Šiuo metų laiku į Čabadą nenutrūkstamu srautu plūdo svetimšaliai, panūdę, nepaisydami net iki dangaus išaugusių pragyvenimo kainų, pasižvalgyti po Abanatą ir įsigyti vieną, du ar visą pulką vergų. Turtingi čabadiečiai pirkdavo vergus savo namams. Miestai įsigydavo vergų remonto ir priežiūros darbams. Atvykdavo ir vergai su savininkų kreditiniais diskais rankose — pirkti vergų darbui soduose, fabrikuose ar dirbtuvėse. Netrūkdavo ir buvusių vergų, įvaldžiusių amatą, įsigijusių nuosavą verslą
— šie irgi dairydavosi vergų. Tinklo įgulos nariai tuo tarpu švaistydavo savo kredus Abanato hiperių bare. O po septynių mėnesių atvykdavo luotas, susirinkdavo juos, nusilesusius ir nusinuobodžiavusius, ir išgabendavo iš Abanato į palydove įsikūrusį kosmouostą, kur jie vėl kibdavo ruošti Tinklą naujam Šuoliui.
— Dėmesio — trečiosios pamainos įgulai! Dėmesio — trečiosios pamainos įgulai!
Džo balsas aidėjo po visą laivą. Už uždarytų kajutės durų Zedas išgirdo bėgančiųjų kojų šlepsėjimą. Įgula, savaime aišku, niurzgės dėl naujų įsakymų — visiems teko sunkiai plūktis, visi jau buvo pavargę. Zedas gūžtelėjo pečiais. Jo akivaizdoje niekas nesiryš bambėti. Visus nusiskundimus teks išklausyti Džo — darbas su įgula buvo jos veiklos sritis. Ir su panašiomis užduotimis ji susidorodavo nepriekaištingai. Nors pats buvo vyriausiasis Tinklo vadas ir šeimininkas, Zedas puikiai žinojo, kad be Džo čia niekaip nesusitvarkytų. Tačiau tas žinojimas jo nėmaž netrikdė.
Zedas leido sau trumpai valandėlei atsipalaiduoti ir patinginiauti: jis įsivaizdavo Rani, stovinčią mėnesienos nutviekstoje žalioje Jago valdos pievelėje, o gal besišypsančią, kaitrios Čabado saulės spindulių skalaujamą — ir laukiančią jo. Šiuo vaizdiniu jis guosdavosi ištisus penkerius Nekso Kompcentre praleistus metus, kai mokėsi — iš pradžių žvaigždėlaivio valdymo paslapčių, paskui — ir medicinos. Net ir dabar pagalvojus apie seserį jam palengvėjo širdyje. Tačiau netrukus disciplinos įgūdžiai padėjo Zedui Jago atsikratyti malonių vaizdinių ir sutelkti mintis į ką kita: gautąjį pranešimą, ypač — žinią apie paslaptingą Feriso Diuro laišką. Kol dar nebuvo pastatytas Tinklas — statybas pradėjo Orina, o baigė Izobelė Jago, — Diurų Šeima turtais pranoko Jago Šeimą. Tačiau dabar, nors ir neturėdamas po ranka finansinių suvestinių, Zedas neabejojo, kad Jago Šeima pelnu lenkia Diurų
Šeimą — ir tai tęsiasi jau maždaug dešimt metų. Samanta Diur buvo ne iš tų moterų, kurios gali ramiai žiūrėti į plaukiančių pro šalį pinigų srautą, net nepamėgindamos įkišti į jį nagų pačios. Kadaise ji buvo įteikusi oficialų prašymą parduoti jai dalį keritų fermos. Jago Šeima jos pasiūlymą atmetė. Tada jos atstovas ėmėsi veiksmų Čabado Taryboje siekdamas, kad būtų padidintas ir taip jau nemažas kasmetinis mokestis, kurį Jago Šeima privalėjo mokėti už licenziją aptarnauti Tinklą. Taryba šias pastangas užgniaužė. Zedas susimąstė: ar gali būti, kad iš apmaudo, o gal seniokiško nukvakimo ji ėmėsi sabotažo keritų fermoje? Rani tai turėtų žinoti geriau nei jis — senąją ji pažinojo puikiai kaip niekas kitas. Vis dėlto Zedui nekėlė abejonių vienas dalykas: netgi sulaukusi devyniasdešimt trejų, Samanta Diur taip ir neišmoko išgirsti, kai kas nors jai sakydavo: „Ne”.
Galbūt Ferisas Diuras mėgina sekti tvirtu, nepermaldaujamu jos pėdsaku? Zedas pabandė prisiminti tą Diurų Šeimos įpėdinį. Tačiau šio išvaizda visai išsitrynė jam iš atminties. Kažin ar juodu susidurdavo dažniau nei kartą ar du per metus. Zedas nemėgo sukiotis visuomenėje, kur kas mieliau mėgaudavosi Jago valdos vienuma, užuot trainiojęsis po turistų apniktą Abanatą. O pokylių išvis negalėjo pakęsti.
Pyptelėjo jo rankinis komunikatorius.
— Klausau, Džo, — tarstelėjo Zedas.
— Zedai-ka, pasiruošimas kelionei vyksta pagal grafiką, jokių trikdžių, tačiau turime šiokią tokią medicininę problemą — šeštas lygis, blokas A, 170 kamera; Niva kažkodėl neatsiliepia. — Niva Kamileri buvo vyriausioji pamainos gydytoja.
— Tikriausiai miega, — atsakė Zedas. — Ji dirbo dvi pamainas be poilsio, kaip ir visi kiti. Kas atsitiko?
— Sulaukėme prašymo padidinti dorazino dozę.
— Einu, pasižiūrėsiu, kas ten.
Šeštame lygyje, sektoriuje A, trypčiojo sunerimusi jaunesnioji gydytoja, ji sutrikusi žvalgėsi pro 170 kameros poliarizuoto stiklo duris, rankoje žvangėjo raktai. Kameros įnamis buvo rudaodis nutukęs vyriškis. Pasipūtęs, kažką marmaliuodamas jis sėdėjo ant gulto, kaktą puošė šviežia purpurinė mėlynė. Zedui bežiūrint, storulis pakilo, truputį susikūprino ir iš visų spėkų rėžėsi į pliką sieną, rankas laikydamas nuleistas prie šonų. Galva ir petimi atsitrenkęs į sieną, jis pridusęs sudribo ant grindų. Tada vėl nušliaužė prie gulto ir iš naujo nusitaikė į sieną.
— Vyresnysis, ar jums neatrodo… — prasižiojo jauniklė medikė.
— Taip, atrodo, — pratarė Zedas.
Ranka persibraukęs viršugalvį, išlaisvino surištus plaukus, šie pažiro jam ant pečių. Paėmęs iš jaunesniosios gydytojos raktus, Zedas atsirakino kameros duris ir įėjo vidun.
Storulis pakėlė akis į jį. Prakirsta mėlynė ant kaktos jau kraujavo, kairiąja veido puse virvėjo kraujo siūlelis. Zedas dirstelėjo į sieninį ekraną, kuriame buvo surašyta informacija apie kalinį: vardas, amžius, įvykdytas nusikaltimas, gimtoji planeta, planeta, kurioje buvo nuteistas, dorazino dozė ir vergystės sutarties trukmė.
— Ką tu darai? — Belaisvis neatsakė. Zedas pakartojo: — Ką tu darai, Beka?
Bekai pagaliau pavyko sukoncentruoti žvilgsnį į jį. Vyzdžiai buvo išsiplėtę, bet nesmarkiai.
— Ga-ga-gadinu prekę.
— O kodėl?
— Bene manai, kad aš taip jau imsiu ir vergausiu? — Jis ne be vargo išsitiesė stačias. — Traukis iš kelio.
Beka giliai įkvėpė, ruošdamasis dar kartą tvotis į sieną. Zedas žingtelėjo į priekį ir pastvėrė jį už kairiosios rankos, pirštais mikliai apčiuopė nervą iškart virš alkūnės. Nuo netikėto skausmo Bekai sulinko kojos. Jis dribo ant grindų, veidą iškreipė grimasa.
— O tu, nors susišlavei dviejų pakankamai nuovokių bendrovių kredus, ne toks jau ir gudrus, — ištarė Zedas ir spūstelėjo stipriau. — Klausaisi, ką sakau?
— Eee… nereikia!.. Taip!
Zedas atpalaidavo gniaužtus. Beka dešiniosios rankos pirštais iškart apsivijo kairiąją alkūnę.
— Tu — finansininkas ir programuotojas. O vergas, apdovanotas talentu, Čabade gali daug ko pasiekti. Tavo vergystės sutartis — penkeriems metams. Taigi praeis penkeri metai, ir tu išeisi į Abanato gatves būdamas jau laisvas žmogus, be to, turėdamas tiek kredų, kad jų ikvaliai pakaks išskristi iš planetos ar nusipirkti namą, pradėti savo verslą, netgi įsigyti savų vergų. Pats nustebsi sužinojęs, kiek buvusių vergų pasilieka gyventi Čabade po to, kai baigiasi jų sutarties terminas. Bet jeigu pernelyg bruzdėsi, artimiausius penkerius metus praleisi apkvaitęs nuo dorazino, išsišiepęs kaip šuo, nesuvokdamas, nei kas, nei kur esi. O jei elgsies padoriai, galėsi gyventi sau švaria galva ir dirbti mėgstamą darbą. Viską supratai?
— Taip, — atsakė maištininkas.
— Tuomet liaukis kvailioti. Na kaip, gražiai elgsies? — Zedas vėl palietė kairiąją storulio ranką.
Sis pašoko ir sumiksėjo:
— Taip. Taip.
— Gerai. — Jis grįžtelėjo į gydytoją. — Aptvarkyk jį.
Tai taręs, Zedas išėjo iš kameros, palikęs jaunąją gydytoją darbuotis. Jautėsi beveik nusivylęs dėl to, kad storulis pasidavė taip greitai, bet nepakankamai nusivylęs, kad imtųsi tęsti. Beka pernelyg jo nesudomino — nei fiziškai, nei emociškai. Jaunoji gydytoja darbavosi sparčiai. Užbaigusi išėjo į koridorių ir užrakino paskui save duris. Beka liko romiai sėdėti kameroje su gelio tvarsčiu užlipinta žaizda.