Steivinas gulėjo taip, kaip ji jį ir paliko, vis dar miegojo. Suaugusieji žvilgsniais nusekė paskui Gyvatę. Vis labiau nervindamas! nuo ore tvyrančios baimės, gydytoja iškišo liežuvį.
— Aš žinojau, kad jūs pasiliksit, — pasakė Gyvatė. — Žinau, jei galėtumėt, jūs padėtumėt, bet niekas, išskyrus mane, negali jam padėti. Prašau grįžti į lauką.
Jie pažiūrėjo vienas į kitą, tada į Areviną ir akimirką Gyvatė pagalvojo, kad jie atsisakys. Ji norėjo kristi į tylą ir miegoti.
— Eime, pusbroliai, — tarė Arevinas. — Mes jos rankose. Arevinas pakėlė palapinės uždangą ir paragino juos išeiti.
Gyvatė Arevinui padėkojo tik žvilgsniu ir jis beveik nusišypsojo. Atsisukusi į Steiviną, gydytoja priklaupė priėjo.
— Steivinai… — Gyvatė palietė jo karštą kaktą.
Vos juntamas prisilietimas pažadino vaiką. Gyvatė jam tarė:
— Jau laikas.
Busdamas iš vaikiško miego, berniukas sumirksėjo, pamatė Gyvatę, bet vos ją atpažino. Neatrodė, kad vaikas būtų išsigandęs. Būtent dėl to Gyvatė džiaugėsi, tačiau dėl kažkokios jai nesuprantamos priežasties jautėsi nerami.
— Ar skaudės?
— O dabar ar skauda?
Vaikas dvejojo, pažvelgė į priekį, atgal ir tarė:
— Taip.
— Gali skaudėti šiek tiek daugiau. Bet tikiuosi, kad taip nebus. Ar tu pasiruošęs?
— Ar gali Žaltys pasilikti?
— Žinoma, — atsakė Gyvatė.
Ir tada ji suprato, kas buvo negerai.
— Aš grįšiu po akimirkos.
Gyvatės balsas labai pasikeitė, buvo įsitempęs ir ji negalėjo nieko padaryti, kad neišgąsdintų Steivino. Gydytoja išėjo iš palapinės, ji žengė lėtai, ramiai, bandydama susitvardyti. Lauke iš tėvų veidų suprato, ko jie bijojo.
— Kur Žaltys?
Arevinas, stovėjęs nugara į Gyvatę, krūptelėjo nuo jos balso. Šviesiaplaukis išleido silpną, sielvartaujantį garsą ir daugiau nebepajėgė žiūrėti į Gyvatę.
— Mes bijojom, — tarė vyriausias iš tėvų. — Mes manėme, kad Žaltys įgels vaikui.
— Tai aš taip pagalvojau. Tai aš. Žaltys šliaužė vaiko veidu ir aš mačiau jo iltis… — žmona uždėjo rankas ant jaunesnio partnerio pečių ir šis daugiau nieko nebesakė.
— Kur jis? — Gyvatei norėjosi rėkti, bet ji susitramdė.
Tėvai atnešė mažą dėžę be dangčio. Gyvatė ją paėmė ir pažvelgė vidun.
Ten gulėjo beveik į dvi dalis perkirstas Žaltys, viduriai buvo išvirtę iš kūno, jis buvo pusiau išverstas ir kai drebėdama Gyvatė žiūrėjo į jį, Žaltys kartą pasirangė, iškišo ir vėl vidun įtraukė liežuvį. Gydytoja išleido kažkokį garsą, tačiau jis buvo toks tylus, kad jo negalima pavadinti verksmu. Gyvatė tikėjosi, kad jo judesiai tebuvo refleksai, bet į rankas jį paėmė taip švelniai, kaip tik galėjo. Ji pasilenkė ir prilietė lūpas prie slidžių, žalių žvynų žemiau jo galvos. Gyvatė greitai ir aštriai įkando jam į kaukolės pagrindą. Žalčio vėsus ir sūrus kraujas tekėjo į moters burną. Jei Žaltys dar nebuvo miręs, Gyvatė jį akimirksniu nužudė.
Gydytoja pažvelgė į tėvus ir į Areviną; jie visi buvo išbalę, bet Gyvatė nė kiek jų negailėjo ir nesuko galvos dėl juos siejančio skausmo. Ji tarė:
— Toks mažas padarėlis. Toks mažas padarėlis, kuris galėjo suteikti tik malonumo ir sapnų.
Dar vieną akimirką Gyvatė stebėjo juos visus ir tada nusisuko palapinės link.
— Palaukit… — išgirdo kaip vyriausias iš tėvų prisiartino prie jos iš už nugaros.
Vyras palietė Gyvatės petį, o ji nusikratė jo ranka.
— Mes jums duosime, ko tik pageidausite, — tarė jis, — tik nelieskite Steivino.
Gyvatė iš įsiūčio atsisuko į jį.
— Negi dėl jūsų kvailumo turėčiau nužudyti Steiviną?
Atrodė, kad vyras tuoj pabandys ją sulaikyti. Gyvatė alkūne stipriai trenkė vyrui į pilvą ir dingo palapinėje. Viduje Gyvatė užkliuvo už lagamino. Staiga pažadintas ir piktas iš lagamino išlindo Smėlis ir susirangė į spiralę. Kai kažkas pabandė įeiti, Smėlis šnypštė ir girgždėjo taip smarkiai, kaip Gyvatė dar nėra girdėjusi. Ji net nebandė pasižiūrėti už savęs. Gyvatė staiga palenkė galvą ir, kol dar Steivinas nepamatė, nusivalė ašaras į rankovę. Gydytoja atsiklaupė prie berniuko.
— Kas nutiko? — berniukas negalėjo negirdėti balsų ir žingsnių už palapinės.
— Nieko, Steivinai, — atsakė Gyvatė. — Ar žinojai, kad mes perėjom dykumą?
— Ne, — tarė nustebęs berniukas.
— Buvo labai karšta ir nė vienas iš mūsų neturėjome ko valgyti. Žaltys dabar medžioja. Jis labai alkanas. Ar nesupyksi ant jo ir leisi man pradėti? Aš visą laiką būsiu šalia.
Vaikas atrodė pavargęs; jis buvo nusivylęs, bet neturėjo jėgų ginčytis.
— Na, gerai, — vaiko balsas sušlamėjo lyg tarp pirštų byrantis smėlis.
Gyvatė nuo savo pečių pakėlė Miglą ir nuo mažo Steivino kūno nutraukė antklodę. Iškreipdamas vaiko figūrą, spausdamas gyvybiškai svarbius organus, siurbdamas iš vaiko maistą, augdamas ir nuodydamas organizmą atliekomis, iš ertmės tarp šonkaulių stypsojo auglys. Laikydama Miglos galvą, Gyvatė leido jai slysti vaiko kūnu, jį liesti ir ragauti. Gyvatei teko suvaldyti kobrą, kad ši neįkirstų; ją paskatino susijaudinimas. Kai Smėlis subarškėjo, kobra nuo sukeltos vibracijos suvirpėjo. Gyvatė, ramindama kobrą, trinktelėjo jai; išugdytos reakcijos pagaliau parodė grįžtamąjį procesą, nugalintį įgimtus instinktus. Migla stabtelėjo, kai liežuviu palietė odą virš auglio, tada Gyvatė paleido kobrą.
Kobra pakilo ir kirto, ji gėlė kaip visos kobros gelia, suleisdama savo trumpas iltis kartą, atleisdama, staiga vėl geldama, kad efektas būtų geresnis, prilaikydama ir kramtydama grobį. Steivinas suriko, bet negalėjo pajudėti, nes Gyvatė jį stipriai laikė rankomis.
Migla suleido savo nuodų liaukų turinį į vaiką ir jį paleido. Kobra pakilo, apsidairė aplink, suglaudė savo suplokštėjusią galvą ir tobulai tiesia linija grindimis nušliaužė link tamsaus, uždaro skyriaus.
— Viskas baigta, Steivinai.
— Ar aš dabar mirsiu?
— Ne, — atsakė Gyvatė. — Ne dabar. Tu dar daug metų gyvensi, aš tikiuosi.
Gyvatė nuo savo diržo paėmė buteliuką su milteliais.
— Išsižiok.
Berniukas pakluso ir Gyvatė ant jo liežuvio užbarstė miltelių.
— Tai sumažins skausmą.
Nenuvalydama kraujo nuo įkandimų, Gyvatė ant sutinusių žymių uždėjo audinio lopinėlį.
Gydytoja nusisuko nuo berniuko.
— Gyvate? Ar tu išeini?
— Aš neišeisiu neatsisveikinusi. Pažadu.
Vaikas vėl atsigulė, užmerkė akis ir leidosi užvaldomas vaistų.
Ant tamsių kartoninių grindų tyliai spirale vyniojosi Smėlis. Gyvatė paplekšnojo per grindis, norėdama jį pašaukti. Smėlis pajudėjo link gydytojos ir pats užėmė savo vietą lagamine. Gyvatė uždarė lagaminą, pakėlė jį, bet vis dar atrodė, kad šis tuščias. Už palapinės ji girdėjo triukšmą. Steivino tėvai ir jiems padėti atėję žmonės pakėlė palapinės uždangą ir dėbtelėjo į vidų, bet prieš gerai pažiūrėdami vidun, pirmiau įkišo lazdas.
Gyvatė padėjo savo odinį lagaminą ir tarė:
— Viskas baigta.
Jie įėjo. Arevinas taip pat buvo su jais; tik jis vienas nieko neturėjo rankose.
— Gyvate… — skausmingai, apgailestaudamas ir sutrikęs tarė Arevinas, o Gyvatė nebežinojo, kuo jis tikėjo.