— Ar nesakiau, kad mums dar teks atidirbti už prieglobstį, — šūktelėjo Zedas Rani, mostelėdamas šaukštu.
Rani pareigingai nusišypsojo. Ji buvo pernelyg toli nuo jo — kitapus stalo, tarytum kitame žemyno pakrašty. Šitaip atskirtas nuo jos, Zedas jautėsi lyg pakliuvęs į spąstus. Jis lėtai, neramiai gurkšnojo raudonąjį vyną — puikų, atvežtinį, Kerėtojo gamybos.
Vergas prigesino šviesas. Rani bandė išsirangyti iš sunkaus, pagalvėlėmis užkrauto krėslo, bet tai nebuvo taip lengva; prišokusi Margarita krėslą atitraukė. Rani pakilo ir tarė:
— Ar neprieštarausite, jeigu aš vaikščiosiu? Taip man lengviau mąstyti.
Imre sutiko:
— Vaikščiok, kiek nori, mieloji.
Rani buvo palaidais plaukais. Prietemoje šie atrodė labai tamsūs, kone juodi — tikras kontrastas raudoniu liepsnojančioms Alizos garbanoms. Zedas tiesiog stuburo smegenimis pajuto sukylančią aistrą seseriai. Įsitempęs jis prisivertė savuosius jausmus užgniaužti.
— Noriu visiems jums šį tą papasakoti, — prašneko Rani, žvelgdama į savo rankas. — Nežinau, nei nuo ko ta istorija prasidėjo, nei kuo užsibaigs. — Ji susibruko rankas į kišenes, pečiai gunktelėjo. — Pati geriausiai žinau jos vidurį. Viena iš šios istorijos linijų prasidėjo Jago Šeimos užmiesčio valdoje vieną vasaros naktį prieš dvejus metus. O gal net dar anksčiau, kai mano sekretorė Tamsina Alt išvyko iš Čabado ir vietoj jos aš įsigijau vergą — Ramasą I-Okadą.
Tačiau anų laikų prisiminti neverta. Leiskite pradėti pasakojimą nuo laiško, kurį gavau visai neseniai — prieš pat Tinklui grįžtant namo. Tai buvo grasinimas. Grasinimų aš susilaukdavau ir anksčiau, bet niekas niekad nebandė jų įgyvendinti, tad ir dabar nepamaniau, jog tai gali būti rimta. Dabar jau net nebeprisimenu, kas tame laiške buvo rašoma. Tačiau prisimenu, kas jį pasirašė
— „Laisvieji Čabado Žmonės”.
Zedas nustebo — ką ten, tiesiog apstulbo. Kam nors atskleisti Šeimos paslaptis — Rani tai labai nebūdinga. Tačiau tasai grasinimas — tai jau buvo asmeniška, pasiutimas, kaip asmeniška, dingtelėjo jam; galbūt kaip tik dėl tojo ir nepavadinsi Šeimos reikalu. Tramdydamas įsisiūbavusį nerimą, Zedas sėdėjo nė nekrustelėdamas ir klausėsi Rani pasakojimo apie laiškus, apie bombą, numestą dvare, apie policijos apsilankymą, apie antpuolį gatvėje, kuriam sukliudė Deinas Ikoro.
Rani Jago pasakojo pakankamai ramiu tonu, bet kai prašneko apie moterį, puolusią ją su butelio šuke rankoje, Janis nebeištvėrė — pašoko ir pats ėmė minti po kambarį, akivaizdžiai sukrėstas labiau, nei įstengė pakelti. Rani nutilo, leisdama visiems atsikvėpti.
Prašneko Aliza:
— Rani, juk tai neįtikėtina. Mes — visos Keturios Šeimos — visuomet buvome taikiklyje, tačiau retai kada atsitikdavo, kad kas nors iš tikrų jų mėgintų mus pulti.
— Taip, — sutiko Rani. — Tačiau šįsyk susidūrėme su labai jau neeiline disidentų grupuote, Aliza.
Kodėl? — dingtelėjo Zedui. Staiga jis pyktelėjo ant Rani. Kodėl ji verčia jį sėdėti ir kęsti visa šitai?
— O dabar, — vėl prašneko Rani, — norėčiau grįžti atgal ir papasakoti kitą tos pačios istorijos liniją. Jos pradžia siekia dar toliau — manau, viskas prasidėjo dar Kerėtojuje. Bent kiek man žinoma, išeities tašku reikėtų laikyti vieną įvykį: keturiolikmečiui vaikinukui netikėtai pasitaikė galimybė stebėti, kaip pakraunamas Tinklas…
Imre tarstelėjo:
— Jani, atsisėsk, tu mus blaškai. Rani, prašau tęsti.
— Jis buvo labai jautrus vaikas, o gal jau tada turėjo itin tvirtas etines nuostatas, o gal tiesiog buvo nepaprastai imlus įspūdžiams. Šiaip ar taip, tas reginys — o drauge ir kai kurios žinios apie tai, kad jo paties šeima — toli gražu ne pašalinė tame versle, kuris jam atrodė pasibjaurėtinas — labai stipriai jį paveikė. Taip stipriai, kad, sulaukęs aštuoniolikos, jis pasikeitė pavardę ir iškeliavo iš namų, tvirtai pasiryžęs tapti Federacijos pareigūnu ir paskirti gyvenimą vergovinės sistemos Sardonikso sektoriuje sunaikinimui. Kalbu, savaime suprantama, apie Maiklą A-Rae.
Imre mandagiai įsiterpė:
— Niekad nebūčiau pamanęs, kad tu tiek daug apie jį žinai, Rani.
— Didžiąją dalį to, ką dabar pasakiau, sužinojau iš jo paties, — atsakė Rani. Ji priėjo prie stalo, pakėlė taurę, gurkštelėjo vyno. Kynetai nenuleisdami akių stebėjo kiekvieną viešnios krustelėjimą, tarsi žiūrėtų maską, pantomimą ar dramos vaidinimą. — Taigi pasakojimo pradžioje užsiminiau, jog nusipirkau vergą Ramasą I-Okadą. Aš jį vadinau Binkių, jis buvo mano sekretorius — toks aukštas, išblyškęs vyriškis. Galbūt tu jį prisiminsi, Aliza. Aukciono rytą dar pagyrei jį.
— Prisimenu, — patvirtino Aliza.
— Savaime aišku, sužinojau tai gerokai vėliau, bet jis ilgą laiką puoselėjo neapykantą man. — Rani Jago kiek atlošė pečius. — Iš dalies dėl to kalta aš pati. Iš dalies kaltė tenka kai kam kitam… — ji atšiauriai dirstelėjo į Zedą, — …nors gali būti, kad net ir dėl to kalta aš. Ar bent jau jis kaltino mane. Taigi. Mūsų pasišventėlis policininkas atvyksta į Sardonikso sektorių. Galbūt kadaise jo išties būta žmogaus, puoselėjusio aukštus moralinius standartus. Tačiau laikai jį pakeitė. Vyrukas imasi visų įmanomų teisėtų veiksmų, siekdamas sunaikinti vergovinę sistemą. Tačiau imasi ir tokių veiksmų, kurių teisėtais jau niekaip nepavadinsi. Jis — iš savo paties pavaldinių — suformuoja grupę neva maištininkų. Pavadina juos Laisvaisiais Čabado Žmonėmis. Ir dar numanydamas, kad toks ėjimas gali duoti vaisių, pasiūlo jiems parašyti laišką Rani Jago sekretoriui, paprašyti, kad jis teiktų jiems žinias apie ją. Galbūt jie žinojo, kas atsitiko dvare tą vasaros naktį prieš dvejus metus.
Imre tyliai ištarė:
— Rani, tu mane pribloškei. Tai, kad jam pavyko paversti savo pavaldinius žudikais, labai jau aiškiai byloja apie korupcijos lygį Federacijos tarnybose, ko aš visiškai neįtariau.
— Niekas iš mūsų to neįtarė, Imre. Tačiau privalau pabrėžti štai ką: A-Rae nebuvo reikalinga gauja žudikų. Visi tie antpuoliai dar anaiptol nereiškia, jog siekta mane nužudyti. Ne, jų tikslas buvo kitoks: išgąsdinti mane ir išmušti iš pusiausvyros, kad nuolat visko bijočiau.
Margarita paklausė:
— Ar nori pasakyti, kad Maiklas A-Rae paakino savo grupuotės narius užpuldinėti tave? Taip pat ir sudeginti tavo namą?
Rani linktelėjo.
— Tik pagal planą manęs neturėjo būti namuose. Šis plano pakeitimas — asmeninis Binkio sumanymas. Jis vylėsi, kad aš žūsiu per gaisrą, o po mano mirties jis atgausiąs laisvę.
— O kur Maiklas A-Rae dabar? — paklausė Janis.
Rani nusišypsojo.
— Šito niekas nežino. Abanato policija jo ieško. Aišku viena: A-Rae niekur neišvyko iš Čabado. Pasak Ramaso I-Okado, jis yra parengęs dar kažką — kažkokią ypatingą dovanėlę specialiai man. Norėčiau, kad padėtumėte man jį surasti, Imre.
Tai iš tiesų priminė kvapą gniaužiantį spektaklį; Zedas, net pykčio akinamas, pasijuto besiklausąs ir reaguojąs taip, tarsi ir pats būtų vienas spektaklio dalyvių. Jis nė nekrustelėjo. Net pats nustebo sumojęs, kad svarsto Maiklo A-Rae motyvus aistringai, kone žaisdamas intelektualų minklių žaidimą. Galbūt kokiam nors buvusio faro pažįstamam — draugui, mokytojui, o gal mylimajai — kada nors teko vergauti?
Staiga durys virstelėjo, ant slenksčio išdygo vergė. Išsigandusi nejaukios tylos ji kluptelėjo ir išmetė iš rankų lėkštę. Nuo žvangesio visi taip ir pašoko. Zedas pajuto, kaip jam kažkas trekštelėjo galvoje. Ištryškusi tamsioji jo asmenybės pusė ėmė raitytis iš skausmo. Dabar jis nebenorėjo nieko, tik paprasčiausiai užmušti Maiklą A-Rae.