— Aš nuėjau atgal pas mokytojus, bet kai ilgesnį laiką stebėjo mano reakcijas, jie suprato, kad aš tik kartkartėmis kelias valandas galėjau palaikyti skirtingą temperatūrą. To nepakako.
— Ne, — susimąsčiusi, kokie protingi turėjo būti Gabrieliaus mokytojai, tarė Gyvatė.
Gabrielius atsitraukė, kad galėtų pažiūrėti į Gyvatės veidą.
— Taigi suprantate, jog šiąnakt negaliu su jumis pasilikti.
— Gali. Prašau, pasilik. Mes abu vieniši ir galime vienas kitam padėti.
Gabrielius sulaikė kvėpavimą ir staigiai atsistojo.
— Negi nesuprantat? — ištarė jis.
— Gabrieliau.
Jaunuolis lėtai atsisėdo, bet Gyvatės nelietė.
— Man ne dvylika metų. Tau nereikia bijoti, kad suteiksi man kūdikį, kurio aš nenoriu. Gydytojai niekad nesusilaukia vaikų. Mes esame už save atsakingi, nes atsakomybe negalime dalytis su savo partneriais.
— Jūs niekad neturėsite vaikų?
— Niekad. Moterys jų negimdo, o vyrai jų neaugina.
Gabrielius spoksojo į Gyvatę.
— Ar tiki manim?
— Net žinodama, jūs vis tiek norite, kad aš…
Atsakydama Gyvatė atsistojo ir pradėjo atsiseginėti palaidinę. Kadangi palaidinė nauja, sagos sunkiai atsisegė, tad ji apsinuogino palaidinę nusivilkusi per galvą. Gabrielius, droviai žiūrėdamas į ją, lėtai atsistojo. Gyvatė atsagstė jo marškinius, kelnes, o Gabrielius ištiesė rankas, norėdamas ją apkabinti. Kai kelnės nusmuko nuo jo siaurų klubų, jaunuolis pradėjo rausti.
— Kas negerai?
— Nuo penkiolikos metų aš nesu buvęs nuogas niekieno akivaizdoje.
— Na, — šypsodamasi tarė Gyvatė, — pats laikas.
Gabrieliaus kūnas grožiu prilygo jo veidui.
Gydytoja atlaisvino savo kelnes ir šios nusmuko ant žemės.
Nusivedusi Gabrielių į lovą, Gyvatė įslinko po antklode šalia jo. Švelni lempos šviesa paryškino jaunuolio šviesius plaukus ir odą. Jis virpėjo.
— Atsipalaiduok, — sušnabždėjo Gyvatė. — Nėra kur skubėti ir mes visa tai darome dėl malonumo.
Kai gydytoja masažavo Gabrieliaus pečius, įtampa pamažu atslūgo. Gyvatė suprato, kad ir ji įsitempusi nuo troškimo, susijaudinimo ir poreikio. Ji svarstė, ką veikė Arevinas.
Gabrielius pasisuko ant šono ir ją apkabino. Jie glamonėjo vienas kitą, o Gyvatė sau nusišypsojo, galvodama, kad nors treji metai be patirties Gabrieliui buvo kompensacija, ji pati darys viską, kad pradžia būtų gera.
Tačiau greitai Gyvatė suprato, kad Gabrielius nebetęsia glamonių. Jis stengėsi pamaloninti gydytoją, tikrai per daug galvodamas ir jaudindamasis taip, lyg ji būtų Lei, dvylikos metų mergaitė, kurios pirmas seksualinis malonumas yra jo atsakomybė. Gyvatei tokia situacija malonumo neteikė. Gabrielius bandė atsakyti jai, bet jam nepavyko ir nuo to jis dar labiau susigėdo. Gyvatė palietė jį švelniai lūpomis braukdama per veidą.
Gabrielius keikdamasis atsitraukė nuo gydytojos ir, pasisukęs ant šono, atsuko jai nugarą.
— Man labai gaila, — tarė jis.
Iš jaunuolio balso Gyvatė suprato, kad jis verkia. Gydytoja atsisėdo šalia jo ir paglostė pečius.
— Aš tau sakiau, kad nieko nereikalausiu.
— Aš vis galvoju…
Gyvatė, leisdama jos iškvėptam orui kutenti, pabučiavo Gabrieliaus peties viršų.
— Galvojimas — tai dar ne mintis.
— Aš negaliu nieko padaryti. Žmonėms suteikiu tik nelaimes ir skausmą. O dabar dar ir malonumo iš pradžių negaliu suteikti. Gal taip ir geriau.
— Gabrieliau, vyras impotentas gali patenkinti kitą asmenį. Turėtum tai žinoti. Tai, apie ką mes dabar kalbame, yra tavo malonumas.
Gabrielius neatsakė, jis nepažiūrėjo į Gyvatę: krūptelėjo, kai Gyvatė pasakė „impotentas“, kadangi pats dar su tuo nebuvo susitaikęs.
— Tu juk netiki, kad su manimi gali būti saugus, ar ne?
Gabrielius apsivertė ir pažvelgė į Gyvatę.
— Lei su manimi nebuvo saugi.
Gyvatė prie krūtinės prisitraukė kelius ir padėjo ant jų smakrą. Ilgą laiką gydytoja žiūrėjo į Gabrielių atsiduso ir ištiesė ranką taip, kad Gabrielius matytų visus randus ir gyvačių įkandimų žymes.
— Kiekvienas iš šių įkandimų galėjo bet ką nužudyti, tik ne gydytoją. Greitai ir nemaloniai arba lėtai ir nemaloniai.
Gyvatė nutilo, kad Gabrielius suprastų, ką ji pasakė.
— Aš praleidau labai daug laiko, ieškodama imuniteto šiems nuodams, — tarė Gyvatė. — Ir tai tikrai nemalonu. Aš niekada nesergu. Man nebūna infekcijų. Aš negaliu susirgti vėžiu. Mano dantys negenda. Gydytojų imunitetas toks stiprus, kad nugali viską, kas neįprasta. Dauguma mūsų nevaisingi, nes organizmai gamina antikūnus ir lytinėms ląstelėms. Kitų ląstelių neliečia.
Gabrielius pasirėmė ant vienos alkūnės.
— Tuomet… jei jūs negalite turėti vaikų, kodėl sakėte, kad gydytojai neišgali turėti vaikų? Aš maniau, turite galvoje, jog tam neužtenka laiko. Tai jei aš…
— Mes auginame vaikus! — tarė Gyvatė. — Mes juos įsivaikiname. Bet pirmieji gydytojai bandė patys susilaukti vaikų, tačiau daugumai nepavyko. Kai kurie susilaukdavo, bet atžalos gimdavo deformuoti ir išprotėję.
Gabrielius atsigulė ant nugaros ir pažvelgė į lubas. Jis giliai atsiduso.
— Dievai.
— Mes puikiai išmokome kontroliuoti vaisingumą, — tarė Gyvatė.
Gabrielius neatsakė.
— Tu vis dar susirūpinęs.
Gyvatė pasirėmė alkūne šalia jaunuolio, bet jo dar nelietė.
Gabrielius pažvelgė į ją su ironiška ir rimta šypsena, jo veide matėsi abejonės savimi.
— Aš bijau.
— Žinau.
— Ar jūs kada nors bijojote? Buvote tikrai išsigandusi?
— O taip, — atsakė Gyvatė.
Gydytoja padėjo ranką jam ant pilvo ir pirštais lietė jo švelnią odą bei gležnus tamsiai auksinės spalvos plaukus. Iš išorės nesimatė, kad Gabrielius drebėtų, bet Gyvatė žinojo, jog viduje jis jautė gilų išgąsčio virpulį.
— Gulėk ramiai, — tarė Gyvatė. — Nejudėk, kol aš tau nepasakysiu.
Ji pradėjo glostyti jo pilvą, šlaunis, klubus, sėdmenis ir kiekvienu prisilietimu ji vis artėjo prie genitalijų, bet jų nelietė.
— Ką jūs darote?
— Ša. Gulėk ramiai.
Gyvatė toliau glostė Gabrielių; ir kalbėjo su juo, leisdama, kad jos balsas taptų hipnotizuojantis, guodžiamai monotoniškas. Gydytoja jautė, kaip jaunuolis kovoja su savimi, kad nepajudėtų: jis kovojo su savimi ir virpulys praėjo jam net nepastebėjus.
— Gyvate!
— Ką? — naiviai paklausė Gyvatė. — Ar kas nors negerai?
— Aš negaliu…
— Ša.
Gabrielius sudejavo. Šį kartą jis virpėjo ne iš baimės. Gyvatė nusišypsojo, atsigulė šalia jo ir atsuko jo veidą į savąjį.
— Dabar gali pajudėti, — pasakė Gyvatė.
Kad ir dėl kokios priežasties — dėl Gyvatės erzinimo, ar todėl, kad ji pasirodė jam tokia pat pažeidžiama kaip ir jis jai, o gal paprasčiausiai dėl to, jog buvo jaunas, sveikas aštuoniolikmetis, praleidęs trejus metus save niekindamas, dabar jis jautėsi gerai.
Gyvatė jautėsi kaip stebėtoja, ne gašli pasalūnė, bet šaltakraujiška stebėtoja, beveik nesuinteresuota. Gabrielius buvo iš prigimties švelnus, o gydytoja jį pastūmėjo nesivaržyti. Nors Gyvatė ir patyrė malonumo viršūnę ir taip atsikratė vienatvės metų emocinės įtampos, ja labiausiai rūpinosi Gabrielius. Nors gydytoja ir noriai atsakė į Gabrieliaus aistrą, ji niekaip negalėjo nustoti galvoti apie tai, koks būtų seksas su Arevinu.