Nusiplūkęs oro vėsintuvas gailiai dūzgė. Rani sėdėjo labai tiesi, prie kelių prisispaudusi kumščius. Galiausiai atsistojo ir patraukė prie kompiuterio. Patikrino žinutę — ši tikrai buvo iš Feriso Diuro, — paskui liepė telefono linijai sujungti ją su Imre Kynetų.
Ekrane pasirodė moters atvaizdas.
— Laba diena, — prašneko ji. — Jūs susijungėte su Nialos Hamiš, Domnio Imrės sekretorės, atsakiklio įrašu. Gal malonėsite palikti žinutę?
— Kalba Rani Jago, — tarė Rani. — Imre, manau, mums reikėtų savaitę palaukti, įvertinti visuomenės reakcijas, o jau tada šaukti Tarybos susirinkimą. Pranešk, ar toks planas tave tenkina.
Ji išjungė ryšį, luktelėjo akimirką, tada paskambino Ferisui.
Šis tučtuojau pasirodė ekrane — pats, ne atsakiklio įrašas.
— Domna! — sušuko. — Vyliausi, kad paskambinsi.
Jis buvo susijaudinęs — apie tai labai aiškiai bylojo pasišiaušęs jo drabužio pamušalo kailis. Rani susikaupė, pasiryžusi sutvarkyti su Ferisu visus reikalus.
— Be abejo, tu jau girdėjai, — suburbuliavo jis.
— Taip, girdėjau, — atsakė Rani. — Pasiūliau Imrei, kad Aukštesnioji Grupė turėtų šaukti Tarybos susirinkimą po savaitės.
— Kam šitiek laukti? — subruzdo Ferisas. — Toji peticija — rimta grėsmė!
— Grėsmė — tai dar ne antpuolis, — atrėmė Rani. — Be to, verčiau jau išsaugoti orumą ir nepasirodyti išsigandusiems. Jeigu susirinkimą šauktume dabar pat… — Sakinį Rani Jago leido mintyse užbaigti jam pačiam, paskui prašneko vėl. — Bet iš tikrųjų skambinu tau ne dėl referendumo, Ferisai. Skambinu, nes apsisprendžiau atsakyti į tavo pasiūlymą — pasiūlymą, kuris svarbus visam Čabadui…
— Taip? — Diuras net palinko į priekį. — Ir koks tavo atsakymas?
— Taip, — pasakė Rani. — Aš tekėsiu už tavęs, Domni Ferisai.
— Šiam dar nespėjus prasižioti, moteris kilstelėjo ranką. — Aš nedelsdama subursiu teisininkų komandą, kad sudarytų sutartį dėl mūsų abiejų kapitalų suliejimo vaiko labui.
— Mūsų vaiko, — ištarė jis.
Ji atkirto:
— Mano vaiko. — Kai jis suprato, ką Rani turi omeny, net apatinis žandikaulis atkrago. — Tai turi būti įrašyta sutartyje, Ferisai, priešingu atveju nebus išvis jokios sutarties.
Rudose vyriškio akyse blykstelėjo pasipiktinimas. Ferisas jau abiem rankomis glamžė kailinius drabužio kraštus.
— Gerai, — sumurmėjo. — Su tuo galiu susitaikyti.
— Malonu girdėti, — atsakė Rani ir išjungė ryšį.
Ji susizgribo net nesusipratusi atsisėsti, tad dabar atsilošė krėsle ir ėmė giliai kvėpuoti, stengdamasi apmaldyti įsišėlusius jausmus ir sujauktą protą.
Paskui nuėjo į dušą, prisidengė plaukus ir nusiprausė. Kai kūnu pasipylė vandens čiurkšlės, ji pažvelgė į save taip, tarytum pati sau būtų nepažįstama. Bandė įsivaizduoti, kaip jaustųsi būdama nėščia, bet jos vaizduotė šito neaprėpė. Galėčiau paklausti Tulės, dingtelėjo jai. Tulė turi sūnų. O kas bus, jeigu ir man gims sūnus? Ji įsivaizdavo laikanti ant rankų kūdikį — visai taip, kaip laikė mažiausiąjį Kynetų palikuonį, tik juodais, ne skaisčiai raudonais plaukais… Visai Nesvarbu, tebūnie sūnus, tarė ji sau. Išlipo iš vonios, sausai nusišluostė. Ir tada, atsisukusi į veidrodį, siektelėjo greta jo stovinčio mažyčio buteliuko su piliulėmis.
Išgerdama po piliulę kas savaitę, ji negalėjo pastoti, o gėrė jas jau ištisus dvidešimt trejus metus.
Veidrodyje Rani stebėjo, kaip moteris vonios kambaryje, visai tokiame kaip jos pačios, išmetė buteliuką su piliulėmis į šiukšlių dėžę.
Tada ji pasuko prie interkomo įtaiso.
— Deinai, — ištarė.
Jis atsiliepė:
— Klausau, Rani-ka.
Fone ji girdėjo čiurlenančią muziką, paskui išgirdo Amri balsą — mergaitė kažko paklausė.
— Noriu su tavim pasikalbėti, — tarė Rani. — Prašau tuojau pat ateiti į mano kambarį.
