Deinas pažvelgė žemyn. Išvydo žalumos apsuptą namą.
Kažkas iš ten mojavo jiems abiem rankomis. Deinas niurktelėjo katerį, tai reiškė — Labas.
Rani įsikibo krėslo ranktūrių.
— Nagi, nedaryk šitaip!
— Atleiskite, Rani-ka, — atsiprašė Deinas. O kai ji atsipalaidavo, pridūrė: — Galiu pastatyti šitą geldą ant nosies…
— Geriau nereikia. — Vis dėlto ji jau nebesilaikė įsitvėrusi ranktūrių. — Tikiu, kad tu — tikras tokių dalykų meistras.
Nelauktai netikėtai jam taip ir išsprūdo:
— Juk aš — Žvaigždžių Kapitonas.
Rani nepuolė ginčyti šio kartėliu atmiešto teiginio.
— O kaip mano brolis? — tyliai paklausė ji.
Deinas sujudino lūpas:
— Zedas — geras pilotas.
Rani sėdėjo susikūprinusi, kietai suspaudusi lūpas, žvelgdama pro sklembtą katerio langą; sugniaužti kumščiai gulėjo ant kelių. Kažin dėl ko jie susibarė? — parūpo Deinui. Nors galbūt netgi saugiau šito nežinoti.
Jis gerokai suglumo, kai ji, tarytum perskaičiusi jo mintis, tarė:
— Žinai, mudu susiriejome.
— Taip, Rani-ka.
— Zedas iš tiesų puikiai išmano daugelį dalykų… Jis — vyresnysis gydytojas, chirurgas, pilotas; jis iš tiesų neprilygstamas Tinklo valdytojas; jis mėgsta kopti į ledkalnius — ir čia jam nėra lygių. Net nežinau, ką aš bėjo daryčiau… Tačiau jis, suprask, ne visai sveiko proto.
Ji pasakė tai visai dalykiškai. Deino ranka ant valdymo sverto sutrūkčiojo, kateris pasviro ant šono. Deinas paskubomis jį išlygino.
Rani to, atrodė, net nepastebėjo. Jos balsas skambėjo tyliai, ramiai, tačiau ant kelių gulintys sunerti pirštai pabalo.
— Mudu buvome labai laimingi tą vasarą, paskutinę vasarą prieš man išvykstant į Sovką. Mes nė karto nesimylėjome. Aš jau treji metai buvau pilnametė, Zedui buvo penkiolika — pusiau berniukas, pusiau vyras, mano žaidimų draugas… — Ji dirstelėjo į Deiną. — Ar Peline draudžiamas incestas?
— Pastaraisiais metais — jau nebe, — atsakė jis.
— Čabade tai irgi nelaikoma nusikaltimu, nors artimesni giminės nei pusbroliai tuoktis negali. Genofondas čia pernelyg ribotas. Tačiau mudu buvome tik žaidimų draugai. Mano motina… — Ji užsikirto. — Mano motina buvo šalta moteris. Manyje ji įžvelgė savo pačios atspindį. Manau, ją užsiutino mintis, kad aš galiu su kuo nors — bet kuo — užmegzti artimus ryšius anksčiau, nei ji suskubs mane apmokyti. Kai tik išgliaudė, kokie stiprūs jausmai sieja mane su broliu, ji mus išskyrė. Aš iškeliavau į Sovką. Kitais metais Zedas buvo išsiųstas į Neksą. Mudu nesimatėme ištisus šešerius metus. Sovkoje aš buvau Irenė Sokol. Neturėjau kažin kiek galimybių siuntinėti komunigramas į Neksą Zedui Jago…
Apačioje nusidriekusio kraštovaizdžio monotonija migdė; kiek akys aprėpė, į visas puses vilnijo tik gelsvai rusvos kalvos. Deinas prisipylė puodelį vandens. Gurkštelėjo, tada pasiūlė Rani. Ji paėmė puodelį abiem rankomis, atsigėrė, grąžino jį Deinui.
— Žinau, ką Zedas tada padarė. Bet nežinau kodėl. Jis pavertė save belyčiu padaru — užgniaužė savyje visas seksualines paskatas, kad nereikėtų dalytis jausmais su svetimu žmogumi, su kuo nors, kas būtų ne aš… Bet tai juk neįmanoma, juk negali taip imti ir užsukti geismo kaip vandens čiaupo. Šitaip jis ir surado kitų būtų atsipalaiduoti.
Deinui užgulė krūtinę. Jis išsitiesė; ne iš karto susizgribo tiesiog užmiršęs kvėpuoti. Tada giliai įkvėpė.
— Galbūt koks nors telepatas ir sugebėtų jam padėti. Bet aš nemanau, kad Zedas norėtų ką nors keisti. Valdyti Tinklą — tikriausiai tai atsargaus sadisto svajonė. Aš juo naudojuosi: jo sugebėjimais, jo poreikiais, jo ištikimybe. Lygiai taip pat, kaip jis naudojasi manimi.
Ji žino, priblokštas pagalvojo Deinas. Ji žino, kas jis yra iš tikrųjų. Vieną akimirką jo kraujyje, raumenyse, nervuose supulsavo visa šiurpi neapykanta — baisaus pažeminimo ir Zedo rankų sukelto nepakeliamo skausmo padarinys. Deinui apkvaito galva. Jis pajuto, kaip stipriai neapkenčia Rani. Kaip nori ją nužudyti. Sutrukdyti jam niekas nesutrukdys: ji ničnieko nenutuokė apie savigyną, be to, buvo gerais penkiolika kilogramų už jį lengvesnė. Sudoroti ją bus visiškai paprasta.
O paskui jam tarsi akys atsivėrė: jis išvydo ją — liauną tamsiaplaukę moterį gintarinėmis akimis, sėdinčią kateryje greta jo. Juk ji — ne Zedas, ji niekad jo nekankino. Ne ji kalta, kad Deinas tapo jos vergu. Juk jis žinojo, kad gabenti narkotikus į Sardonikso sektorių — pavojinga užmačia, bet vis vien tam ryžosi, tad dėl dabartinės būklės kaltinti lieka tik nusigręžusią sėkmę ir patį save. Bet ne Rani Jago.
Ji buvo tik žmogus, tokia pat, kaip ir jis, taip pat įkalinta savo sprendimų pasekmėse ir tokia pat vieniša.
— Rani, — ištarė jis.
Ji atsigręžė ir pažvelgė į Deiną. Jis pamatė, kad moteris verkia. Ištiesė ranką ir palietė jos skruostą.
Kol kateris pro atvertą stogą leidosi į angarą, Rani rąžėsi.
— Maudžia? — paklausė Deinas. Jis nuspaudė mygtuką. Stogas užsivėrė. Angarą užtvindė tamsa ir tyla. — Man irgi nutirpo visi galai.
Valandėlę juodu sėdėjo nejudėdami, jų pečiai lietėsi.
Ji nusišypsojo jam tamsoje. Nesinorėjo judintis iš vietos. Paskutinę kelionės dalį juodu kalbėjosi apie Neksą, apie Peliną, apie įvairias vietas, kurių jai niekada neteko regėti… Zedo vardas nė karto nebebuvo paminėtas. Vos šiek tiek atsitraukus nuo čia ir dabar, buvo taip nesunku užmiršti, kad jie — šeimininkė ir vergas. Rani jautė, kaip ramu jai sėdėti kateryje greta Deino.
— Teks judintis, — tarė ji. Binkis turėjo iš anksto paskambinti ir perspėti fermos darbuotojus, kad jie atvyksta. — Mūsų ten jau laukia.
Mirksėdama staigiai plūstelėjusioje ryškioje saulės šviesoje, ji išėjo iš angaro; Deinas neatsiliko nė per žingsnį. Karštis buvo alpinantis, Rani liko tik džiaugtis, kad neužmiršo pasiimti saulės akinių. Aplinkui, kiek akys aprėpė, nematyti nė menkiausio žalio taškelio.
— Sveika atvykusi į Sovką, Domna, — pasisveikino naujoji valdytoja.
Erita Alogonga buvo tamsiaodė ir tamsiaakė, ypač kompaktiško sudėjimo: ji svėrė bene aštuoniasdešimt kilogramų, tačiau neaukštą raumeningą kūną nešiojo neįtikėtinai lengvai. Juodas jos rankas nuo riešų iki pat pečių margino gausybė randų — keritų jauniklių, kurių gyvybes ji gelbėjo jiems gimstant, dantų pėdsakų. Ji susikvietė visus darbuotojus: visus pristatė, išvardijo pareigas — dėl visa ko, jei Rani būtų užmiršusi tai po paskutiniojo apsilankymo Sovkoje prieš trejus metus.
Jų buvo penketas skyrių vadovų, valdytojos asistentas ir Eritos sekretorė, tyki liesa moteriškė su randu ant žasto. Rani ją prisiminė.
— Malonu vėl tave pamatyti, Marisa, — šiltai pasisveikino Rani.
Moteris palenkė galvą.
— Man garbė, Domna.
Prašneko Erita Alogonga:
— Domna, gal eikime į pavėsį, tada pasakysite mums, ką norėtumėte pamatyti pirmiausia. Noriu iš karto pranešti: atrodo, išsiaiškinome priežastį, dėl ko krinta keritų jaunikliai. Seponen kilo įtarimas, tad visas turimas informacijos kruopelytes drauge su pačiais jaunikliais išsiuntėme į Kerėtojo laboratorijas — pamanėme, kad tai, su kuo susidūrėme, galbūt ne virusas ar bakterija, o kokia nors negirdėta genetinė patologija. Vakar kaip tik gavome iš jų atsakymą. Liepiau Marisai sulyginti analizių rezultatus su mūsų turimais duomenimis. Keritų jauniklius pražudė hemofilija.
Rani apie tokią ničnieko nebuvo girdėjusi.
— O kas tai? — paklausė ji.
— Kraujo krešumo sutrikimas. Patį faktą mes sugebėjome išsiaiškinti patys, tačiau nieko nežinojome apie hemofiliją. Atrodo, kad šis sutrikimas kadaise kamuodavo žmones. Kerėtojo mokslininkai atliko genetinius tyrimus. Paaiškėjo, kad įvyko mutacija, dėl kurios pakito kraujo sudėtis; daugmaž pusė mūsų pirmarūšių veislinių keritų turi recesyvinį hemofiliją lemiantį geną.