— Gal malonėtum nerėkauti! — sušnypštė Deinas. Binkiui toli gražu nebuvo būdinga šitaip nesirinkti žodžių. Jis paleido Binkio marškinius ir nuleido ranką. — Pastaruoju metu elgiesi labai jau keistai, — pridūrė. — Amri tai pastebėjo — nežinau, kodėl nepastebėjo Rani.
— Ogi todėl, kad jai galvoj tik viena: kaip įsitempti į lovą tave, — atkirto sekretorius. — Aš jau verčiau sugulčiau su keritų. — Jis vėl pabandė prasibrauti pro Deiną.
— Palūkėk, — Deinas sučiupo jį už rankos. — Aš vis vien norėčiau sužinoti, apie ką tu kuždiesi su hipererdvės policininkais.
Binkis nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.
— Tu tikriausiai neišgirdai, — pareiškė, — kai sakiau, kad neketinu tau šito sakyti. Kaip tu manai, ką aš darau? Bandau išsipirkti bilietą ištrūkti iš čia. Lygiai taip pat, kaip ir tu.
Deinas nutylėjo. Binkis, savaime aišku, sakė tiesą. Deino pirštai atsileido.
— Man visiškai nepatinka būti vergu, — tyliai ištarė jis.
— Jei taip, tuomet turėjai pastebėti, — pasakė Binkis, — kad vienintelis asmuo šiame sektoriuje, bandantis kovoti su vergovine sistema, yra buvęs hipererdvės policininkas Maiklas A-Rae.
Deinas susiraukė.
— Aš nepratęs laikyti hipererdvės policininkų sąjungininkais, — pasakė.
Binkis tik akis išsprogino.
— Dievulėliau… — pratarė. — Juk tu — tikras mažvaikis. Tu… a, tiesa, visai užmiršau. Kiek laiko vergauji? Šiek tiek mažiau nei mėnesį, tiesa? Tad štai pamėgink išbūti vergu metus, Deinai. Pamėgink ketverius metus. Palūkėk, kol Rani įgris tavo kūnas arba kol Zedas suuos, kad judu buvote meilužiai. Tai, ką jis su tavimi padarė, tu nustūmei į patį giliausią sąmonės kamputį — žinau, kitaip negalėjai, bet neužmiršk, jog tai gali atsitikti dar kartą. Ir tavo mylimoji Rani anaiptol nepuls gelbėti tavęs iš jo nagų, nes jis reikalingas jai kur kas labiau nei tu. Koks tavo vergystės sutarties terminas?
Deinas nurijo seilę.
— Dešimt metų.
Binkis paklausė:
— O kiek bus tau po dešimties metų?
— Trisdešimt ketveri.
— Štai ir pagalvok apie tai. O jau paskui bandyk aiškinti, kad tai aš keistai elgiuosi.
Binkis užkopė laiptais aukštyn. Deinas dar išgirdo, kaip trinktelėjo uždaromos durys.
Vyrukas lėtai nulipo iki laiptų apačios. Žvaigždės, pagalvojo, o juk Binkio tiesa… Susiraukęs jis spirtelėjo akmenėlį. Jautėsi baisiai sugėdintas. Še tai tau — juk jis gina sistemą, kurios auka pats ir tapo! Bet ši sistema funkcionuoja teisėtai, galvojo jis, be to, argi jį galima kaltinti už tai, kad išgelbėjo Rani Jago gyvybę? Deinas patimpčiojo kairiąją rankovę. Marškiniai, kuriuos jis vilkėjo, buvo Rani — rankovės siekė riešus, puikiai paslėpdamos vergo įdagą. Ji siūlė jam apsivilkti Zedo marškinius, bet jis atsisakė. Jeigu vergija bus panaikinta, svarstė jis, kažkuo teks ją pakeisti, o sukišti į kalėjimus žmonės kažin ar jausis geriau… Deinas susimąstė, kaip jaustųsi tūnodamas vienutėje ar kur ten apgyvendina kalinius. O kas, jei vietoj vergijos bus įteisinta kokia nors dar baisesnė bausmių sistema, tarkime, katorginiai darbai ar smegenų plovimas?..
Tačiau vergija juk — savaime priverstinis darbas, o nuolatinis nuodijimas dorazinu prilygsta laikinam smegenų praplovimui. Argumentai už ir prieš nenutrūkstamu ratu sukosi Deino galvoje. Staiga priešais jį išniro kažkoks žmogysta.
— Atleiskite, pilieti, gal pasakytumėte savo nuomonę apie referendumą?
Tai buvo kažkoks VIN žurnaliūga, atliekantis visuomenės apklausą. Žmogėnas pristvėrė jį meistriškai: kamera jau buvo nutaikyta į jį, mikrofonas pakištas po nosimi.
— Kuo jūs vardu, pilieti? — mygo jis.
— Atsiknisk, — sviedė jam Deinas. Žmogus atsiduso ir nusigręžė. Deinas pastebėjo, kad slenkančiose šaligatvio juostose tokių žurnaliūgų knibždėte knibžda. Jis praėjo laikraščių kioską; pastebėjo kažkokią moterį su veidrodiniais saulės akiniais, avinčią sandalais — ir daugiau neprisidengusią nė siūleliu — ji per ausines klausėsi žinių. Po Deino koja sušnarėjo laikraštis. Jo antraštė didelėmis raidėmis bylojo: „PETICIJOS ĮTEIKĖJAI TVIRTINA SURINKĘ 40 000 PARAŠŲ PER TRIS DIENAS.”
VIN žurnaliūga jau suskubo prisikabinti prie moters, kuri neatsisakė su juo kalbėtis. Ji vilkėjo gelsvą aptono suknelę, kuri plazdėjo aplink ją tarsi debesis — ne pilietė, pagalvojo Deinas, turistė. Jis sulėtino žingsnį, stengdamasis išgirsti, ką moteris pasakys. Ji vylėsi, kad referendumas patirs nesėkmę; tiesa, kadangi pati buvo iš Kardinalio sektoriaus, visa tai jos per daug nė nedomino, bet, jos manymu, Čabado metodai bausti nusikaltėlius nebuvo tokie jau siaubingi. Jos pačios gimtojoje planetoje, Kinijoje II, nusikaltėlių reabilitacija kitąsyk užtrukdavo daugybę metų, be to, kaip tik dėl vergovinės sistemos Čabadas ir esąs toks įdomus, toks skirtingas nei kiti pasauliai, dėl to šitaip traukia čia apsilankyti!
— Ar jūs pati norėtumėte turėti vergų? — paklausė VIN žurnaliūga.
Turistė lyg ir sunerimo.
— Na… nežinau.
— Ar ką nors žinote apie priklausomybę nuo dorazino?
Ji atšlijo staiga susidrovėjusi.
— O, ne. Ne.
Deinas nelinksmai vyptelėjo — reikėjo juoktis, kitaip būtų apsipylęs ašaromis. Moteriškės samprotavimai pasirodė iki skausmo pažįstami. Sustojęs prie žemėlapio, Deinas susirado artimiausią slenkančią šaligatvio juostą, gabenančią į šiaurę. Staiga širdyje suspurdo akinantis džiaugsmas. Atsargiai, tarė sau Deinas. Tiesa, jis turėjo kreditinį diską kišenėje ir laisvai galėjo vaikštinėti gatvėmis, kur panorėjęs, bet toli gražu nebuvo laisvas.
Artėjant prie hiperių rajono, pirmiausia jo dėmesį patraukė garsas. Siaurutėje gatvelėje už sandariai uždarytų durų kažkas dunksėjo. Įkyrus tratėjimas, primenantis krušos barbenimą į sušalusią žemę, nubloškėjo vaizduotę į tuos laikus, kai jis sukiojosi „Liateroje”, Nekse.
Pasisaugok. Būk labai atsargus.
Pro vienas duris žiovaudamas išėjo kažkoks vyriškis. Jo veidas buvo išterliotas blizgučiais, o ėjo jis, kaip ir visi hiperiai, grakščiai spyruokliuodamas — iš karto buvo matyti, kad jam į pačius kaulus įaugęs suvokimas, jog gravitacija — tik vietinės reikšmės reiškinys.
Kone apsimetęs nematomu, Deinas nusekė paskui jį.
Jis net nenutuokė, kas galėtų būti tasai žiovaujantis tipas — galbūt kokio maršrutinio luoto pilotas? O gal keleivinio lainerio įgulos narys? Žmogus pasuko už vieno kampo, už kito ir, dar kartą kuo plačiausiai nusižiovavęs, prisliūkino prie kitų durų. Vos jam prisilietus delnu, šios atsivėrė. Nelengva jam išpuolė naktelė, pagalvojo Deinas, giliai kvėpdamas į save tirštą vyno bei marihuanos kvapą. Jis pajudėjo siaurute bevarde gatvele toliau, ir čia jo šnerves pakuteno kažkoks kitas, aitrus, kvapas… Kava, atpažino jis ir skubiai nužingsniavo už kampo. Kvapas aiškiai sustiprėjo. Vadinasi, Deinui pavyko rasti bent dalį to, ko išsiruošė ieškoti: kava galėjo vaišinti tik hiperių bare.
Žengdamas vidun pro siūbuojančias „Žaliosios Šokėjos” duris jis prisiminė, kaip, artėjant prie Čabado palydovo, jį sveikino klegantys maršrutinių luotų pilotų balsai. Deinas pabandė prisiminti vardus. „Seminolas” — taip, jis prisiminė „Seminolą”. Kas sėdėjo prie pulto? Aha, Junona. Kažin ar Junona dažnai čia apsilanko? Deinas dar tarpduryje stabtelėjo apsidairyti. Baras atrodė lygiai taip pat, kaip ir visi kiti barai, kuriuose jam teko lankytis. Maži staliukai, apsitrynusios kėdės. Gilumoje — uždaros kabinos. Virš baro kabojo negrabiai nutepliotas paveikslas — figūra, apsisiautusi žaliomis skraistėmis; matyt, dingtelėjo Deinui, čia kažkas stengėsi pavaizduoti verdietę, šokančią K ‘m ‘ta. Deinui parūpo, ar Čabade apsilanko verdiečiai. Jeigu taip, jie neabejotinai ateitų čionai. Hiperiai į savo bendruomenės barus paprastai renkasi ne vien susitikti su draugais, išgerti, pasiklausyti muzikos ar pasipešti.