— Bet iš kur tokie pinigai?
— Garbusis tėve! Stebiuosi, kaip jūs Romoje to nežinot! Iš Anglijos masonų! Įžvelgiat ryšį? Garibaldis — masonas, Madzinis — masonas, Madzinis pabėga į Londoną susitikti su anglų masonais, Kavūras — masonas ir gauna įsakymus iš Anglijos, aplink Garibaldį vieni masonai. Jie planuoja ne tik sugriauti Abiejų Sicilijų karalystę, bet ir nori suduoti mirtiną smūgį Jo Šventenybei, nes akivaizdu, kad po Abiejų Sicilijų karalystės Viktoras Emanuelis gviešis ir Romos. Gal tikite pasakaite apie savanorius, išvykusius su devyniasdešimt tūkstančių lirų? Jų nebūtų užtekę tai rajūnų ir girtuoklių gaujai pramisti, tik pažiūrėkit, kaip jie šlamščia paskutines Palermo atsargas ir siaubia aplinkinius kaimus! Anglų masonai davė Garibaldžiui tris milijonus Prancūzijos frankų turkų aukso piastrais, kuriais galima mokėti visame Viduržemio jūros regione!
— Ir kas gi turi tą auksą?
— Generolo patikėtinis masonas kapitonas Njevas, dar nė trisdešimties neperkopęs pienburnis, kuris nieko daugiau neveikia, tik dirba iždininku. Tie velniai moka pinigus generolams, admirolams, kam tik nori, o valstiečius marina badu. Šie tikėjosi, kad Garibaldis padalys šeimininkų žemes, bet generolas, priešingai — akivaizdžiai linkęs šlietis prie žemvaldžių ir piniguočių. Pamatysite, tie vyrukai, kurie Kalatafimyje buvo pasirengę žūti, netrukus supras, kad niekas nesikeičia, ir pradės šaudyti savanorius iš žuvusiųjų pavogtais šautuvais.
Nusimetęs dvasininko sutaną ir vėl sukiodamasis po miestą apsivilkęs raudonus marškinius, ant bažnyčios laiptų persimečiau keletu žodžių su vienuoliu tėvu Karmelu. Sako esąs dvidešimt septynerių, bet atrodo keturiasdešimties. Prisipažįsta norįs šlietis prie mūsų, bet kažkas jį sulaiko. Klausiu kas, juk Kalatafimyje kovėsi ir vienuoliai.
— Eičiau su jumis, — atsako, — jei žinočiau, kad žygio tikslas išties didis, o jūs vis kartojat norintys suvienyti Italijos tautą. Tačiau jei tauta, suvienyta ar padalyta, kenčia, tai kenčia, ir nežinau, ar jums pavyks palengvinti tas kančias.
— Tauta turės laisvę ir mokyklas, — tariau.
— Laisvė — ne duona, mokykla irgi. Gal jums, pjemontiečiams, to ir gana, bet ne mums.
— O ko jums reikėtų?
— Ne su Burbonais kariauti, o pakelti vargdienius į kovą su tais, kurie marina juos badu ir knibžda ne vien karaliaus dvare, bet ir visur aplinkui.
— Vadinasi, į kovą ir su jumis, tonzūruotaisiais, nes turite vienuolynų ir žemių.
— Ir su mumis, su mumis pirmiausia! Bet su Evangelija rankoje ir su kryžiumi. Tuomet eičiau. Dabar neverta.
Universitete buvau perskaitęs garsųjį komunistų manifestą, tad supratau, jog tas vienuolis yra vienas iš jų. Išties Siciliją sunku suprasti.
Gal ta įkyri mintis persekioja mane nuo senelio laikų, bet kažkodėl ėmiau svarstyti, ar į Garibaldžio palaikymo sąmokslą neįsitraukė žydai. Paprastai jų yra visur. Vėl kreipiausi į Muzumetį.
— Tai žinoma, — atsakė. — Pirmiausia, jei ne visi masonai yra žydai, tai jau tikrai visi žydai yra masonai. O garibaldiečiai? Smagiai perskaičiau Marsalos savanorių sąrašą, publikuotą su antrašte „Narsiuolių garbei“. Jame radau tokius vardus, kaip Eugenijus Rava, Džuzepė Ucielis, Izaokas Ankonietis, Samuelis Markezis, Abraomas Izaokas Alpronas, Mozė Maldacėjus ir Kolumbas Donatas, buvęs Abraomas. Gal pasakysit, jog tokiais vardais jie gali būti dori krikščionys?
(Birželio 16 diena) Nuėjau pas kapitoną Njevą prisistatyti. Dabita išpuoselėtais ūsiukais, su apgamu po lūpa, dedasi svajokliu. Poza, nes besikalbant užėjo savanoris pasiklausti apie kažkokius apklotus, kuriuos norėtų gauti, ir Njevas it koks smulkmeniškas sąskaitininkas jam priminė, kad jo kuopa dešimt paėmusi dar prieš savaitę.
— Gal jūs tuos apklotus valgot? — paklausė. Ir pridūrė: — Jei valgysit ir toliau, galėsit virškinti kalėjime.
Savanoris atidavė pagarbą ir dingo.
— Matote, kuo užsiimu? Jums turbūt sakė, esu rašytojas. O turiu mokėti kareiviams pinigus, aprūpinti drabužiais, dar užsakyti dvidešimt tūkstančių naujų uniformų, nes kasdien atvyksta daugiau savanorių iš Genujos, Specijos ir Livorno. O kur visokie prašytojai — grafai ir kunigaikštienės nori dviejų šimtų dukatų algos per mėnesį, galvoja, kad Garibaldis yra Viešpaties arkangelas. Čia visi tikisi dangaus manos, ne taip, kaip mūsų kraštuose, kur norint turėti reikia dirbti. Man patikėjo kasą gal todėl, kad Padujoje baigiau teisę, o gal dėl to, kad nevagiu, nes nevogti šioje saloje — didelė dorybė, kadangi kunigaikštis ir sukčius čia viena ir tas pats.
Akivaizdžiai jis dedasi svajokliu poetu. Paklaustas, ar jau gavo pulkininko laipsnį, atsako nežinantis:
— Žinot, čia padėtis kiek miglota. Biksijas stengiasi įvesti pjemontietišką karinę drausmę kaip kokiame Pinerole, bet juk mes tik maištininkų gauja. Tačiau rašydamas į Turiną šių vargų neminėkit. Pasistenkite perduoti jaudulį, visus apėmusį džiaugsmą. Čia žmonės rizikuoja gyvybe dėl savo įsitikinimų. Visa kita vertinkite kaip nuotykį kolonijose. Palermas — smagus miestas, minta paskalomis nelyginant Venecija. Mumis žavisi tarsi didvyriais, pora sprindžių raudono marškinių audeklo, septyniasdešimties centimetrų riestas kardas, ir jau esam geidžiami daugelio gražių ponių, kurios doros tik pažiūrėti. Nebūna vakaro, kad neturėtume ložės teatre, o šerbetas čia tiesiog puikus.
— Girdėjau, turit daug išlaidų. Kaip jums pavyksta išsiversti su ta menka iš Genujos atsivežta suma? Gal naudojat Marsaloje pasisavintus pinigus?
— Ten tebuvo skatikai. Vos atvykome į Palermą, generolas nusiuntė Krispį paimti pinigų iš Abiejų Sicilijų banko.
— Girdėjau kalbant apie penkis milijonus dukatų…
Čia poetas iškart tapo generolo patikėtiniu. Užvertė akis į dangų:
— Ak, žinot, maža kas kalbama. Dar yra ir patriotų dovanos iš visos Italijos, sakyčiau, iš visos Europos, parašykit apie tai į savo laikraštį, pakiškit mintį nesusipratėliams. Aišku, sunkiausia viską tvarkingai suregistruoti, nes kai bus oficialiai įkurta Italijos karalystė, turėsime viską perduoti Jo Didenybės vyriausybei, atsiskaityti iki santimo, kiek gauta ir kiek išleista.
O ką darysi su anglų masonų milijonais? — pamaniau. Arba jūs visi išvien — tu, Garibaldis ir Kavūras, gavote pinigus, bet apie juos nekalbat. O gal dar gražiau — pinigai yra, tik tu nieko apie juos nežinojai ir nežinai, esi tik kaliausė, doruolis, kuriuo jie (kas?) naudojasi kaip priedanga, ir manai, kad mūšiai laimėti iš Dievo malonės? Tas žmogus man ne visai aiškus. Vienintelė nuoširdi gaida jo žodžiuose — širdgėla dėl to, kad savanoriai dabar žygiuoja rytinės pakrantės link, skindami pergalę po pergalės, skubėdami persikelti per sąsiaurį ir vykti į Kalabriją, o paskui ir į Neapolį, o jis čia, Palerme, užnugaryje turi rūpintis sąskaitomis ir netveria savo kailyje. Keistuolis, užuot dėkojęs likimui už gražias damas ir puikų šerbetą, trokšta daugiau kulkų pramuštų skylių apsiauste.