— Išlįsk, — tarė Gyvatė. — Aš tavęs neskriausiu.
Gydytoja juokingai kabojo vidury gardo, o Greituolė uostinėjo jos batą, ji neturėjo kur atsispirti, kad galėtų užlipti į pastogę.
— Nusileisk žemyn, — paprašė Gyvatė ir nušoko atgal ant žemės.
Šieno pastogėje ji matė žmogaus figūrą, bet bruožų neįžvelgė.
Tai vaikas, pagalvojo gydytoja, paprasčiausiai mažas vaikas.
— Nieko, ponia, — atsiliepė vaikas. — Tik jis visada apsimeta, kad vienas padaro visus darbus, nors ir kiti dirba. Nekreipkite dėmesio.
— Prašau, nusileisk, — darkart pasakė Gyvatė. — Tu labai gerai pasirūpinai Greituole ir Voveriu, aš noriu tau padėkoti.
— Šios padėkos pakanka, ponia.
— Nevadink manęs taip. Mano vardas Gyvatė. O koks tavo?
Bet vaiko nebebuvo.
Kai gydytoja jodama Greituole pasiekė uolos viršūnę, jos jau laukė susirinkę ir miesto žmonės, ir pacientai, ir pasiuntiniai. Šiandien ji skaniai nepapusryčiaus.
Iki vakaro Gyvatė apžiūrėjo nemažai Kalnapusio gyventojų. Kelias valandas Gyvatė dirbo sunkiai, be atokvėpio, paskubomis, bet buvo patenkinta, o tada, kai apžiūrėjusi vieną pacientą ėjo prie kitoji pagalvojo, kad šioje minioje kas nors gali paprašyti pagalbos mirštančiajam, tokiam kaip Džesė, kuriai ji negalėjo padėti.
Šiandien taip neatsitiko.
Vakare Gyvatė jojo pakrante Greituole į šiaurę, o kai saulės spindesys paskendo debesyse ir palietė vakarines kalno viršūnes, miestas liko kairėje. Kai ji pasiekė mero vilą ir arklides, ilgi šešėliai slinko jos link. Kadangi aplinkui nieko nebuvo, Gyvatė pati nuvedė Greituolę į arklides, nubalnojo ir pradėjo šukuoti jos švelnų, dėmėtą kailį. Gydytojai nebuvo labai nemalonu grįžti į mero rezidenciją ir užsispyrėliškos ištikimybės bei skausmo kupiną atmosferą.
— Ponia, tai ne jūsų darbas. Leiskite man. Jūs eikite toliau kalva.
— Ne, tai tu nusileisk, — Gyvatė tarė atsiskyrusiam balsui. — Tu gali padėti. Ir nevadink manęs ponia.
— Dabar jau eikite, ponia, prašau.
Gydytoja šukavo Greituolės petį ir neatsakė. Kai nieko neįvyko, Gyvatė pamanė, kad vaikas nuėjo; tuomet ji išgirdo virš savęs čežantį šieną. Impulsyviai Gyvatė šukavo Greituolės šoną prieš plauką. Po akimirkos vaikas jau buvo šalia gydytojos ir švelniai ėmė šukas išjos rankų.
— Matote, ponia…
— Gyvate.
— … šis darbas ne jums. Jūs išmanote gydymą, o aš žirgų šukavimą.
Gyvatė nusišypsojo.
Mažoji mergaitė buvo maždaug tik devynerių ar dešimties, maža ir liesa. Ji nepažiūrėjo į gydytoją; dabar ji, nusukusi veidą prie pat kumelės šono, vėl tiesiai šukavo susiraičiusius Greituolės karčius. Jos plaukai buvo šviesiai raudoni ir purvini, o nagai nukramtyti.
— Tu teisi, — tarė Gyvatė. — Tu šukuoji geriau už mane.
Akimirką vaikas tylėjo. Bet staiga, net neatsisukusi, tarė:
— Jūs mane apkvailinote.
— Šiek tiek, — atsakė Gyvatė. Bet aš turėjau, nes nenorėjai leisti tau akis į akį padėkoti.
Mergaitė, žvelgdama aukštyn, apsisuko.
— Tuomet dėkokit man! — suriko ji.
Mergaitės kairėje veido pusėje matėsi randas.
Trečio laipsnio nudegimas, pamanė Gyvatė. Vargšas vaikas!.. O tuomet Gyvatė pagalvojo: jei netoliese būtų buvęs gydytojas, randas nebūtų toks žymus.
Bet gydytoja pastebėjo dar ir mėlynę dešinėje mergaitės veido pusėje. Gyvatė priklaupė, o mergaitė, vengdama bet kokio kontakto, nusisuko, kad randas mažiau matytųsi. Gydytoja švelniai palietė mėlynę.
— Šįryt girdėjau, kaip arklidžių prižiūrėtojas ant kažko rėkė, — tarė Gyvatė. — Ant tavęs, ar ne? Jis tau trenkė.
Mergaitė vėl atsisuko ir plačiai atmerkta dešine akimi bei dėl rando primerkta kairiąja spoksojo į Gyvatę.
— Man viskas gerai, — tarė mergaitė.
Tuomet ji išslydo iš gydytojos rankų ir kopėčiomis nubėgo į tamsą.
— Prašau, sugrįžk, — pašaukė Gyvatė.
Bet vaiko jau nebuvo, net ir nusekusi iš paskos į palėpę, gydytoja jos ten nerado.
Gyvatė patraukė taku į rezidenciją, o nuo jos nešamos lempos šešėlis bėgiojo tai į priekį, tai atgal. Mėlynė tikrai nekokioje vietoje, visai prie smilkinio. Bet, Gyvatei prisilietus, mergaitė nekrūptelėjo — bent jau ne nuo prisilietimo prie mėlynės — ir jai nepasireiškė jokie smegenų sukrėtimo simptomai. Gydytojai nereikėjo rūpintis dėl skubios pagalbos mergaitei. Bet kaip bus ateityje?
Gyvatė kaip nors norėjo padėti, bet žinojo, kad jeigu išpeiks prižiūrėtoją, mergaitei teks iškęsti visas pasekmes, vos tik ji išvyks.
Gyvatė laiptais užlipo pas merą.
Brajanas atrodė išsekęs, bet meras — atsigavęs. Beveik visas patinimas atslūgo. Įkandimo žymes beveik aptraukė šašas, tačiau Brajanas puikiai atliko savo darbą palaikydamas atvirą ir švarią žaizdą.
— Kada galėsiu atsikelti? — paklausė meras. — Aš turiu darbo. Reikia susitikti su žmonėmis. Išspręsti ginčus.
— Galite bet kada atsikelti, — atsakė Gyvatė. — Tačiau po to lovoje teks gulėti triskart ilgiau, nei reikėtų.
— Aš reikalauju…
— Tiesiog likite lovoje, — pavargusi tarė gydytoja.
Gyvatė žinojo, kad meras nepaklus. Brajanas kaip visada nusekė paskui Gyvatę į holą.
— Jei naktį žaizda kraujuos, pakvieskite mane, — pasakė ji.
Gyvatė žinojo, kad žaizda kraujuos, jei meras atsikels ir ji nenorėjo, kad senam tarnui reikėtų vienam tvarkytis su žaizda.
— Jam viskas gerai? Jam viskas bus gerai?
— Taip, jei jis nepersistengs. Žaizda gan gerai gyja.
— Ačiū, gydytoja.
— Kur Gabrielius?
— Jis daugiau čia neateina.
— Brajanai, kas vyksta tarp Gabrieliaus ir jo tėvo?
— Apgailestauju, gydytoja, aš negaliu pasakyti.
Turite galvoje, kad pats nenorite pasakyti, pagalvojo ji.
Gyvatė stovėjo žiūrėdama į tamsų slėnį. Gydytoja dar visai nenorėjo miego. Tai buvo vienas iš dalykų, ko ji nemėgo praktikos metuose: miegoti dažniausiai ji eina viena. Daug žmonių, pas kuriuos Gyvatė buvo, žinojo apie gydytojus tik iš jų reputacijos ir jos bijojo. Pradžioje net ir Arevinas jos baiminosi, o tada, kai jau nebebijojo ir jų tyla virto potraukiu, Gyvatei teko išvykti.
Gydytoja kaktą priglaudė prie vėsaus stiklo.
Kai Gyvatė pirmą kartą ėjo per dykumą, ji norėjo ją ištyrinėti, pamatyti vietas, kuriose gydytojai jau dešimtmečius nesilankė arba kuriose jie dar išvis nėra buvę. Gal ji buvo per daug įžūli, o gal kvaila, kai ėmėsi to, ko jos mokytojai jau seniai nedaro arba mano, kad to daryti nereikėtų. Net šioje dykumos pusėje žmonėms trūksta gydytojų. Jei Gyvatės vizitas į miestą bus sėkmingas, viskas gali pasikeisti. Bet Džesės vardas buvo vienintelis skirtumas tarp jos ir kitų gydytojų, prašančių Centro žinių. Jeigu jai nepasiseks… Gyvatės mokytojai geri žmonės, tolerantiški skirtumams ir keistumams, bet gydytoja nežinojo, kaip jie reaguos į jos klaidas.
Beldimas į duris, pertraukęs Gyvatės mintis, buvo tarsi palengvėjimas.
— Įeikite.
Gabrielius įėjo ir dar kartą pribloškė ją savo grožiu.
— Brajanas sako, kad tėvas laikosi gerai.
— Pakankamai gerai.
— Ačiū, kad jam padedate. Žinau, jog su juo gali būti sunku.
Gabrielius dvejojo, apsidairė, gūžtelėjo pečiais ir tarė:
— Na… Aš užėjau pažiūrėti, ar galiu jums kuo nors padėti.
Nepaisant rūpesčio, Gabrielius atrodė švelnus ir malonus, šios savybės Gyvatę traukė taip pat, kaip ir jo grožis. O ji buvo vieniša. Gyvatė nutarė priimti jo kultūringą pasiūlymą.