Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 346 tomas
Serija įkurta 1990 m.
Elizabeth A. Lynn
SARDONYX NET
New York, Berkley books, 1982
UDK 820(73)-3
Li465
ISBN 9955-10-136-9 (2knyga)
ISBN 9955-10-137-7 (bendras)
Copyright © by Elizabeth A. Lynn, 1981
Cover art Copyright © by Robert T. McCall, 1990
Vertimas į lietuvių kalbą © leidykla „Eridanas”, 2005
Tryliktas skyrius
Kambaryje viešpatavo tamsa. Rani buvo užtraukusi ant langų sunkias užuolaidas; Deinas nežinojo kodėl. Dabar ji miegojo susirangiusi į kamuoliuką jam prie šono, jos galva ilsėjosi ant pagalvės. Palaidi plaukai draikėsi ant veido, užklojo krūtis; šiek tiek pračiaupusi lūpas, kambario šešėliuose ji atrodė tarytum miegantis vaikas. Deinas pasilenkė prie moters. Jos akių vokai virpčiojo, bet neprasivėrė: Rani sapnavo. Deinui knietėjo sužinoti, kokie sapnai ją lanko. Jis pasirąžė; nepaisant kūne užsilikusių prisiminimų apie patirtą malonumą, jautėsi liūdnas. Jau tris dienas iš eilės Rani kvietėsi jį į lovą. Mylėtis buvo gera, nuostabu, juos abu degino ta pati aistra, ir vis dėlto netgi tada, kai šypsodavosi Deinui, kai tardavo jo vardą, moters žvilgsnio gilumoje jis jautė esant kažkokį kitą žmogų, kitą veidą. Kieno — šito Deinas nežinojo.
Galbūt kokio nors ankstesnio meilužio? — svarstė jis. Zedo? Ši mintis jį išgąsdino. Gal kokį penkiasdešimtą kartą per tris dienas jis gyvai įsivaizdavo, kaip Zedas staiga įžengia į kambarį ir užklumpa juodu lovoje. „Aš ne visada galiu jį suvaldyti ”, — andai perspėjo jį Rani. Nuo tokio regėjimo jam net kapšelis susitraukė. Deinas pasikėlė remdamasis alkūne. Rani prasimerkė. Nusišypsojo ir pasiraivė lyg katė.
— Hmmm?
Jis paglostė plokščią meilužės pilvą. Jos oda buvo glotni lyg šilkas.
— Rani-ka, man reikėtų eiti.
— Kodėl? — ištarė ji. Staiga kilstelėjusi abiem rankomis apsivijo Deino kaklą ir prisitraukė jį artyn. — Nuobodu?
Jis gėrė į save moters kvapą.
— Ne, — ištarė kažkur jai į kaklą. — O, ne.
Ji paleido Deiną.
— Tuomet kas?
Rani glamonėjo jį viena ranka. Vyriškis sugavo jos pirštus.
— Rani-ka, liaukis.
— Kodėl?
— Todėl, kad man tikrai reikėtų jau eiti.
Ji atsisėdo. Plaukai pasklido ant pečių.
— Ką tokio svarbaus privalai nuveikti, kad taip skubi?
Jis atsakė:
— Po Aukciono praėjo jau dvi dienos. Argi nebenori, kad surasčiau Lorasą U-Eleną?
— Ne, — atsakė ji ir tuo pačiu iškvėpimu pasitaisė: — Taip, taip. Turbūt taip.
Deinui ir vėl pasirodė, kad Rani žiūri kiaurai jį į tą kitą veidą. Pasijuto suniuręs ir nusivylęs tarsi vaikas, taip ir negavęs pažadėto skanumyno. Jis troško papurtyti moterį ir išrėkti: — Juk tu manęs nemyli, o mano kūnas niekuo neypatingas. Tad kam visa tai?
Kita vertus, ir jo motyvai nebuvo patys tyriausi.
Jis žvelgė į šeimininkę, matė, kokia ji graži.
— Galvojau štai, kaip visa tai keista, — vėl prašneko Deinas, vilkindamas laiką.
Moteris nusijuokė ir staiga pasikėlė. Krūtys nukaro. Jos speneliai buvo nedidukai, rausvai rudi — speneliai moters, niekada nežindžiusios kūdikio. Ji pasilenkė ir greitai pakštelėjo Deinui į lūpas.
— Eik jau, jeigu eini.
Kol Rani nespėjo persigalvoti, vyrukas išsirito iš lovos ir apsirengė.
— Tau prireiks kreditinio disko, — tarė ji, kai Deinas jau pasuko prie durų.
Pasijutęs mažumėlę kvailokai, jis grįžo prie lovos. Rani atidarė spintelę, įtaisytą lovos galvūgalyje, išėmė diską ir padavė jam. Deinas jį paėmė, juto, kaip suspurdėjo širdis.
— Atrodai toks laimingas, — mąsliai ištarė ji, kai vyrukas vėl susiruošė eiti iš kambario.
Deino sprando plaukeliai taip ir pasistojo piestu. Rani balsas skambėjo ilgesingai… Raminkis, įsakė jis sau, atsipalaiduok. Ji — ne Zedas, kuris tučtuojau užjustų kad ir menkiausią džiaugsmo kibirkštėlę ir jau tada kvostų tol, kol išsiaiškintų, iš kokio šaltinio šioji ištryško. Tai juk Rani.
— Lorasas U-Elenas, — ištarė jis. — Grįšiu, kai tik galėsiu.
— Neužmiršk komendanto valandos, — perspėjo moteris.
Prakeikimas! — mintyse išsiplūdo Deinas. Jam buvo visiškai išrūkę iš galvos, kad, praėjus valandai po saulėlydžio, vergai vieni nebegali rodytis Abanato gatvėse.
Nesvarbu, pagalvojo jis. Juk galiu vėl nueiti ten rytoj ir poryt, ir užporyt — galiu lankytis ten kasdien — tol, kol ją surasiu.
— Ačiū, Rani-ka, — tarė jis ir išskubėjo iš kambario.
Koridorius buvo skaisčiai nutviekstas saulės, lipdamas laiptais žemyn Deinas net prisimerkė. Amri, įsitaisiusi valgomojo nišoje, pastebėjo vyruką ir sviedė jo link supratingą žvilgsnį.
Buvo šiek tiek po vidudienio; Deinas nutarė, kad Koriosas tikriausiai miega. Jis nuėjo pas Amri.
— Kačiuk, galiu grįžti vėlai, — pasakė. — Išeinu su užduotimi.
Ji linktelėjo.
— Binkis irgi kažkur išėjęs. — Staiga pašokusi Amri pripuolė prie jo ir uždėjo delną jam ant rankos. Skaidrios mėlynos mergaitės akys žvelgė labai nuoširdžiai. — Deinai, žinok, Binkis tavęs nemėgsta.
— Iš kur tu žinai? — paklausė jis.
Mergaičiukė gūžtelėjo pečiais.
— Žinau, ir tiek.
Jis nesiėmė mygti.
— Ačiū, kačiuk. Prisiminsiu.
Jis nuėjo prie laukujų durų, paskutinę akimirką prisiminė nusikabinti nuo kablio saulės akinius. Deinas išėjo į lauką. Oras mirgėjo nuo karščio. Deinas lėtai lipo laiptais jausdamas, kaip kaitri saulės šviesa lyg apsiaustas apgobia jo pečius ir nugarą.
Įkūrėjų Lankoje čiurleno fontanai. Deinas valandėlę stabtelėjo ant laiptų ir užsižiūrėjo į trykštantį vandenį. Ir staiga pastebėjo Binkį — šis perėjo gatvę ir pasuko namų link. Deinas žvilgsniu pasekė jo judėjimo trajektoriją… Ties gatvės kampu jo žvilgsnis užkliudė juodai apsirengusį pavidalą, kuris sparčiu žingsniu drožė vakarų pusėn. Deinas dar spėjo pagalvoti: netgi turistas turėtų susigaudyti, kad Abanate vilkėti juodai tikrai neverta.. ir čia pat prisiminė, kas gali bet kur ir bet kada nešioti juodus drabužius. Binkis atėjo jam priešais ir jau norėjo prasilenkti; Deinas ištiesė ranką ir sugniaužė mėlynų Binkio marškinių krūtinę.
— Kas tai buvo? — paklausė.
Sekretorius atrėžė:
— Velniai parautų, o kas tau darbo?
Jis pabandė išsilaisvinti; Deinas tik dar stipriau sugniaužė sekretoriaus marškinius.
— Juk tai hipererdvės faras, — pasakė. — Apie ką tu šnekučiuojies su hipererdvės farais?
Sekretorius nutvilkė jį žvilgsniu.
— Neturi jokios teisės manęs kamantinėti, — atkirto. — Paleisk.
Deinas nepaleido.
— Noriu žinoti, — tarė.
— Tu tikras kvailys, — sviedė Binkis. Jo balse aiškiai buvo justi panieka. — Man rodos, tau tai patinka — vergauti.
Deinas vos susilaikė jam nesmogęs.
— Koks nelabasis verčia tave taip manyti?
Binkis prunkštelėjo.
— Juk pakankamai maloniai leidi dieneles.
Deinas išraudo.
— Kažin ar galiu atsisakyti, — bandė gintis jis.
— Kodėl turėtum negalėti? — nusišaipė Binkis. — Ji tavęs neišprievartaus. Ji — ne Zedas.