— Viešpatie Dieve, moterie, pasitrauk nuo manęs. Visai nenoriu tavęs skaudinti.
Ji nekrustelėjo iš vietos. Tik pasakė:
— Nemanau, kad mane įskaudintum.
Jos pasitikėjimas savimi kėlė siaubą. Zedas priėjo prie terasos durų, viena drebančia ranka atsirėmė į vėsų stiklą.
— Nieko tu nežinai.
Ji neatsakė. Zedas atsigręžė ir išvydo, kad Dariena jau nusimetusi chalatą. Jis matė plokščią, glotnų moters pilvą, krūtis su tamsiais speneliais, rusvą plaukų trikampėlį. Ji mostu pasikvietė Zedą artyn. Sustabarėjęs lyg medgalis Zedas atsiplėšė nuo terasos durų, baimindamasis ją net paliesti. Darienos lūpos glustelėjo priėjo lūpų, paskleisdamos sodrų, juslingą gėlių, vyno, šilko kvapą. Tamsioji, pačiose gelmėse tūnanti, jo esybės dalis laukė, kol dvelktelės bejėgiškumu.
Ji nusivedė jį prie lovos ir trūktelėjusi pasisodino greta.
Dariena prigesino šviesas. Ir labai švelniai, delnais ir pirštų galiukais, ėmė liesti jo kūną, glostydama nugarą ir šonus. Jo raumenys susimetė mazgais. Tirštoje prietemoje Zedas vos įžiūrėjo vergės veidą. Darienos akys šnairavo į jį iš po plaukų užuolaidos. Ji susikaupė, prikando apatinę lūpą.
Zedas suaimanavo, įkliuvęs asmeninės lūkesčio kančios žabangose, bet vis tik atsiplėšė nuo liečiančių jos rankų.
— Išeik, — vos atgaudamas kvapą sukuždėjo jis. — Tai nesaugu.
Dariena nieko nesakė, paprasčiausiai ištiesė ranką prie jo. Tarsi laukinis padaras, viliojamas iš irštvos, Zedas lėtai susmuko atgal ant lovos. Stumtelėjusi ji parvertė jį aukštielninką. Jis kvaito nuo kambaryje tvyrančios prietemos, pasipriešinimas slopo. Ji palinko priėjo: Rani, ne Rani, meilužė, draugė, sesuo, nepažįstamoji, vergė… Moters delnai nusileido jam ant krūtinkaulio, ėmė švelniai brėžti ratus ant krūtinės, slysdami vis žemiau — ant pilvo, dar žemiau… Pagaliau jos delnas apglėbė jo lytį, ir jis pajuto kaistantį stangrumą tarp kojų.
Zedas tysojo tarsi prikepęs prie paklodės.
Ji išsitiesė greta, pirštų galiukais tyrinėdama jo kūną nuo spenelių iki kirkšnių. Skausmingai ir atsargiai jis pakėlė vieną ranką ir priglaudė delną prie švelnaus jos skruosto. Galbūt, galvojo jis jusdamas, kaip kūnas atsiliepia į stimulus, gerokai senesnius už jį patį, o viešpatie, galbūt… Ji kilstelėjo virš jo. O paskui nusileido, apglėbdama ieškančia, drėgna šiluma; kai jie pagaliau susijungė, Zedas suriko, tarsi tai ji būtų įėjusi į jį.
Tą, pirmąjį, kartą jis buvo negrabus, vis dar baiminosi ją liesti, jo daiktas suglebo anksčiau, nei priartėjo atomazga.
— Atleisk… — sušnibždėjo jis. — Atleisk…
Darienos pirštai perbraukė perdžiūvusias Zedo lūpas. Paklusdamas jos trūktelėjimui, jis užsirito ant viršaus, ilgos moters kojos apsivijo jo šlaunis. Juodu ėmė lėtai siūbuoti. Jusdamas, kaip po juo įsitempia ir atsileidžia, įsitempia ir atsileidžia jos klubai, Zedas išvydo atspindį jos akyse — seniai užmirštą, nepažįstamą veidą švelnaus ir aistringo meilužio, kadų kadės gyvenusio jo kūne ir jo kambaryje — berniuko, kuriuo jis buvo kadaise.
Aštuonioliktas skyrius
Deinas pabarbeno į miegamojo duris.
— Rani, tu pasiruošusi? — šūktelėjo.
Rani atsiliepė:
— Dar valandėlę!
Prieš įsibrukdama į kišenę, ji dar kartą permetė akimis Loraso U-Eleno laišką. Štai ką jis rašė: „Domna Rani, su didžiausiu džiaugsmu sutinku su jumis susitikti. Malonėkite rytoj ateiti į Rado Alėją, ketvirtą numerį, dešimtą valandą ryto. Prašau niekam neatskleisti šio laiško turinio. ” Apačioje puikavosi koketiškas parašas — L. U-E.
— Aš pasiruošusi, — tarė Rani.
Ji nuėjo prie durų ir atidarė jas; Rani drovėjosi tų drabužių, kuriais buvo apsirengusi, jautėsi labai jau keistai. Ničnieko panašaus jai iki šiol neteko vilkėti: dabartinį jos apdarą sudarė grubiai austos medžiagos kelnės, kone primenančios plėves, ir perregima purpurinė tunika. Akys buvo apvestos ryškiai raudonu blizgesiu; visa oda jai atrodė lipni, tarsi būtų išsitepliojusi dumblu. Neprasčiau išsipustė ir Deinas — akinančiu cinoberio spalvos kombinezonu, kadaruojančiais strėlės formos auskarais ir prie jų priderintu pakabučiu po kaklu. Rani nužvelgė jį susiraukusi.
— Taip, aš pasiruošusi, bet jaučiuosi siaubingai kvailai!
Deinas išsišiepė.
— Atrodai siaubingai puikiai, — pripažino jis. — Gal tik šitiems namams tokia apranga kiek netinkama, štai ir viskas. Bet vos išeisime į gatvę, niekas nė neatsigręš į tave.
— Nesąmonės, — subambėjo Rani, bet vis tik išėjo iš kambario ir pasuko prie laiptų. — Dar ir kaip visi spoksos — kas ištvertų neišsproginęs akių?
— Na, gal kas ir užmes akį, — tarė Deinas. — Bet jie juk prisižiūrėję tiek ir tiek hiperių dešimtyse skirtingų pasaulių — ir visi hiperiai jiems atrodo vienodi. Po šimts, juk tai savotiška uniforma. Ne pati menkiausia priežastis šitaip rengtis.
Rani pastvėrė Deiną už rankos.
— O tu neprieštarauji? — paklausė.
Jo veidas sustingo.
— Nesuprantu, ką turi omeny, — tarė Deinas.
Moteris atsakė:
— Deinai, supranti kuo puikiausiai. Juk aš — ne hiperė. Aš neturiu teisės vilkėti tokius drabužius.
Jis gūžtelėjo pečiais. Iš už daugybės ilgo pirmojo aukšto koridoriaus durų įjuos dirsčiojo tiek patys Kynetai, tiek vergai.
— Jeigu egzistuotų koks nors kitas būdas saugiai nusivesti tave į hiperių rajoną taip, kad niekas neatpažintų ir kad nereikėtų pranešti Abanato policijai — ką gi, turbūt tą kitą ir rinkčiaus, — pasakė jis. — Bet kito būdo nėra, ar bent jau nesugebėjai jo sugalvoti.
Jiems buvo iškilusi įdomi problema: kaip nusigauti adresu, nurodytu Loraso U-Eleno laiške — kurį prisidengęs nakties tamsa atnešė kažkas, ko netgi naktinis apsauginis saikstėsi akyse nematęs, — ir likti nepastebėtiems. Imre pasiūlė kreiptis į Abanato policiją. Tačiau Rani ne kažin kiek pasitikėjo Abanato policija po to, kai šiems taip ir nepavyko susekti ir pažaboti „Lasvųjų Čabado Žmonių”. Aliza juokais pasiūlė užsimaskuoti. O vėliau kaip tik Deinas jai ir pakišo mintį — asmeniškai, lovoje (ji buvo slapčiomis atsivedusi jį į savo rausvąjį miegamąjį): „Rani, kodėl tau netapus hipere?„
Jai panižo nosį; Rani pasikasė atsargiai, kad nenugremžtų blizgesio.
Deinas stebėdamas ją nusijuokė.
— Žinai, atrodytum kur kas tikroviškiau, jei nemanytum, kad privalai atrodyti tobulai.
Ji susiraukė ir išsiterliojo blizgesiu nykštį. Paskui ištiesė ranką ir brūkštelėjo nykščiu Deinui per skruostą. Liko visai graži raudona drūžė.
— Štai, dabar ir tu nebetobulas.
Juodu išėjo į gatvę. Rani spyruokliavo kojomis ir siūbavo klubais, mėgindama atkartoti Deino eiseną, bet greitai įsitikino nieko nepešianti — ji tiesiog negalėjo taip vaikščioti. Ir dėl to tik dar labiau apsiniaukė, pasijuto labai netvirtai, lyg įkėlusi koją į visiškai svetimą jai erdvę.
Juodu keliavo slenkančia šaligatvio juosta. Ši lankstu apsuko Aukciono aikštę, vienu kvartalu anksčiau pasukdama į vakarus. Dar vienas kvartalas, staiga susizgribo Rani, ir atsidursime kaip tik ties ta vieta, kur stovėjo mano namas. Jai visiškai nesinorėjo matyti griuvėsių. O po to labai greitai — ji niekad nė nesusimąstė, kaip tai netoli nuo Jago Šeimos namų — jie pateko į hiperių rajoną. Išvydus nedidukus susigrūdusius namelius, Rani apėmė nerimas.
— Kur veda ši slenkanti juosta? — paklausė ji.
— Į Pagrindinį Nusileidimo terminalą, — paaiškino Deinas. — Keliausime ja dar vieną kvartalą, paskui nulipsime.