Sušurmuliavo jai pritariančių balsų choras.
— Turistai, — tarstelėjo valdytoja ir užvertė akis. — Manding, bus geriausia, jei pati nueisiu ten.
Ji pastūmė į šalį duris. Rani mostelėjo Deinui. Juodu nusekė paskui Eritą Alogongą. Biuro vestibiulis buvo sausakimšas žmonių, vilkinčių ryškiaspalvius perregimus apdarus, rankose laikančių saulės akinius ir skėčius. Visi atrodė perkaitę ir pavargę, keletas — net pažaliavę, galbūt nuo ilgo skrydžio kateriu, o gal nuo dvoko. Erita Alogonga prašneko ramiai:
— Apgailestauju, bet fermos veislynas lankytojams šiuo metu uždarytas.
Liesa, išgeltusi moteriškė griežta lūpų linija paklausė:
— Kas jūs?
Ji įtariais žvilgsniais varstė valdytoją. Kaip tik jos balsas ir buvo girdėti anksčiau.
— Mano vardas — Erita Alogonga. Aš — Jago Seimo keritų fermos valdytoja.
— O jie kas? — Moteriškės žvilgsnis nukrypo į Rani ir Deiną.
— Kažkokie svarbūs asmenys, be jokios abejonės. Jei jau valdytoja esate jūs, įdomu, kodėl, užuot pati išėjusi, pasitikti svečių, paliekate mus aiškintis su… su kažkokia buvusia nusikaltėle!
Kažkas aiktelėjo. Kambaryje stojo tyla; Marisa jau kilo iš vietos, jos veidas buvo perbalęs iš įtūžio. Erita Alogonga uždėjo ranką jai ant peties.
Moteriškė įsistebeilijo į Rani.
— Galiu prisiekti — jūs mažylius matėte! — riktelėjo ji.
Rani nesiginčijo:
— Visiškai teisingai.
— Įdomu, kodėl jūs galite vaikščioti ten, kur mums draudžiama koją įkelti?
Rani atsakė nė nešyptelėjusi:
— Abanato gamybos kokybės kontrolė, inspekcijos biuras. Mes galime vaikščioti, kur tinkami.
Išgeltusioji moteriškė prasižiojo ir vėl užsičiaupė.
— Bet mano sesuo…
— Vienas apsilankymas nelygus kitam, — paaiškino Rani. — Valdytoja visiškai teisi, atsisakydama jus įsileisti.
— Bet kodėl?
— Bijau, kad priežasčių ji neprivalo jums aiškinti. Neprivalau ir aš. Vis dėlto galiu jus užtikrinti, kad pirminiai pranešimai apie užkratą pasirodė esą visiškai klaidingi.
Turistai visi kaip vienas žingtelėjo atatupsti durų link.
— Užkratas? — virpančiu balsu išspaudė vienas. — Kokie dar pranešimai apie užkratą?
Tas, kuris kalbėjo pirmasis, pareiškė:
— Aš galiu gyventi ir nepamatęs jauniklių.
— Aš galiu gyventi ir išvis nieko nepamačiusi.
— Noriu kuo greičiau nešdintis iš čia. Man dabar atostogos, ir atvykau čia ne tam, kad susigriebčiau kokią bjaurią ligą!
Išgeltusioji moteriškė įpykusi tėškė Rani:
— Privalėjote mus perspėti! Aš ketinu skųstis! Kuo jūs vardu?
Rani atsakė:
— Irenė Sokol.
Biuras ištuštėjo. Lydėdamas žvilgsniu angaro link plūstančius turistus, Deinas vis dar girdėjo iš būrio vidurio sklindantį šaižų balsą, kažką porinantį apie seserį.
Nejaukią tylą nutraukė Marisa:
— Ačiū jums, Domna.
Ji šypsojosi, veidas Vėl buvo normalios spalvos. Erita Alogonga skardžiai užsikvatojo. Deinas prisiminė nepatiklią išraišką moters veide. Ir išsišiepė. Šypsena netrukus virto kikenimu. Rani irgi nusišypsojo. Dar akimirka — ir pratrūko jie visi: ramstydamiesi į stalą, lentynas, kompiuterį, plūsdami prakaitu, kvatojo susirietę.
Atvykėliai pasiliko fermoje priešpiečių.
Erita Alogonga atkreipė Rani dėmesį:
— Domna, jau beveik vidudienis, o iki Abanato — dvi valandos skrydžio. Palūkėkite, kol atslūgs karštis.
Rani sutiko. Jie užkando valgykloje prie apskrito stalo drauge su Erita Alogonga ir skyrių valdytojais. Kai priešpiečių ėmė rinktis visi darbuotojai, Deinas pastebėjo, kaip galvos vis krypteli jų pusėn, girdėjo sūkuriuojančius aplinkui kuždesius. Protarpiais kas nors nusijuokdavo. Priešpiečius — ir visai neblogus, nors ir neprilygstančius nei Imeldos, nei Korioso gaminamiems valgiams — jie užbaigė nuolatiniu visų vietinių užkandžių palydovu — Čabado vaisių punšu, supilstytu į aukštas taures. Rani savąjį pasisaldino. Žemesnio rango darbuotojai netrukus ėmė skirstytis.
Kaja Seponen pastebėjo:
— Domna, manau, kuriam laikui jūs nutraukėte turistų apsilankymus čia — bent jau tol, kol pritils gandai.
Dovas I-Kotomi atsakė:
— Anoks čia nuostolis.
Rani paklausė:
— Ar jie trukdo jums dirbti? Jei taip, ekskursijų čionai neberengsime.
Skyrių valdytojai susižvalgė. Atsakė Kaja Seponen:
— Tiesą sakant, jie mūsų visiškai negaišina. O vergams — pramoga. Tik tiek, kad jie… na, suprantate. Turistai.
Erita Alogonga pridūrė:
— Daug atiduočiau, jei galėčiau pamatyti anos moteriškės veidą tą akimirką, kai sužinos, kad toks reiškinys, kaip „Abanato gamybos kokybės kontrolė, inspekcijos biuras” — visiškai iš piršto laužtas!
Rani gurkšnojo punšą. Atrodė pavargusi; gyvybingas žvilgesys akyse užgeso. Deinas pusbalsiu tarė jai:
— Rani-ka, jei ketiname dar čia gaišuoti, gal verčiau paskambinkite į Abanatą. Juk nenorėsite, kad Zedas pradėtų jaudintis.
Ji atstūmė ištuštintą taurę.
— Ne, mes nebegaišuosime. Aš jau pamačiau viską, ką norėjau pamatyti.
Erita Alogonga ir skyrių vadovai palydėjo juos dulkėtu taku iki angaro. Jie įsigrūdo į siauras sėdynes. Paklusdamas Deino rankoms, kateris suūžė; angaro stogas nuslydo į šalį, vidun siūbtelėjo dangaus spindėjimas. Deinas ir Rani ėmė kilti jo link.
Rani atsiduso. Ėmė rangytis, stengdamasi patogiau įsitaisyti kietame krėsle.
— Pavargau, — ištarė.
Apačioje, tai niurktelėdamas žemyn, tai šoktelėdamas aukštyn, banguota žeme slydo katerio šešėlis. Deinas pakilo aukščiau. Kairysis Rani skruostas buvo išteptas — jį ženklino dulkių dražė. Susirangiusi krėsle, išdrikusiais plaukais, ji priminė murziną vaiką, ką tik užbaigusį kažkokios laukinės, jam vienam tepažįstamos stebuklų šalies tyrinėjimus. Deinas moteriai nusišypsojo.
— Netrukus būsime namie.
— Ne, ne namie, — pataisė ji. — Mes grįžtame į Abanatą. O namai — dvare. Ar galėtum įpilti man vandens?
Deinas pripildė puodelį ir padavė jai. Gerdama Rani pakėlė galvą. Šviesoje aiškiai išryškėjo raukšlelės, susimetusios aplink akis. Dabar šeimininkė jau nebepriminė mažos mergaitės.
Deiną netikėtai užliejo švelnumo moteriai banga. Jis ištiesė ranką ir nubraukė dulkes jai nuo veido. Rani nusišypsojo. Ir ištarė:
— Mano Žvaigždžių Kapitone.
Ji pasuko galvą. Deinas delne pajuto drėgną jos lūpų ir liežuvio šilumą.
Aštuntas skyrius
Lipdama laiptais prie namų durų, Rani stabtelėjo ir atsigręžusi pažvelgė į Deiną. Grįžtant iš Nusileidimo terminalo, jis visą kelią tylus ir budrus žingsniavo šalia jos — tiesiog tobulas asmens sargybinio pavyzdys. Rani palietė jo riešą, baimindamasi pernelyg sureikšminti netikėtai tarp jų užsimezgusį ryšį.
— Pasisaugok, — ištarė ji. — Turėsi būti labai atsargus.
— Žinau, — atsakė jis.
Durys atsidarė, juodu suėjo vidun. Ir iškart išsiskyrė: Rani patraukė prie laiptų, Deinas pasuko į vergų koridorių. Prieš keldama koją ant laiptų pakopos, ji dar kartą atsigręžė. Deinas iš koridoriaus lydėjo ją žvilgsniu — visai bejausmis veidas, išskyrus šiluma spinduliuojančias akis.
Vos užlipusi į viršų, Rani prisiminė sutarusi tą pat pavakarę susitikti su Taku Rafaeliu, Jago Šeimos banko valdytoju. Ji atsiduso ir pasitrynė veidą. Jautėsi visa sudulkėjusi, purvina, suplukusi. Galbūt dar suskubsianti nusiprausti po dušu. Rani atidarė savo kambario duris.