Ten jos laukė Zedas.
Jis atrodė pavargęs ir įsitempęs. Rani galvą nusmelkė staigus skausmo dūris; dabar ji nepajėgė net pagalvoti apie dar vieną barnį su broliu, ji nesiruošia… Rani palietė interkomo mygtuką.
— Amri, — ištarė, — atnešk man atsigerti ko nors šalto.
Moteris ėmėsi traukioti iš plaukų dramblio kaulo smeigtukus.
Tuojau pat atėjo ir Amri su taurėmis ir ąsočiu atšaldyto vyno.
— Aš pats, — ištarė Zedas, kai vergė suskato pilti vyną.
Amri išėjo. Zedas atsikrenkštė.
— Rani-ka, — prašneko jis. — Vakar pasielgiau labai kvailai, aš pavyduliavau, kaip tu ir sakei. Be jokios abejonės, aš visuomet paremsiu tave, kad ir ką darytum. Net jeigu sugalvotum tekėti už Feriso Diuro. Ar galime vėl būti draugai?
Neišpasakytai dėkingąjį atsigręžė įbrolį. Ištiesė jam ranką. Zedas sugriebė ją, prisiglaudė delną prie skruosto. Jo veidas nuo išsekimo buvo sudubęs.
— Ačiū, Zedai-ka, — tarė ji.
Jis paleido sesers ranką ir padavė jai taurę vyno.
— Atrodai pavargusi, — ištarė.
— Iki Sovkos kelias tolimas. Tu irgi atrodai pavargęs.
— Mane buvo išsikvietusi Jukiko. Visą rytą bandžiau iš naujo sudėlioti sutrupintą alkūnės kaulą.
Ji linktelėjo supratusi, kad ten, po operacinės lempomis, jis ilgai grūmėsi su savimi, kol prisivertė kapituliuoti.
— Jie išsiaiškino, nuo ko Sovkoje krinta keritų jaunikliai, — pasakė Rani. — Tai liga, hemofiliją.
Zedas suraukė antakius.
— Pavadinimas girdėtas. — Jis palingavo galvą. — Papasakok apie ją.
Rani perpasakojo jam tai, ką aiškino Erita Alogonga.
— Na, žinoma. — Vyriškis atsilošė krėsle. — Reikia manyti, įvyko spontaniška mutacija. Kiek prisimenu, žmonėms ši liga būdavo susijusi su lytimi: moterys tapdavo nešiotojomis, bet susirgdavo tik vyrai… Ar didelė veislinių keritų dalis serga?
— Erita sakė — maždaug pusė aukščiausios rūšies veislinių keritų.
Zedas krūptelėjo.
— Visus juos reikia sunaikinti, taip pat ir jų jauniklius, netgi tuos, kurie iš pažiūros atrodo sveiki. Jų veisti nebegalima.
— Žinau, — atsakė Rani. — Jie jau išsiuntė žmones medžioti naujų.
— Aukščiausios rūšies kraujas neišvengiamai bus atskiestas… — Aukščiausio įvertinimo ši keritų veislė nusipelnė dėl ypatingos kailių spalvos, tankio ir atspindėjimo savybių. — Vis dėlto šito tikriausiai neįmanoma išvengti. Anksčiau ar vėliau kas nors panašu ir turėjo atsitikti.
Rani išgėrė vyną ir padėjo taurę. Tik dabar prisiminė gavusi Džo laišką ir išsitraukė jį iš kišenės.
— Zedai-ka, — tarė, — užmesk akį. — Ji ištiesė jam laišką.
Brolis paskubomis permetė popierių akimis.
— Šeriksės vietą užėmė kažkoks Lorasas U-Elenas. Kas čia toks, po galais? — Zedas ėmė skaityti toliau ir suraukė antakius.
— Ir jis, bent jau kiek žinoma, neprekiauja dorazinu? Juk šitaip versle jis neprasilaikys nė savaitės! Ir kaip jis sugebėjo įtikinti Šeriksę… a, suprantu. Turbūt pakišo kyšį. U-Elenas… U-Elenas. Pavardė — Kerėtojo gyventojo, bet nemanau, kad kada anksčiau būčiau ją girdėjęs. Verčiau pasakyk Binkiui, kad mėgintų apsiuostinėti.
Rani linktelėjo.
— Taip ir padarysiu. Nelabai suprantu, kas čia dedasi, Zedai-ka.
Ji susiraukė, ir smilkinį vėl persmelkė skausmo dūris. Domna Rani negalėjo pakęsti verslo reikalų su šešėliais, bekūniais vardais, kurių niekad nelemta sutikti akis į akį. Per penkerius metus ji nė karto nebuvo susidūrusi su Serikse Esba, netgi nesikalbėjo su ja. Tai buvo dar viena Federacijos draudimo pasekmė.
Moters dėmesį patraukė sušiugždėję žingsniai. Tarpduryje stovėjo Binkis. Jis prašneko nežiūrėdamas į Zedą:
— Atleiskite, Rani-ka, bet atvyko Takas Rafaelis, jis laukia apačioje. Ir dar — prašėte priminti apie Kynetų Šeimos rengiamą pokylį — jis šįvakar.
— O, prakeikimas! — išsprūdo Rani.
Jos pečiai nusviro. Pokyliai, bjaurėdamasi pagalvojo ji. Eiti visiškai nesinorėjo — po ilgo skrydžio jai vis dar maudė nugarą, jautėsi suplukusi ir pavargusi, dar ir galvą įsiskaudėjo… Ji pažvelgė į Zedą.
— Zedai-ka, — paprašė, — gal nueitum už mane? Vienas iš mūsų būtinai turi ten sudalyvauti.
Zedas suaimanavo. Rani puikiai žinojo, kaip jis negali pakęsti jokių pobūvių ir niekada juose nesilanko — nebent ten būtų ir ji. Tačiau, kaip ji ir numatė, broliui buvo labai sunku atsisakyti, kai ji tiesiai jo prašė.
— Tikriausiai nereikės užtrukti labai ilgai, — su viltimi ištarė Zedas.
Rani jam nusišypsojo.
— Gal valandą ar dvi, — paguodė. — Nedaugiau. Pasakysi jiems, kad aš prastai jaučiuosi ir kad tau reikia skubiai grįžti manęs slaugyti.
Vyriškis atsiduso.
— Gerai, nueisiu. — Jis dirstelėjo į kompiuterio laikrodį. — Turbūt pats metas užkąsti ir rengtis.
— Eik, bet prieš išeidamas užsuk su manim atsisveikinti, — paprašė ji ir ilgesingai dirstelėjo į vonios kambarį. Taip svajojo išsimaudyti… Ką gi, tai turės palaukti.
— Užsuksiu, — pažadėjo Zedas. Jis jau ėjo pro duris. — Neiššvaistyk per daug jėgų tam banko valdytojui, Rani-ka.
Sesuo nusišypsojo broliui pralinksmėjusi.
— Na jau, Zedai-ka, — tarė. — Juk jis — mano banko valdytojas.
Zedas išėjo. Rani pakilo iš krėslo ir nuskubėjo į vonios kambarį. Jai perštėjo akis, tad pirmiausia ji patapšnojo jas šaltu rankšluosčiu, tik paskui karštu vandeniu nusiplovė veidą. Susišukavo ir susipynė plaukus, tada interkomo ryšiu paliepė Amri kviesti Taką Rafaelį į jos kambarį. Šis įslinko kone be garso: liaunas, smulkaus sudėjimo rudaodis žmogelis pilkšvai žaliomis akimis.
— Domna Rani, — pasisveikino jis vos vos nusilenkdamas. — Labai malonu matyti jus, grįžusią į Abanatą.
— Ačiū, — atsakė šeimininkė ir mostelėjo į krėslą prie kompiuterio — žinojo, kad banko valdytojas mėgsta sėdėti būtent ten.
— Prašau sėstis.
Takas Rafaelis atsisėdo. Jis vilkėjo mėlynus — tradicinės Jago Šeimos spalvos — drabužius; vienintelė ryški jo aprangos detalė buvo raudoni saulės akinių rėmeliai.
— Turiu prisipažinti, kad taip ir nesuspėjau itin dėmesingai peržiūrėti visų šių metų pelno ataskaitų, ko jos tikrai vertos, — tarė Rani ir, prisistūmusi taburetę prie kompiuterio, atsisėdo greta banko valdytojo.
— Žinau, kad jūs užsiėmusi moteris, — atsakė šis. — Juk dėl to ir samdote mane.
Ji nusišypsojo.
— Taip. Vis dėlto, jei iškeltum į ekraną pastarojo ketvirčio ataskaitą… — Jo pirštai perbėgo klavišais, ir ekranas akimoju atgijo. — Taip, ačiū. Norėjau kai ko paklausti…
Tako atsakymai į klausimus ir po to sekusi diskusija užtruko dvi valandas. Bankas, savaime suprantama, nešė pelną, tačiau investicijos kai kuriose srityse patyrė ženklių nuostolių, ir Rani norėjo sužinoti kodėl. Pokalbiui baigiantis, ji paprašė Rafaelio, kad iš banko investicinio komiteto atsiųstų jai veiklos krypčių ataskaitą su jų pritaikymo pavyzdžiais iš keturių ankstesniųjų ataskaitų. O paskui — tuo šiek tiek nustebindama pati save — ji beveik droviai paklausė Rafaelio, ką šis galįs papasakoti jai apie pastarojo meto Diurų Šeimos investicijas.
Jis atsakė atsargiai:
— Šio pobūdžio informacijos jūs, Domna, turbūt turite daugiau nei aš.