— Taip, — tarė gydytoja. — Ačiū.
Gyvatė sustojo prieš Gabrielių, palietė jo skruostą, paėmė už rankos ir nuvedė prie sofos. Ant žemo stalo prie lango stovėjo butelis vyno ir kelios taurės.
Gyvatė pamatė, kad Gabrielius rausta.
Jei gydytoja nežinojo dykumos papročių, tai kalnų papročius ji puikiai išmanė: ji neperžengė savo, kaip svečio, privilegijų, o jis pateikė pasiūlymą. Gyvatė veidu atsisuko į Gabrielių ir paėmė jį už rankų, šiek tiek aukščiau alkūnių. Dabar jaunuolis išbalo.
— Gabrieliau, kas negerai?
— Aš… Aš per daug sau leidau. Aš nenorėjau… Jei norite, atsiųsiu ką nors kitą…
Gyvatė suraukė antakius.
— Jei man reikėtų „ko nors kito“, galėjau pasisamdyti mieste. Norėjau to, kas man patinka.
Gabrielius pažvelgė į Gyvatę ir nežymiai, pagarbiai nusišypsojo. Ant jo skruostų matėsi rausvai auksinai plaukai, galbūt Gabrielius nutarė užsiauginęs barzdą išvykti iš tėvo namų.
— Ačiū už tai, — tarė jaunuolis.
Gyvatė pasodino Gabrielių ant sofos ir prisėdo šalia.
— Kas negerai?
Gabrielius papurtė galvą. Plaukai užkrito ant jo kaktos, pusiau uždengdami akis.
— Gabrieliau, negi tu pats nepastebėjai, kad esi gražus?
Gabrielius vos išspaudė gailią šypseną.
— Aš tai žinau.
— Negi aš turiu tave spausti? Ar aš tai turiu daryti? Dievai mato, neprilygstu grožiu Kalnapusio žmonėms. O gal tave domina tik vyrai? Pasakyk, aš suprasiu.
Gyvatė neišgavo, kas privertė jaunuolį nuo jos atitolti; jis nereagavo nė į vieną jos pasiūlymą.
— Ar sergi? Man pirmai turėtum tai pasakyti!
— Aš nesergu, — švelniai, nežiūrėdamas į akis, atsakė Gabrielius. — Ir tai ne dėl jūsų. Turiu galvoje, jei turėčiau teisę ką nors rinktis… Man garbė, kad taip gerai apie mane manote.
Gyvatė laukė, kol jaunuolis tęs.
— Būtų nesąžininga jūsų atžvilgiu, jei pasilikčiau. Aš galėčiau…
Kai jaunuolis vėl sustojo, Gyvatė tarė:
— Ši problema tarp tavęs ir tavo tėvo. Dėl to tu iškeliauji.
Gabrielius linktelėjo.
— Ir jis visiškai teisus, jog nori, kad aš išvykčiau.
— Nes tu negyveni pagal jo principus?
Gyvatė papurtė galvą ir tarė:
— Bausmė čia nepadės. Tai kvaila ir savimeiliška. Gabrieliau, eime kartu miegoti. Aš nieko iš tavęs nereikalausiu.
— Jūs nesuprantate, — sutrikęs tarė jaunuolis.
Gabrielius paėmė Gyvatės rankas ir pakėlė jas prie savo veido, jos pirštų galiukus trynė į savo seniai skustą barzdą.
— Aš negaliu laikytis mylimųjų susitarimo. Nežinau kodėl. Aš turėjau gerą mokytoją. Tačiau nesugebu savęs biologiškai kontroliuoti. Aš bandžiau. Dievai, aš bandžiau.
Jaunuolio mėlynos akys buvo šviesios. Gabrielius patraukė savo rankas nuo Gyvatės rankų. Gydytoja dar kartą palietė jaunuolio skruostus ir, slėpdama savo nuostabą, apkabino jo pečius. Gyvatė galėjo suprasti impotenciją, bet ne savikontrolės trūkumą! Ji nežinojo, ką jam pasakyti, o jis norėjo jai dar pasakyti kažką, kažką, apie ką be galo troško kalbėti: Gyvatė jo norą suprato iš akivaizdžiai įsitempusio kūno. Gabrielius suspaudė kumščius. Gydytoja nenorėjo jo spausti; jis jau ir taip pakankamai įskaudintas. Gyvatė suprato, kad savyje ieško švelnių žodžių ir aplinkinių būdų, kaip pasakyti tai, ką anksčiau paprastai sakydavo tiesiai šviesiai.
— Viskas gerai, — tarė Gyvatė. — Aš suprantu, ką tu sakai. Nusiramink. Man tai nesvarbu.
Gabrielius į Gyvatę pažvelgė tokiu plačiu ir nustebusiu žvilgsniu, kaip ta mergaitė iš arklidžių, kai ji, užuot žiūrėjusi į seną, bjaurų randą, pažvelgė į šviežią mėlynę.
— Tai negali būti tiesa. Aš su niekuo negaliu pasikalbėti. Jie, kaip mano tėvas, šlykštisi. Aš jų nekaltinu.
— Su manimi gali kalbėtis. Aš tavęs neteisiu.
Akimirką Gabrielius dvejojo, o po to išsiveržė metus laikyti žodžiai:
— Aš turėjau draugę vardu Lei. Prieš trejus metus, kai buvau penkiolikos. Jai buvo dvylika. Pasimylėti pirmą kartą, ne pažaisti, žinokite, ji pasirinko mane. Ji dar nebuvo baigusi apmokymų, bet tai nesvarbu, nes aš jau buvau baigęs. Bent taip maniau.
Gabrielius lenkėsi Gyvatės link, norėdamas galvą padėti ant jos peties ir, tarsi žvelgdamas į niekur, nukreipė akis į tamsius langus.
— Gal man reikėjo imtis kitų apsaugos priemonių, — tarė jaunuolis. — Bet aš net nemaniau, kad esu vaisingas. Dar niekad nesu girdėjęs, kad kažkas nesuvaldytų savo biologijos. Na, gal ne gilią ekstazę, o vaisingumą.
Gabrielius karčiai nusijuokė. Jis tęsė:
— O ūsai tada man dar neaugo.
Kai Gabrieliaus marškinių švelni medžiaga nuslydo per Gyvatės šiurkščią palaidinę, ji suprato, kad vaikinas gūžtelėjo pečiais.
— Po kelių mėnesių mes jai surengėme vakarėlį, nes manėme, kad ji išmoko kontroliuoti savo biologiją greičiau nei įprasta. Niekas nenustebo. Lei viskas sekėsi greitai. Ji nuostabi.
Akimirką jis nutilo ir, lėtai bei giliai kvėpuodamas, tiesiog prisiglaudė prie Gyvatės.
— Bet ne dėl jos sugebėjimo kontroliuoti dingo mėnesinės, tai aš ją apvaisinau. Jai buvo dvylika ir aš buvau jos draugas, ji pasirinko mane, o aš beveik sugrioviau jos gyvenimą.
Dabar Gyvatė viską suprato: Gabrieliaus drovumą, netikrumą, gėdą, net ir tai, kodėl išėjęs jis slepia savo grožį — jis nenori, kad jį atpažintų; dar daugiau: jis nenorėjo, kad kas nors pasiūlytų kartu nueiti į lovą.
— Vargšas vaike, — tarė Gyvatė.
— Manau, kad mes visada žinojome, jog būsime partneriai. Kai mes subręsime. Bet kas norės nesikontroliuojančio partnerio? Jie visada žinotų, kad jei vieno kontrolė bent kiek sutriktų, kitas išvis nesikontroliuotų. Taip partnerystė ilgai netruktų.
Jaunuolis perkėlė savo svorį.
— Ji nenorėjo manęs žeminti. Ji niekam nesakė. Pasidarė abortą, bet ji buvo visiškai viena. Ir apmokymo jai tikrai nepakako. Ji beveik mirtinai nukraujavo.
— Tu neturėtum elgtis taip, lyg tyčia būtum ją įskaudinęs.
Šiuos žodžius Gyvatė ištarė žinodama, kad niekas geriau nepadės Gabrieliui išbristi iš depresijos ar sutaikys su tėvu. Žinoti, kad yra vaisingas, jis galėjo tik po patikrinimo ir jau po to, kai perpranta techniką, jaudintis nebereikia. Gyvatei teko girdėti apie žmones, nesugebančius kontroliuoti biologijos, bet ne dažnai. Tik niekuo kitu nesirūpinantis žmogus galėjo nereaguoti į tai, ką patyrė Gabrielius.
— Ji pasveiko, — tarė Gabrielius. — Bet malonumas, dėl mano kaltės, jai virto košmaru. Lei… Aš manau, kad ji darkart norėjo mane pamatyti, bet negalėjo prisiversti.
— Taip, — tarė Gyvatė. Dvylika metų: galbūt tai buvo pirmas kartas, kai Lei suprato, jog kiti žmonės gali daryti įtaką jos gyvenimui bejos kontrolės ir net be jos žinios; tai ne tokia pamoka, kurią vaikai lengvai ir su noru išmoksta.
— Ji nori būti stiklo formuotoja ir jau buvo nuėjusi dėl Ešlės padėjėjos darbo.
Iš susižavėjimo Gyvatė švelniai sušvilpė. Stiklo formuotojo profesija reikalinga ir garbinga. Tik geriausi šios profesijos atstovai galėjo gaminti saulės veidrodžius; ilgai užtruko, kol išmoko gaminti paprasčiausias plokštes su grioveliais ar lenktus stiklus kaip bokštuose. Ešlė — ne viena iš geriausių. Ji — geriausia.
— Ar Lei teko to atsisakyti?
— Taip. Tai galėjo trukti laikinai. Ji pabandė kitais metais. Bet tai buvo ne jos metai.
Gabrielius kalbėjo lėtai ir atsargiai, bet be emocijų, atrodė, kad mintyse jis jau tiek kartų viską išgyveno, jog sugebėjo atitolti nuo prisiminimų.