— Ar jums viskas gerai?
Gyvatė atsisuko. Moteris elegantiškai, bet šiek tiek nejudriai dėl jau gerokai pastebimo nėštumo artėjo jos link. Gyvatė pakėlė akis ir jų žvilgsniai susitiko. Moters akių krašteliuose susimetė mažos, plonos raukšlelės; kadangi kartais, paslapčiomis nuo visų, ji juokdavosi, keletas raukšlelių buvo ir prie lūpų. Ji šypsojosi, bet atrodė susirūpinusi.
— Jūs atrodot tokia pavargus. Gal man paprašyti, kad jums paklotų lovą? — tarė moteris.
— Ne dabar, — tarė Gyvatė, — dar ne. Aš negalėsiu užmigti.
Genties vadovė pažvelgė į Gyvatės veidą ir gydytoja pajuto ryšį su ja dėl jas siejančios atsakomybės.
— Man atrodo, aš jus suprantu, — ištarė vadė.
— Gal mes galime ką nors duoti? Ar jums reikia kokios pagalbos pasiruošimui? — tęsė ji.
Gyvatei šie klausimai pasirodė labai sudėtingi ir sunkiai suprantami. Jie sukosi pavargusioje gydytojos galvoje, ji tyrinėjo juos, analizavo ir galiausiai supratusi jų prasmę tarė:
— Reikėtų pašerti ir pagirdyti mano ponį.
— Tuojau pasirūpinta, — atsakė moteris.
— Taip pat man reikia, kad kažkas padėtų su Migla. Reikia kažko stipraus. Bet svarbiausia, kad tas kažkas nebijotų Miglos.
Vadė linktelėjo ir šiek tiek šypsodamasi tarė:
— Aš padėčiau, bet pastaruoju metu esu šiek tiek nerangi, todėl surasiu jums ką nors kitą.
— Ačiū, — tarė Gyvatė.
Vėl surimtėjusi moteris linktelėjo galva ir lėtai pajudėjo mažos palapinių grupelės link. Gyvatė stebėjo ją nueinant ir žavėjosi moters grakštumu. Palyginti su vade, gydytoja jautėsi maža, jauna ir nešvari.
Smėlio kūnas įsitempė ir pasiruošė medžioklei; tada jis, vyniodamasis ratais, nuslydo nuo Gyvatės riešo. Gydytoja dar sugavo Smėlį prieš jam pasiekiant žemę. Smėlis pakėlė viršutinę kūno dalį nuo Gyvatės rankų. Jis kyštelėjo liežuvį link mažo gyvūnėlio, jautė jo kūno šilumą, jo baimę.
— Aš žinau, kad tu esi alkanas, — tarė Gyvatė. — Bet šis padaras skirtas ne tau.
Tada Gyvatė padėjo Smėlį į lagaminą, nusiėmė Miglą nuo savo pečių ir leido jai rangytis tamsiausiame skyriuje.
Gyvūnėlis vėl klykė ir blaškėsi, kai pamatė virš savęs pralekiant išsisklaidžiusį Gyvatės šešėlį. Gyvatė pasilenkė ir paėmė gyvį. Išsigandusio gyvūno riksmas sulėtėjo, aprimo ir galiausiai, kai Gyvatė jį paglostė, visai nutilo. Gyvūnas, sunkiai kvėpuodamas, nusikankinęs ramiai gulėjo ir geltonomis akimis spoksojo į Gyvatę. Gyvūno užpakalinės kojos buvo ilgos, ausys plačios, o nosis trukčiojo nuo Gyvatės kvapo. Gyvūnėlio švelnus, juodas kailis buvo nužymėtas įstrižais kvadratais, kuriuos paliko tinklo virvės.
— Man labai gaila, kad turiu atimti tau gyvybę, — pasakė Gyvatė gyvūnėliui. — Bet daugiau nebus baimės ir aš tavęs neskriausiu.
Gyvatė švelniai apėmė gyvūnėlį ir jį glostydama sugriebė žvėrelio stuburą prie pat kaukolės pagrindo. Gydytoja kartą staigiai truktelėjo. Atrodė, kad dar akimirką žvėrelis bandė kovoti, bet iš tikrųjų jis jau buvo miręs. Gyvūną apėmė traukuliai; jo kojos prisitraukė prie kūno, o pirštai raitėsi ir drebėjo. Atrodė, jog žvėrelis vis dar spokso į Gyvatę. Ji išlaisvino žvėrelį iš tinklo.
Gyvatė išsirinko vieną mažą buteliuką iš savo krepšelio, atvėrė gyvūnėlio nasrus ir įlašino vieną lašelį drumzlino preparato. Gyvatė greitai darkart atidarė kuprinaitę ir pasikvietę Miglą. Kobra, nesuplokštinusi galvos lėtai išlindo, įsirangę į aštrų smėlį. Pieningi kobros žvynai atspindėjo blyškią šviesą. Migla pauostė gyvūną, prišliaužė prie jo ir palietė liežuviu. Akimirką Gyvatė išsigando, kad kobra gali atsisakyti negyvos mėsos, nors kūnas dar buvo šiltas, trūkčiojantis, o Migla labai alkana. Gydytoja pavargusiu balsu pasakė:
— Gardus kąsnelis tau — apetitui sužadinti.
Migla pauostė žvėrį, atsistojo piestu ir kirto suleisdama savo tvirtas iltis į mažą kūnelį, darkart kąsdama, suleido sukauptus nuodus. Kobra paleido auką, geriau apžiojo ir pradėjo ryti. Žvėrelis buvo toks mažas, kad kobros nasrai vos vos išsipūtė. Kai Migla ramiai prigulė virškinti nedidelį kąsnelį, Gyvatė prisėdo šalia ir laukdama ją laikė.
Gydytoja išgirdo žingsnius smėlyje.
— Mane atsiuntė padėti.
Tai buvo jaunas vyras, nors jo juoduose plaukuose jau vietomis matėsi baltų sruogų. Vyras buvo aukštesnis už Gyvatę ir patrauklus. Jo akys tamsios, o į viršų sušukuoti ir surišti plaukai dar labiau platino veidą. Vyro veide nesimatė jokių emocijų.
— Ar tu bijai? — paklausė Gyvatė.
— Aš padarysiu tai, ką man liepsite, — atsakė vyriškis.
Nors drabužiai ir slėpė vyro figūrą, jo ilgos, tvirtos rankos atspindėjo jėgą. Gyvatė tarė vyriškiui:
— Tuomet laikyk jos kūną ir žiūrėk, kad tavęs nenustebintų.
Migla jau buvo bepradedanti trūkčioti nuo migdomųjų, kurių Gyvatė įpylė į gyvūnėlio nasrus. Kobros akys buvo plačiai atmerktos, tačiau ji nieko nematė.
— O jei ji gels?.. — ištarė vyriškis.
— Laikyk, greičiau! — sušuko Gyvatė.
Jaunasis vyriškis siekė kobros, tačiau per ilgai dvejojo. Kobra susirangė ir staiga puolė, uodega trenkdama vyriškiui į veidą. Jaunasis vyriškis atsilenkė atgal ir buvo toks nustebęs, lyg kobra būtų jam įgėlus. Gyvatė laikė kobrą žemiau jos nasrų kovodama su ja, bandė pagauti jos visą kūną. Kobra — tai ne smauglys, bet vis tiek slidi, stipri ir greita. Blaškydamasi kobra šnypšdama išleido orą. Ji būtų įgėlusi bet kam, ką tik būtų pasiekusi. Kovodama su Migla, Gyvatė sugebėjo suspausti nuodų liaukas ir taip išlašino paskutinius nuodų lašus. Akimirką nuodų lašai kabėjo ant kobros ilčių ir šviesoje spindėjo kaip brangakmeniai, bet Miglos konvulsijos nubloškė juos į tamsą. Gyvatė kovojo su kobra, o smėlis buvo parankus gydytojai, kadangi kobrai jame buvo pakankami sunku. Gyvatė jautė, kaip už jos nugaros esantis vyriškis čiupo Miglos kūną ir uodegą. Staiga Migla jau buvo jų rankose ir gulėjo suglebusi.
— Aš atsipašau…
— Laikyk ją, — tarė Gyvatė, — mums dar visa naktis prieš akis.
Kai Migla bandė ištrūkti antrą kartą, jaunasis vyriškis puikiai pagelbėjo laikydamas ją tvirtai. Tuomet Gyvatė atsakė į vyriškio klausimą, kuris buvo pertrauktas:
— Jei ji turėtų nuodų ir tau įgeltų, tu tikriausiai mirtum. Net ir dabar susirgtum nuo jos įkandimo. Bet netgi jei tu pasielgtum neatsargiai ir ji ištrūktų, kobra geltų man.
Jaunasis vyriškis tarė:
— Bet jei jūs mirtumėt ar merdėtumėt, mažai kuo galėtumėt padėti mano pusbroliui.
— Tu blogai mane supratai, — atsakė jam Gyvatė.
Ji tęsė:
— Migla manęs negali nužudyti.
Gyvatė ištiesė ranką taip, kad vyriškis matytų kirtimų ir gėlimų paliktus randus. Jaunasis vyriškis spoksojo į randus, tada, ilgokai žiūrėjęs Gyvatei į akis nusuko žvilgsnį į šalį. Tarp debesų buvo ryški dėmė, nuo kurios šviesa spinduliavo ir judėjo link vakarinio dangaus skliauto; jie laikė kobrą kaip vaiką. Gydytoja jau beveik snaudė, tačiau Migla pajudino galvą bandydama išsilaisvinti, ir Gyvatė staiga prasibudo. Ji tarė jaunajam vyriškiui:
— Man negalima miegoti. Kalbėk su manimi. Kuo tu vardu?
Jaunasis vyriškis dvejojo visai kaip Steivinas. Atrodė, kad jis bijo Gyvatės, ar bent jos privengia.
— Mano gentainiai, — tarė jis, — mano, kad neprotinga pasakyti savo vardus nepažįstamiesiems.
— Jie tu manai, kad aš esu ragana, tai nereikėjo prašyti mano pagalbos. Aš neužsiiminėju magija ir netikiu ja.