus dolerių.
– Ne, kalbu ne apie pigius kailinius. Mano žmona nusipelno ko nors geresnio negu triušių kailiukai. Kiek kainuoja geri kailiniai?
– Nelygu kokie. Gali tekti pakloti apie tūkstantį dolerių.
Mudu su Džeriu susižvalgėme. Radijo serialų personažai dėl tokios krūvos pinigų perpjaudavo vienas kitam gerklę.
– Puiku.
Mudu vėl susižvalgėme – bene tėvas tik apsimeta paprastu darbininku, o iš tiesų užsidirba pragyvenimui ne dailidės pjūklu, o plėšiko peiliu?
– Mokėsite grynaisiais? – panelė Tretvi grūmėsi su šypsena, o tokių dalykų Džeris negalėjo pakęsti.
– Mano tėtis nori pasižiūrėti kailinių. Ar neturite ką parodyti?
Panelė Tretvi akimirką susvyravo, ji netgi uždėjo ranką ant balto telefono, stovinčio ant jos stalo. Telefonas mane pribloškė – niekada anksčiau nebuvau tokio matęs. Ji atidžiai pažvelgė į tėvą. Šis sėdėjo įsitaisęs ant kėdės tarsi Velso princas viešbučio „Waldorf-Astoria“ vestibiulyje. Jo drabužiai visiškai nederėjo prie parduotuvės aplinkos, tačiau tėvas pasitikėdamas savimi šypsojosi.
– Minutėlę, – tarė panelė Tretvi, atsistojo ir žengė pro salono gale įrengtas duris, dengtas atlaso užuolaidomis.
– Kaip čia išeina, kad jie neturi nė vienos kabyklos su kailiniais? – nusistebėjau.
– Netrukus vasara, gal jie visi jau parduoti, – atsakė tėvas.
– Tik pirk pačius brangiausius kailinius, gerai? – paprašė Džeris. – O jeigu ji vėl pabandys su mumis kalbėtis iš aukšto, parblokšiu ją ir dingsime iš parduotuvės niekam nespėjus nė susivokti, kas atsitiko.
Tėvas švelniai kepštelėjo Džerio plaukus virš ausies.
– Negalima stumdyti moterų. Tokius triukus pasilaikyk ledo ritulio rungtynėms.
Panelė Tretvi grįžo su manekene, vilkinčia baltais kailiniais.
– Ne, balti netinka, – pareiškė tėvas, atsainiai numodamas ranka. – Juos valyti tikra katorga.
Panelės Tretvi veide pasirodė nuovargis.
– O kokios spalvos kailinių norėtumėte pasižiūrėti?
– Iš kailio.
– Suprantu, kad ne iš popieriaus, bet kokios spalvos tas kailis turi būti?
– Reikia apsižiūrėti.
Tėvas privertė manekenę Moną praeiti pro mus gerą pustuzinį kartų vilkint skirtingais kailiniais, kol pagaliau pamatė tokius, kokie jam patiko. Jis paliepė manekenei sustoti ir žengė į moteriškų apatinių drabužių skyrių. Tėvo žvilgsnį patraukė kokių trisdešimties metų blondinė, apžiūrinėjanti puošnias liemenėles.
– Ei, poniute, ateik čia.
Moteris nedelsdama iš rankų paleido šilkinę liemenėlę, kurią čiupinėjo, ir žengė tėvo link. Toks paklusnumas mane apstulbino. Veikiausiai paklusti ją privertė ryžtingas balso tonas. Be to, ji juk puikiai žinojo, kad „Eaton“ salone jai negali nutikti nieko bloga.
– Jeigu tavo vyras nupirktų tau tokius kailinius, tu apsidžiaugtum?
– Koks dar vyras, aš netekėjusi.
– Jis klausia, ar jums patinka šie kailiniai, – paaiškino Džeris suprantamesne kalba.
– Ką čia klausti – aišku, patinka. Jis nori man juos nupirkti?
Sulig šiais žodžiais visos moterys sukikeno, o tėvas plačiai išsišiepė, parodydamas parudavusius nuo tabako priekinius dantis ir auksinius šoninius.
– Ne jums, o mano mamai, – nuožmiai atšovė Džeris.
– Ir sekasi gi tavo mamai, – atsiduso blondinė. – Kad mane kas nors taip lepintų.
– Ką gi, supakuok juos, – tarė tėvas.
Panelė Tretvi paskambino tėvo banko vadybininkui, norėdama įsitikinti, ar jo išrašytą čekį bus galima išgryninti. Jau buvau bepradedąs baimintis, ar tik tuoj nepasirodys policininkai ir nenutemps mūsų už sukčiavimą į daboklę, bet panelė padėjo telefono ragelį ir paprašė Monos supakuoti kailinius.
– Dabar, berniukai, paklausykite, – pasakė ji. – Jūsų tėvas mamai nupirko nuostabią dovaną, ir jums derėtų padėti ją jai prižiūrėti. Ji kalba angliškai?
Džeris tuoj pasišiaušė.
– Ir angliškai, ir vokiškai, ir prancūziškai, ir itališkai, ir lotyniškai, ir graikiškai, ir…
– Tiek daug kalbų tikrai neprireiks, svarbiausia, kad ji supranta angliškai. Bet jeigu jai vis dėlto bus nelengva suprasti, kas parašyta kailinių priežiūros instrukcijoje, norėčiau, kad judu, berniukai, pasakytumėte, kad kailinius vasarą būtina visada laikyti šaltoje vietoje.