— O, tikrai taip, — suburbuliavo Čarita Diamos.
— Atsiprašau, — ištarė Zedas.
Kaip įmanydamas mitriau išsprūdęs iš jos gniaužtų, Zedas prasibrovė į izoliuotą, bent šiek tiek saugesnę salelę prie laiptų. Ant apatinės pakopos sėdėjo dailiai aprengtas berniukas. Išvydęs besiartinantį Zedą, vaikas pašoko.
— Kkkomandore… — užsikirsdamas išdaužė jis.
— Labas, — tarė jam Zedas. Kaip ir dauguma Kynetų vaikų, šis paveldėjo Imrės kūno sudėjimą, bet veido bruožai ir tankūs raudoni plaukai buvo Alizos. — Tu — kuris?
— Deivis, komandore.
— Nevadink manęs šitaip, — atsakė Zedas, pralinksmintas to garbinimo, kuris švietė žaliose berniuko akyse. Tikriausiai su tėvu vaikas kalbėdavo be tokio baimingo virpulio. — Mano vardas — Zedas. Kiek tau metų?
— Dešimt. Aš pats jauniausias.
— Jūsų, Kynetų, tiek daug, kad sunku ir susigaudyti. Dešimt… Kai man buvo dešimt, niekada nedalyvaudavau pokyliuose — mane nuvarydavo gulti anksčiau.
— O norėdavote dalyvauti?
Zedas išsišiepė.
— Ne.
Jis bandė prisiminti, kiek Kynetai turi vaikų. Net nežinojo visų jų vardų. Dauguma jų dirbo su tėvu ar tėvo įmonėse, Čabade, bet vienas, kiek žinojo Zedas, studijavo inžineriją, o dar vienas siekė tapti gydytoju. Taigi dabar namuose buvo tik patys vyriausieji ir patys jauniausi.
— Aš irgi visai nenoriu, — pareiškė Deivis, timpčiodamas apykaklės raukinukus. — Neapkenčiu pokylių.
— Kodėl tuomet tu čia?
— Visi mūsų vergai pernelyg užsiėmę. Tad mama liepė laiptus saugoti man. Privalau kiurksoti čia tol, kol ji nusiųs mane miegoti. Ir kalbėtis su žmonėmis.
— Zedai, — ištarė moteriškas balsas — bet ne Čaritos Diamos. Tai buvo Margarita Kynet — Imrės įpėdinė. Ji buvo tikra aukštaūgė, puse galvos aukštesnė už Zedą. — Ką čia veiki, pasislėpęs šešėliuose ir šnekučiuodamasis su vaikigaliu?
Deivis susiraukęs dėbtelėjo į vyresniąją seserį. Zedas atsakė šventą teisybę:
— Bandau pasprukti nuo Čaritos Diamos.
— A. Užuojauta. Deivi-ka, mama liepė tau bėgti prie vyno stalo. — Ji ištiesė ranką ir timptelėjo persikreipusią nubėgančio broliuko apykaklę. Šis vis dar buvo susiraukęs. — Ir apie ką judu šnekėjotės?
— Su Čarita?
— Žinoma, ne. Argi su ja išvis įmanoma šnekėtis? Su vaikigaliu.
— Atrodo, jis — gudrus bernaitis.
— Jis kur kas protingesnis negu aš, — sutiko Margarita. — Ar jis pasisakė tau norįs tapti hiperių?
— Ne. Bet kai man buvo dešimt, aš irgi apie tai svajojau.
— Ir aš, — pasakė Margarita. — Bet išaugau iš tokių svajų. Išaugs ir Deivis.
— Atrodo, tu tvirtai tuo įsitikinusi.
— Taip ir yra. Jis reikalingas Šeimai. Be to, ką čia prisvajosi? Juk jis — Kynetas. O Čabade tik tai ir yra svarbu. Atsiprašau.
Ji nužingsniavo knygų nišos link. Zedas lydėjo moterį akimis, stebėdamasis karališka jos eigastimi. Tikriausiai ji jau dabar mokosi, dingtelėjo jam, juk kai Imrė numirs, Šeimos galva taps būtent Margarita. Aplink Zedą čia pritildamos, čia vėl pagarsėdamos šurmuliavo šnekos. Aukcionas, pinigai, vergai, pinigai, pokyliai, turistai, karštis, pinigai, o jergutėliau, tikrai taip. Margarita sakė tiesą. Keturių Šeimų vaikams nebuvo jokios galimybės ištrūkti iš Čabado. Pro jį praplaukė moteris su raudono brokato suknia, išsiuvinėta mėlynomis plunksnomis. Zedui parūpo, ką dabar veikia Rani: galbūt jau miega, o gal dar ne, gal skaito ar dirba, o gal stovi prie lango ir žiūri į žvaigždes. Abanate toli gražu negalėjai įžiūrėti tokių ryškių žvaigždžių kaip užmiesčio dvare. Jas nublukindavo miesto pašvaistė.
Kitame kambaryje užgrojo muzika. Sutrepsėjo kojos. Svečiai pradėjo šokti. Čia buvo pernelyg daug žmonių, per daug triukšmo, ankšta ir karšta, ir šviesa pernelyg ryški… Zedas ūmai pajuto, kad ilgisi Tinklo — vėsios jo tylos, baltų išlenktų sienų…
Liūliuojančią viziją staiga perskrodė prisiminimas — balsas, gargždus, tarsi kas brėžtų nagu per stiklą: „.. koks gražuolis jaunas vergas… o jergutėliau, tikrai taip”.
Pro šalį prašlepsėjo Deivis su sklidina taure vyno rankose. Nešė ją tėvui. Pajutęs Zedo žvilgsnį, berniukas tvykstelėjo jam spindulingą šypseną ir sugebėjo išnerti per minią taip, kad atsidurtų greta Zedo.
— Gal norite vyno? — paklausė.
Vieną akimirką Zedo sąmonę užplūdo kvaitinantis regėjimas: Deivis, apdujęs nuo narkotikų, bejėgis, pririštas prie lovos — po jo rankomis… Zedui užgniaužė kvapą. Atitokęs jis atidavė savo lėkštę artimiausiam vergui ir pašiaušė berniukui garbanas — atsargus, apgalvotas judesys, tarsi burtininko, burtažodžiu atremiančio pragaištingus kerus.
— Ne, ačiū. Pasimatysim paskui.
Deivis apdovanojo jį susižavėjimo kupinu žvilgsniu. Zedas nužingsniavo prie susispietusių besijuokiančių, besišnekučiuojančių jam nepažįstamų žmonių būrelio — lyg žmogus, stačia galva neriantis į ledinį ežero vandenį.
Zedas klausėsi dviejų vyriškių pokalbio apie trijų matmenų šachmatus — žaidimą, kuris jo nė trupučio nedomino, — bet čia greta jo išdygo Imrė Kynetas.
— Zedai Jago, — prašneko šeimininkas. — Ar gali skirti man minutę?
— Žinoma, — atsakė Zedas. — Čia pat?
— Ne. Eime.
Imrė nusivedė jį į kambario gilumą, iš ten, pro aukštas skliautuotas duris — prie mažyčių apskritų durelių plokštėmis apmuštoje sienoje.
— Čionai.
Jis atidarė dureles. Stakta buvo vos keliais centimetrais aukščiau Imrės galvos. Zedui įeinant teko pasilenkti. Tačiau viduje jis jau galėjo stovėti išsitiesęs. Imrė palietė jungiklį. Įsižiebė šviesos. Zedas apsidairė. Visos kambarėlio sienos buvo ne kas kita, kaip nuo grindų iki lubų sustatytos lentynos, prikrautos senoviškų, įrištų popierinių knygų.
— Tai mano irštva, — paaiškino Imrė ir nusišypsojo. — Kiekvienas suaugęs žmogus turėtų turėti savą prieglobstį.
— Įspūdinga, — pripažino Zedas. Kairėje pusėje stovėjo rašomasis stalas. Kažkoks keistas. Zedas suraukė antakius. Kas… ak, taip. Stalo dydis — jam sėdėti čia nebūtų patogu. Zedas vėl peržvelgė knygas.
— Ar tu visas jas ir perskaitęs?
— Didžiąją dalį — taip. Bet ne šitas, bent jau ne tiesiogine prasme. Šitų stengiuosi be reikalo neliesti. Juk tai originalai. Dauguma jų išleistos dar Senojoje Žemėje. Kai kurios iš tikrųjų surašytos ant gyvulio odos — vaškytinė, štai kaip tai buvo vadinama. Turiu keletą, kurioms jau šeši šimtai metų, jos — iš audeklo ir odos, sutvirtintos klijais, bet vis dar puikiausiai laikosi. Savaime aišku, šiame kambarėlyje būtina palaikyti stabilią temperatūrą. — Jis dar kartą palietė jungiklį, užsidegė dar viena lempa. Po kojomis variu sušvito kilimas — jo spalva buvo priderinta prie lentynų spalvos. — Džiaugiuosi, kad tau patinka, Zedai.
— Iš tikrųjų labai gražu. — Zedas palietė minkštą satininį kėdės atlošą. Ši buvo trupučiuką mažesnė už visas kitas kėdes namuose. — Kuo galėčiau padėti, Domni?
Imrė suraukė antakius.
— Būk toks malonus, vadink mane tiesiog Imre. Argi mes nepažįstami, kad turėtume vienas į kitą kreiptis titulu, o gal priešai?
Zedas nusišypsojo mažesniajam vyriškiui.
— Jokiu būdu, Imre.
Imrė atsisėdo.
— Pasikviečiau tave čia, nes norėjau pasikalbėti su tavim apie Maiklą A-Rae. Tiesą sakant, ketinau šnektelėti su Rani…
— Aš papasakosiu jai viską, ką pasakysi, — pažadėjo Zedas.