— O tas Baruelis viską perprato…
— Tik jis nesuprato, kaip iš krikščionių riterių branduolio galėjo rastis Kristui priešiška sekta. Žinai, čia kaip su raugu, jei jo nėra — tešla nekyla, neauga, ir negali iškepti duonos. Kokio raugo kažkas — gal likimas, gal velnias — įdėjo į dar sveiką tamplierių ir laisvųjų mūrininkų grupuotę, kad rastųsi šėtoniškiausia visų laikų sekta? — čia senelis nutildavo, sunerdavo rankas lyg norėdamas geriau susikaupti, gudriai šyptelėdavo ir su pasvertu pergalingu kuklumu pareikšdavo: — Pirmasis išdrįso jam tai pasakyti tavo senelis, berniuk. Perskaitęs Baruelio knygą nedelsdamas parašiau jam laišką. Berniuk, eik, atnešk skrynelę.
Darydavau ką lieptas, senelis atrakindavo skrynelę auksiniu rakteliu, kurį nešiodavo pasikabinęs ant kaklo, ir išimdavo iš jos per keturiasdešimt metų pageltusį popieriaus lapą.
— Čia to laiško, kurį gražiai perrašęs nusiunčiau Barueliui, originalas.
Matau, kaip senelis skaito su dramatiškomis pauzėmis.
Pone, leiskite man, tik paprastam kareiviui, kuo nuoširdžiausiai pasveikinti jus parašius knygą, kurią pamatuotai galime vadinti tobuliausiu pastarojo amžiaus kūriniu. Ak! Kaip teisingai jūs demaskavote tas niekingas sektas, kurios grindžia kelią Antikristui ir yra negailestingas ne tik krikščionių religijos, bet ir kiekvieno tikėjimo, kiekvienos visuomenės, kiekvieno ordino priešas. Tačiau yra ir tokia sekta, apie kurią teužsiminėte. Gal padarėte tai tyčia, nes ji žinomiausia, todėl mažiausiai bauginanti. Betgi, mano galva, dabar ji — kraupiausia galybė, jei atsižvelgtume į jos turtus ir beveik visų Europos valstybių jai teikiamų globi}. Pone, jau supratote, kad kalbu apie judėjų sektų. Atrodytų, ji yra atskirta nuo kitų sektų ir joms priešiška, bet iš tikro taip nėra. Tereikia, kad kuri nors iš sektų pasirodytų nepalanki krikščionims, ir ši tuoj ims jų mylėti, remti bei ginti. Argi nematėme, argi nematome, kaip ji švaisto savo auksą ir pinigus remdama moderniuosius sofistus, laisvuosius mūrininkus, jakobinus, iliuminatus? Taigi žydai su visais kitais sektantais yra viena klika, kuri, jei tik pajėgtų, sunaikintų patį krikščionio vardų. Ir nemanykite, pone, kad perdedu. Kalbu tik tai, ką esu girdėjęs iš pačių žydų…
— Kaip galėjote tai sužinoti iš žydų?
— Buvau vos perkopęs dvi dešimtis metų jaunas Savojos kariuomenės karininkas, kai Napoleonas užėmė Sardinijos karalystę, sumušė mus ties Milezimu, o Pjemontas prijungtas prie Prancūzijos. Tai buvo bedievių bonapartininkų triumfas, jie medžiojo mus, karaliaus karininkus, kad pakabintų ant šakos. Kalbėta, kad verčiau nevaikščiotume uniformuoti, o geriausia — išvis nesirodytume gatvėje. Mano tėvas buvo prekeivis ir turėjo ryšių su lupikautoju žydu, kuris jau nė nežinau už ką buvo jam skolingas, tad kol viskas nurims ir aš išvyksiu iš miesto pas kažkokius giminaičius Florencijoje, šiam tarpininkaujant kelioms savaitėms įtaisė mane — žinoma, brangiai sumokėjęs — į kambarėlį gete, kuris anuomet buvo kaip tik už mūsų namo, tarp San Filipo ir Rozinos gatvių. Man nepatiko trintis tarp tų žmogystų, tačiau tai buvo vienintelė vieta, kur niekas nekėlė kojos, žydai iš ten negalėjo išeiti, o dori žmonės jos vengė.
Čia senelis prisidengdavo akis rankomis lyg norėdamas nuvyti slogų reginį.
— Taip laukdamas, kol praūš audra, gyvenau toje bjaurioje skylėje, kur viename kambaryje — jame buvo ir virtuvė, stovėjo lova ir išvietės kibiras — kartais grūdosi net aštuoniese, kankinami anemijos, vaškine, pamėlusia nelyginti Sevro porcelianas oda, ieškantys nuošalesnių kampų, apšviesti tik žvakės šviesos. Veidai be lašo kraujo, gelsvo atspalvio, žuvies klijų spalvos plaukai, neapsakomai raudonos barzdos, o jei barzda juoda, tai blizgėjo it nudrengtas redingotas… Dvokiančiame būste negalėdavau apsikęsti, tad sukdavau ratus per penkis kiemus, kuriuos puikiai atsimenu — Didysis kiemas, Kunigų kiemas, Vynuogienojų kiemas, Užeigos kiemas ir Terasos kiemas, — jungiamus baugių dengtų koridorių — Tamsiųjų galerijų. Dabar žydų sutiksi net Karolio aikštėje, ką jau ten, jų pilna visur, nes Savojos kunigaikščiai jau pasidavė, tačiau anuomet jie gyveno susigrūdę tuose niekada saulės nematančiuose skersgatviuose, ir toje pasibjaurėtinoje purvinoje minioje nebūčiau pajėgęs ištverti, jei nebūčiau taip beprotiškai bijojęs bonapartininkų…
Čia senelis nutildavo ir nosinaite šluostydavo lūpas lyg norėdamas atsikratyti nekenčiamo skonio.
— Tai jie mane išgelbėjo, kokia gėda. Mes, krikščionys, juos niekinome, bet ir jie nebuvo mums malonūs, negana to, mūsų nekentė ir nekenčia iki šiol. Todėl sakydavau, esą gimiau Livorne, žydų šeimoje, bet nuo jaunumės augintas giminaičių, kurie, nelaimei, mane pakrikštijo, bet širdyje visada likau žydas. Regis, tokios išpažintys nėmaž jų nestebino, nes, pasak jų, daugelį ištiko manasis likimas ir tai jau niekam nerūpi. Tačiau savo kalbomis pelniau Terasos kieme prie macų kepimo krosnies gyvenančio senio pasitikėjimą.
Pasakodamas apie tą susitikimą senelis pagyvėdavo, o vartydamas akis ir mosikuodamas rankomis kalbėdamas mėgdžiojo žydą, apie kurį pasakojo. Tas Mordechajus, regis, buvo kilęs iš Sirijos, o Damaske jam nutikusi labai liūdna istorija. Mieste pradingo berniukas arabas, ir iš pradžių niekas nepagalvojo apie žydus, nes manyta, kad šie žudo tik krikščionių vaikus. Bet paskui griovyje rado supjaustyto į gabalėlius ir sugrūsto piestoje lavonėlio liekanas. Nusikaltimas labai panėšėjo į tą, kuo paprastai kaltinami žydai, tad žandarai nutarę, jog artinantis Paschai šiems prireikė krikščionių kraujo macų tešlai, o negalėdami pagauti krikščionių vaiko judėjai sučiupo arabiuką, pakrikštijo, o paskui žvėriškai nužudė.
— Žinai, — aiškindavo senelis, — krikštas galioja visada, nesvarbu, kas krikštija, jei tik krikštas atliekamas Šventosios Romos bažnyčios intencijomis, tą klastūnai žydai puikiai žino ir nė kiek nesigėdija tarti: „Krikštiju tave lygiai taip, kaip tą darytų krikščionis, kurio stabmeldyste netikiu, bet kurią jis išpažįsta visiškai tikėdamas.“ Taip vargšui kankinėliui bent nusišypsojo laimė patekti į Rojų, tegul ir velnio dėka.
Netrukus įtartas Mordechajus. Kad priverstų jį prisipažinti, surišo už nugaros rankas, pakabino ant kojų svarmenis ir kokį tuziną kartų skridiniu aukštai pakėlę numetė žemėn. Tada pakišo po nosimi sieros ir panardino į ledinį vandenį, o kai šis iškišdavo galvą, murkdydavo gilyn, kol galiausiai viską prisipažino. Kalbėta, kad norėdamas nutraukti savo kančias nelaimingasis išdavė ir penkių tautiečių vardus, šie, nors niekaip su tuo nesusiję, buvo nuteisti myriop, o jis išnarintomis galūnėmis paleistas į laisvę, tačiau jau suvis netekęs proto, ir kažkoks geradarys įsodino jį į prekinį laivą, plaukiantį į Genują, antraip žydai būtų užmetę akmenimis. Dar kalbėta, kad laive jį sugundė barnabitas įtikinęs apsikrikštyti, jis priėmė krikštą tikėdamasis pagalbos Sardinijos karalystėje, bet širdyje liko ištikimas tėvų tikėjimui. Taigi, tapo krikščionių vadinamu maranu, bet atvykęs į Turiną ir pasiprašęs prieglobsčio gete išsigynė atsivertęs, tad daugelis jį laikė netikru žydu, širdyje puoselėjančiu naująjį krikščionišką tikėjimą, kitaip tariant, dukart maranu. O kad niekas negalėjo patikrinti iš užjūrių atsklidusių gandų, pasinaudodamas pamišėliams rodoma pagaila jis gyveno iš visų nors ir šykščios malonės lūšnoje, kurioje nebūtų drįsęs įsikurti net geto gyventojas.