Jis susimąstė, ar nevertėtų išmesti už borto ir šaldiklio. Vos išvydęs laive šią įrangą, bet kuris faras susigaudys, ko Deinas iš tikrųjų atsibastė į Čabadą. Bet, velniai parautų, už tą šaldiklį Deinas suplojo penkis šimtus kredų, be to, šio jam dar prireiks, jei — kai — pavyks apvynioti apie pirštą Tori Lamoniką. Na taip, įtarimų jiems kils, kiltų bet kuriuo atveju, bet kas jiems iš tų įtarimų? Ketinimas įvykdyti nusikaltimą — dar anaiptol ne nusikaltimas.
Deinas spustelėjo mygtuką kompiuterio valdymo pulte. Laivą užliejo skaidrios muzikos srautas, stelbiantis variklių dūzgimą. Tai buvo senovinė muzika. Ją parašė kažkoks kompozitorius Strata dar tais keistais ir džiaugsmingais laikais, kai pirmieji Verdijos laivai nusileido Žemėje. Deinas pirmąsyk išgirdo jo kūrinius, atliekamus tiesiog Nekso gatvėje. Jam teko kone iškratyti kompozitoriaus pavardę iš persigandusio gatvės muzikanto. Iki tol muzika jam ne itin rūpėjo, bet ši buvo kažkokia kitokia: skaidri ir aiški lyg teorema, smelkianti ir jaudinanti. Deinas „Užtrauktuke” gabenosi Stratos kūrinių įrašų kolekciją — galimas dalykas, pačią gausiausią iš visų, kiek jų įmanoma rasti.
Jis paliepė kompiuteriui nustatyti artimiausią kelią į Čabadą. Netrukus ekrane sumirgėjo skaičiai. Kelionėje patogiausiu maršrutu tektų sugaišti tris standartines dienas: dvi — hipererdvėje, paskui — Šuolis iš šio į kitą hipererdvės srautą, tada — dar pusdienis hipererdvėje ir pagaliau — pusdienis kelio normalia erdve iki vienintelio Čabado palydovo. Deinas paliepė laivui rinktis šį maršrutą. Pats įsitaisė piloto krėsle; netrukus įsijungė hipererdvinis variklis. Normalų erdvėlaikį lyg kas būtų šluote nušlavęs iš apžvalgos ekrano. Netrukus vaivorykštinį mirguliavimą jame pakeitė beribė kvaitinanti hipererdvės juoduma. Protu neaprėpiamoje tolybėje kibirkščiavo raudonos — mirštančių, o gal dar tik užgimsiančių žvaigždžių — dulkelytės.
Kai jį ėmė skalauti muzikos audžiama melodija, Deinui Ikoro atlėgo širdyje. Jaunas, gana griežtas jo veidas atsipalaidavo. Akyse užgeso nuožmios kibirkštys. Taip, Lamonika jį apdūmė, bet pati užtruks kely mažų mažiausiai dieną, kol iš laukinių Čabado tyrų nusikrapštys iki Abanato. Deinas ėmė pirštais barbenti į taktą sudėtingai, bet gerai pažįstamai melodijai. Net jei jį iš tikrųjų užspeistų hipererdvės farai — ko gali ir neatsitikti, kontrabandininkų pasaulyje jis dar anokia ten garsenybė — bet visgi jeigu jį užspeistų, prisikabinti neturėtų prie ko, nebent prie pačios menkiausios įkalčio užuominos.
„Domnai Rani Jago — siuntėjas…”
Rani Jago sėdėjo miegamojo nišoje ir sklaidė tos dienos paštą. Ryški, kaitri Čabado saulė pliskino pro stiklo plokštes, aštriais atšvaitais blykčiodama popieriuose, nušviesindama sodriai mėlyna spalva dažytas sienas. Pluoštą kompiuteriu spausdintų pranešimų šios dienos pašte pagardino ir keletas elegantiškų, kaligrafiška rašysena išraitytų laiškų. Pats viršutinis — iš Jago Šeimos valdomos keritų fermos Sovkoje valdytojo. Pagarbiai isterišku tonu jis informavo, kad paskutiniųjų keturių vadų Pirmarūšės veislės keritų jaunikliai narvuose aptikti negyvi, ko gero, kritę nuo gausaus vidinio kraujavimo. Valdytojas pridėjo ir maitos tyrimų rezultatus, atliktus Sovkos laboratorijoje. Rani peržvelgė ataskaitas; išvertus iš medicininio žargono, išvada tokia: „Atsiprašome, bet priežasties mes nežinome”.
Kitas laiškas buvo iš Šeriksės Esbos — pagrindinės Jago Šeimos narkotikų dilerės Abanate. Šeriksė atsiprašinėdama, bet tvirtai pranešė niekaip negalėsianti surinkti įprasto ketvirtinio dorazino kiekio. Narkotikų kurjeriai gausiomis siuntomis gabeno kominą, džiugmą, tabaką, zimo žolę — bet niekas nesiūlė dorazino: gabenti šį į Sardonikso sektorių pastaruoju metu tapo pernelyg pavojinga.
Dar kitas vokas buvo suodinas. Rani atsargiai jį atplėšė, perskaitė bjaurių grasinimų kupiną laišką ir atidėjo į šalį. Po šiuo gulėjo namų ūkvedės laiškas. Rani atidėjo ir šį — nutarė perskaitysianti vėliau. Be jokios abejonės, tai būsianti ypač kruopšti ataskaita — Kara Moro tvarkė visus Jago valdos reikalus jau dvylika metų, pradėjo dar tais laikais, kai buvo gyva Rani motina Izobelė, ir jos ataskaitos visuomet būdavo nepriekaištingai tikslios. Ir pagaliau — paskutinis laiškas, užantspauduotas. Antspaude — Diurų šeimos herbo simbolis — smogti iškeltas akmeninis kirvis. „Siuntėjas — Ferisas Diuras, — bylojo užrašas. — Domnai Rani Jago”. Rani pirštų galiukais perbraukė dailiai grūdėtą popieriaus paviršių. Popierius buvo vienas tų nedaugelio produktų, kuriems gaminti tiko kieta oranžinė nykščio storumo Čabado žolė. Dar prieš mėnesį šitokį laišką būtų puošęs kitas užrašas: „Siuntėja — Domna Samanta Diur”. Tačiau Domna Sam mirė. Atrodė, kad bene pusė Abanato susiliejo į niaurią procesiją, lydėjusią jos karstą iki kapo. Domnos įpėdiniui Ferisui Diurui tikrai nebus lengva jai prilygti. Kol kas jis dar nesinaudojo Domnio titulu — pagarba reikalavo palaukti keturiasdešimt dienų po Domnos mirties. Diurai buvo Čabado Pirmoji Šeima — ir niekada neleisdavo to pamiršti; kad ir ką jie sakydavo ar darydavo, kad ir ką valdė — viskas buvo itin stilinga. Ar bent jau taip buvo esant gyvai Domnai Sam.
Rani perlaužė antspaudą. Su vis labiau augančia nuostaba perskaitė laišką: „…reikalauju kuo skubiau susitikti pokalbiui apie Čabado importo verslą… atsakykite kuo skubiau… tikiuosi, jums bus patogu…” Šitokios frazės toli gražu netiko vienos Šeimos galvos laiškui kitos Šeimos galvai. Tokiu tonu galėtų rašyti nebent pati Rani, tarkime, keritų fermos valdytojui. Vis dėlto ji sutramdė susierzinimą ir šitą laišką taip pat atidėjo į šalį. Paskui atsigręžė su visu krėslu ir dirstelėjo į savo sekretorių Binkį.
— Ar privalau tęsti?
— Galbūt jums vertėtų peržiūrėti VIN pranešimus.
VIN reiškė Viešąją Informaciją ir Naujienas, kitaip sakant — stulbinančiai plepią Čabado žiniasklaidą. Užvis labiausiai ji stengėsi įsiteikti turistams. Rani peržvelgė antraštes. „KĄ GALIMA NUVEIKTI IR PAMATYTI AUKCIONE”.
— Fu, — su panieka susiraukė ji. — „KERITO GYVENIMO CIKLAS”. Jie sugeba išspausdinti tik tai, ką patys jiems pakišame. — Ji palietė grasinantį laišką. — Atrodo, pastaruoju metu šitokių ateina dažniau nei paprastai, ar ne? Reikėtų ko nors imtis ir pamėginti atsekti jų šaltinį.
— Aš tuo pasirūpinsiu.
— Pasakyk Karai, kad šiandien po pietų priimsiu ją čia. A, ir dar vienas dalykas. Pasiųsk žinią mano broliui.
Binkis buvo puikiai išmuštruotas, tad jo veide nesutrūkčiojo nė raumenėlis, balsas nevirptelėjo, tiktai prie šonų nuleistos blyškios ilgapirštės plaštakos susigniaužė į kumščius.
— Ką jam pranešti?
— Nusiųsk šitų laiškų santrauką. Pirmiausia duosi ją peržiūrėti man. Įtrauk į ją šitą pranešimą iš Sovkos, Šeriksės laišką, taip pat — Feriso Diuro. Tą grasinimą — irgi. Tinklas šiuo metu turėtų būti Kerėtojo erdvėje. Pasiųsk pranešimo kapsulę su „Tik tavo akims” antspaudu. Visam sektoriui anaiptol nebūtina žinoti apie mūsų reikalus, tad Jago herbu kapsulės nežymėk, neįrašyk ir siuntėjo. Zedas supras.