Jo akys pasruvo krauju; dabar jis visą kambarį, Rani ir Kynetus regėjo tarsi aptrauktus rauzgana rūkana. Kumščiai susigniaužė, kiekvienas raumenėlis, kiekviena sausgyslė susimetė mazgais. Ir staiga kairiąją ranką pervėrė aštrus skausmas, akimoju bloškęs Zedą lauk iš žudikiškos būsenos gelmių. Perkreiptu veidu jis atgniaužė kumštį. Pasirodo, rankoje laikė šaukštą — dailaus darbo, sidabrinį, kaip ir visi Kynetų stalo įrankiai. Šaukštas tebebuvo jo rankoje, tik jau nelabai tepriminė šaukštą — ir buvo visas kruvinas. Tikriausiai nejučia bus suspaudęs jį taip, kad aštrios briaunos giliai susmigo į delną.
Dešiniąja ranka Zedas paėmė sumaigytą šaukštą iš kairiojo delno ir padėjo ant stalo. Ir ištiesė ranką prie servetėlės, norėdamas sustabdyti kraujoplūdį. Aliza suspigo:
— Zedai! Kas… Lela, greitai nešk čionai tvarstį iš vaistinėlės ir karšto vandens!
— Pakaks švarios audinio skiautės ir gelio tvarsčio, — tarė Zedas. — Žaizda pasirūpinsiu vėliau.
— To neužteks, — tarė Janis.
Liaunas, vikrus, raudonplaukis, kaip ir visi Kynetų vaikai, jis prišoko prie Zedo su servetėle rankoje. Zedas staiga prisiminė — juk tai toji pati Kynetų atžala, kuri mokosi medicinos. Jis prisitraukė žvakę prie pat Zedo krėslo ir, judėdamas su įgimtu, nesąmoningu grakštumu, priklaupė ant vieno kelio ir ištiesė ranką prie žaizdos.
Visas Zedo organizmas pratrūko klykti.
— Ne! — iškvėpė jis.
Ir atitraukė ranką. Janis, vis dar priklaupęs, nusigandęs pakėlė galvą. Tada, nė žodžio neprataręs, padėjo servetėlę Zedui ant kelių ir nedelsdamas grįžo į savo vietą.
Vergė Lela atnešė sterilų tvarstį, karšto vandens ir gelio. Zedas kaip įmanydamas susitvarstė žaizdą.
Imre paklausė:
— Zedai, gal reikia turniketo? Ar susiūti žaizdą? O gal įtvaro?
Zedas nusijuokė. Įtampa išsyk atlėgo.
— Ne, kaip nors išgyvensiu. — Jis dirstelėjo į Janį. — Dėkui.
Aliza pareiškė:
— O tavo sesuo — puiki dramatinė aktorė.
Zedas nusišypsojo. Kaip ir visuomet, skausmas — jo paties ar kieno nors kito — akimoju užaštrino pojūčius. Jis gurkštelėjo vyno, gėrėdamasis šviesos atšvaitų žaismu Rani plaukuose. Janis Kynetas nužiūrinėjo jį, žvilgčiodamas per taurės viršų.
Prašneko Imre:
— Rani, aš, be jokios abejonės, padarysiu viską, kas mano galioje, kad padėčiau Abanato policijai aptikti Maiklo A-Rae pėdsaką. Kaip manai, kuriai šios istorijos daliai leisi praslysti į viešumą?
— Kiek įmanoma mažiau, — atsakė Rani. — Buvusiųjų policininkų prisipažinimai jau dabar, savaime aišku, vieši. Be to, manau, kad Abanato policija paskelbs orderį suimti A-Rae.
— Imre, — tarė Aliza, — o jeigu Čabado Taryba pasiūlytų premijas tiems, kurie padės Abanato policijai įgyvendinti šią nelengvą užduotį?
Imre pakreipęs galvą dirstelėjo į Rani.
— Ką tu pasakysi, brangioji? Juk šioje byloje labiausiai nukentėjęs asmuo ir esi tu.
Rani atsakė:
— Abanato policijai gali pasirodyti, jog tai šiek tiek demoralizuojantis gestas. Bet jeigu jiems nepavyks rasti pražuvėlio per kelias savaites, manau, vertėtų taip ir padaryti.
— O kas ta Henrieta Malons? — paklausė Margarita.
Geras klausimas — švystelėjo dukteriai žvilgsnį Imre ir pats atsakė:
— Ji nesukels mums jokių rūpesčių. Mano šaltiniai palydove praneša, jog tai — aukščiausia karjeros pakopa, jos pasiekta per visą gyvenimą, ir nėra nė menkiausios tikimybės, kad iš laikinai einančios kapitonės pareigas ji bus paaukštinta kapitone.
Ėmė tvenktis tyla. Aliza atsistojo — tikras šviesos bokštas kambario prietemoje.
— Jani, prašau uždegti šviesą. — Janis pakilo ir ištirpo tamsoje. Tuojau pat įsižiebė sietynas virš galvos. — Na kaip, mano vaikai, ar turite ką dar pasakyti?
Zedas įsitempė. Jis įdėmiai stebėjo seserį ūmai pabūgęs, kad ši ims ir praneš Kynetams apie savo busimąją santuoką su Ferisu Diuru. Bet ji tik papurtė galvą.
— Gerai, — pareiškė Aliza. — Regis, visiems mums nervų sistema supurtyta pakankamai, kad gera miego porcija taptų būtinybe, taigi bent jau aš keliauju tiesiai į lovą.
Imre irgi pakilo iš krėslo.
— Aš visuomet einu gulti kartu su žmona, — paaiškino jis.
Zedas priėjo prie Rani. Šioji ištiesė ranką, o kai brolis uždėjo ant jos sutvarstytąją, Rani pakėlė ją prie lūpų.
— Ar atleisi man už tai? — paklausė.
Zedas atsakė:
— Luošas tikrai neliksiu.
Jiems už nugarų krenkštelėjo Janis Kynetas.
— Atleiskite, — ištarė, — bet ar esi tikras, Zedai, kad tau neprireiks pagalbos kaip reikiant sutvarstyti žaizdą?
— Susidorosiu pats, — atsakė Zedas.
Juodu su Rani išėjo iš kambario, Zedas viena ranka apglėbė sesers pečius. Lydėdamas ją laiptais aukštyn jis rimtai graužėsi, kad į panašius išbandymus tesugeba reaguoti vien tik tokiu įprastu jam destruktyviu būdu.
Jis išrausė išties įspūdingo dydžio Kynetų vaistinėlę: apsipurškęs žaizdą anestetiku, įstengė netgi susisiūti giliausią pjūvį. Paskui užsidėjo gelio tvarstį ir patraukė į jam paskirtąjį kambarį. Netgi pro užuolaida užtrauktą langą matė danguje kibirkščiuojančias šviesas: miestas džiugino turistus fejerverkais. Nenuostabu, kad vaikai pernelyg neįsisiautėjo, dingtelėjo jam. Jis pats užsižiūrėjo į šviesų žaismą naktiniame danguje virš Dykvietės: plykstelėjo didžiulis baltas laivas ryškiai mėlynomis burėmis, paskui — auksu ir purpuru žaižaruojantis drakonas, tada — žalias keritas. Pabaigai danguje pražydo milžiniškas sidabrinis ratas, kuris sprogo pažerdamas liūtį žaižaruojančių kibirkščių. Gretimame miegamajame kažkas slopiai klykčiojo, riksmai netrukus virto kikenimu. Zedas susimąstė: kažin ką tai reiškia augti namuose, kuriuose knibždėte knibžda brolių ir seserų, kuriuose leidžiama spygauti ir kikenti, ir ginčytis su tėvais. Kažin, svarstė jis, koks būčiau aš pats, jeigu būtų buvę lemta augti Kynetų?
Jis nužingsniavo koridoriumi palinkėti labos nakties Rani. Tačiau apsauginis, budintis prie jos durų, Zedą sulaikė:
— Ji jau miega, komandore. Užgesino šviesą prieš dešimt minučių.
— Ačiū, — ištarė Zedas.
Jausdamasis gerokai apviltas, vyriškis parsliūkino į savo kambarį. Vos spėjo nusivilkti marškinius, kažkas pabeldė į duris. Zedas atidarė.
Jį aplankė — turėjau susiprasti, kad taip ir nutiks, dingtelėjo jam — Janis Kynetas.
— Noriu su tavim pasikalbėti, — tarė jis. Žvelgė tiesiai Zedui į akis, žvilgsnis buvo tvirtas.
Zedas tarė:
— Užeik.
Jis mostelėjo į krėslą — atrodė, kad visuose Kynetų kambariuose pristatyta galybė krėslų. Janis papurtė galvą.
— Aš nenoriu sėstis. Noriu sužinoti, kas šįvakar atsitiko, — tvirtai pareiškė.
— O kas atsitiko?
— Tarp manęs ir tavęs. Kažkas tikrai įvyko. — Jaunuolio žvilgsnis rėžė it peilio ašmenys. — Neketinu šito taip ir palikti, kad supūliuotų lyg užkrėsta žaizda. Man tokie dalykai nepatinka. Jeigu pasišnekėsime apie tai, galbūt suprasime, kas tai yra.
Zedas pasakė:
— Aš žinau, kas tai.
Suglumęs Janis tik išsprogino akis.
— Na, tai ir klok!
Zedas giliai įkvėpė. Tai šūdas, šmėkštelėjo jam.
— Verčiau pirmiausia atsisėsk, — niauriai pasiūlė Janiui.
O paskui papasakojo — šaltai, bešališkai, kaip pasakojo apie tai tik labai nedaugeliui — nepapasakojo netgi Sajai Tomas, kuri tikrai būtų išklausiusi ir bandžiusi suprasti. Džo Lėjakanava apie tai žinojo. Savaime aišku, jo aukos — taip pat. Žinojo apie tai ir pora telepatų Nekse. Janis klausėsi. Nė valandėlei neatitraukė žvilgsnio nuo Zedo veido. Gal kartą ar du jo oda apie lūpas kiek pabalo. Kai Zedas galiausiai užbaigė, Janis krenkštelėjo.