— Kokios sumos jūs pageidautumėte iš manęs, pilieti? — paklausė ji.
— Penkiolikos milijonų kredų, — atsakė Lorasas. — Penkiasdešimties procentų.
Rani užsimerkė. Penkiolika milijonų kredų apyvartinių lėšų… Ji stengėsi prisiminti skaičius, kuriuos jai rodė Takas Rafaelis.
Galbūt kaip tik tiek ir pavyktų surinkti. Bet… atiduoti šitokią sumą, ir dar be jokios sutarties, be jokių garantijų, nusikalstamo konsorciumo emisarui? Rani svarstė, ką apie tai pasakytų jos motina. „Daryk tai, ką privalai daryti’’. Tai buvo vienas mėgstamiausių Izobelės posakių. O juk paskui dar lauktų galaižin kokios išlaidos: gamyklos statyboms, darbininkams, vergams, įrangai…
— Pilieti, — tarė ji, — manau, nesitikite, kad atsakysiu jums dabar pat.
Jis subruzdo.
— Domna, pasakysiu jums, ką man sakė „Farmacija”. Atsakymo jie laukia nevėliau kaip po keturių standartinių savaičių.
— Laiko ne kažin kiek, — tarė Rani ir pakilo. — Ką gi, pilieti. Aš jums pranešiu savo sprendimą. Ar asmeninis laiškas jus pasieks? — Jis linktelėjo. — Tad šitaip ir sulauksite iš manęs žinios.
Ji nužingsniavo prie durų. U-Elenas pasiėmė numestą apsiaustą ir nusekė paskui ją.
— Tikiuosi, suprantate, — neramiai sušneko jis, — kad aš nieko jums nesiūliau? Kad, jei kam nors parūptų tai patikrinti, įsitikintų, jog Lorasas U-Elenas šiuo metu yra Palauoje?
Rani maloniai jam nusišypsojo.
— Suprantu tai kuo puikiausiai, pilieti, — tarė ji.
Uždėjo delną ant durų rankenos, trūktelėjo. Deinas išėjo laukan pirmas. Nužingsniavo iki gatvelės, grįžo atgal.
— Švaru, — ištarė.
— Geros jums dienos, — atsisveikino Domna ir išėjo į siaurą, dulkėtą gatviūkštę. Penkiasdešimt procentų nuo trisdešimties milijonų kredų sumos, vėl pagalvojo ji. Kažin ar Jago Šeima iš tiesų pajėgi surinkti penkiolika milijonų?
Pagaliau ištrūkęs iš vidinio kiemelio ir akligatvio, Deinas atsipalaidavo. Nužvelgė siaurą gatvelę. Du hiperiai stoviniavo ant kampo, dūmydami kvaišalų suktinę, ant laiptų sėdėjo kažkokia moteris, bet į juos niekas nežiūrėjo. Deinas pasirąžė, stengdamasis išjudinti sustirusius raumenis. Rani atrodė susikaupusi ir kažką murmėjo sau po nosimi. Deinas stvėrė ją už rankos — vos spėjo trūktelėti į šalį, kad neįmaknotų į duobę.
— Kur eisime, Rani-ka? — paklausė.
Moteris pažvelgė į vergą. Jos akys švietė.
— Tu ničnieko apie tai negirdėjai, — pasakė.
— Apie ką? — Jis nusišypsojo. — Hiperiai puikiai sugeba saugoti paslaptis.
Vos tai ištaręs susizgribo, kaip absurdiškai skamba, kai tai sako jis. Tačiau Rani nesureagavo, galbūt net neišgirdo.
— Prakeikimas, kaip norėčiau būti namie, — ištarė.
— Netrukus ir būsi, — patikino Deinas.
Netrukus tu būsi dvare, o aš — toli nuo čia, pagalvojo jis. Dirstelėjo per petį į tolumoje žvilgančius sidabrinius maršrutinių luotų korpusus, ir širdį suspaudė savojo laivo, „Užtrauktuko”, ilgesys. Deinas ryžtingai išmetė jį iš galvos tvirtindamas sau, kad, jeigu nesugebės rasti būdo pasiųsti žinios Tori Lamonikai, bet kokios galimybės ištrūkti iš sektoriaus išgaruos kaip dūmas. Tačiau Neila Hamiš sergėjo kompiuterį nuožmiai it drakonkatė.
— Kur norėsi eiti dabar? — pakartojo klausimą jis.
— Į Kynetų Šeimos namus, — atsakė Rani.
Juodu užlipo ant slenkančios šaligatvio juostos. Deinas laikė Rani už parankės baimindamasis, kad, nugrimzdusi į neramius apmąstymus, ji gali netekti pusiausvyros ir nugriūti nuo judančios juostos. Ir tuo pačiu svarstė, koks jausmas turėtų apimti, išleidus penkiolika milijonų kredų.
Nuo slenkančios juostos jie nulipo Promenadoje. Staiga Rani sustojo lyg nudiegta. Deinas apsidairė. Jų link, pasipuošusi kraupia, džiugulinga šypsena, krypavo Čarita Diamos.
— Pussesere Rani! — Ji žvygtelėjo taip, kad praeivių galvos gerų dešimties metrų nuotoliu į visas puses atsigręžė į juos. — Neabejoju, tu gavai mano laišką, taigi žinai, kaip man klaikiai gaila, kad šitaip kraupiai buvo sugriautas tavo namas, baisu, tikras siaubas, žinok, visas miestas taip tavęs gailisi, o juk toks nuostabus buvo namas, istorijos dalelė; ar tu žinai, kad žmonės dabar šneka apie labai įdomius dalykus? Dėl to pabaisos A-Rae ir to, ką jis padarė tau, dabar jau nebebus referendumo, o aš manau, kad taip tik dar geriau — jeigu būtų referendumas, aš balsuočiau už tai, kad viskas liktų po senovei, juk šitiek metų buvo triūsta iki devinto prakaito, o aš visuomet sakydavau: seni papročiai — geri papročiai…
— Čarita, — įsiterpė Rani, — aš skubu į susitikimą.
Čaritos žvilgsnis nuslydo nuo jos prie Deino; ji sukikeno.
— O jergutėliau, — pasakė. — Tai jau taip.
Vėliau, įsitaisiusi Imrės Kyneto kabinete su senovinėmis knygomis, žvelgdama į priešais sėdinčią Kristiną Vu, Rani susimąstė: kažin ką pasakytų Kristina, jeigu taip imčiau ir paklausčiau: „Ar man verta už penkiolika milijonų kredų pirkti dorazino formulę? ” Tačiau prašyti šitokio teisinio patarimo buvo dar anksti. Pirmiausia reikėjo skirti bent kelis vakarus visų korporacijų finansinių ataskaitų peržiūrėjimui.
— Taigi, — prašneko ji, — tarkime, aš sumanyčiau tekėti už Feriso Diuro — galėčiau tai daryti ar ne?
Kristina sumirksėjo sveikąja akimi.
— Galėtum, — atsakė. — Įkūrėjų Sutartis tai leidžia, bet su išlyga: ir tu, ir Ferisas penkiasdešimt procentų savo Šeimų kapitalo turėtų įnešti į specialų kreditinį fondą vaiko arba vaikų vardu; šį fondą pagal įgaliojimą tvarkytų koks nors trečias juridinis asmuo.
Vadinasi, pagalvojo Rani, visa tai, ką man sakė Ferisas — tiesa. Ji pakilo ir priėjo prie knygų lentynos. Turėjo gerokai pakreipti galvą, norėdama perskaityti knygų pavadinimus ant nugarėlių. „Laiko mašina” — šitaip vadinosi viena knygų. Ir kita — „Paskutinieji ir pirmieji žmonės”. Dar viena — „Nepavergtieji” — kažin apie ką ši? — dingtelėjo jai.
— Gal norėtum ko nors išgerti? — pasiūlė.
— Taip, ačiū, — neatsisakė Kristina.
Rani timptelėjo senovinį margais raštais išaustą kaspiną, kokiais Kynetai išsikviesdavo vergus. Vergas stumtelėjęs pravėrė apskritas duris.
— Man vyno, — tarė Rani. — Kristina, o tau ko?
— Aš irgi mielai išgersiu vyno, — atsakė advokatė.
Vergas nusilenkė ir išėjo. Ir tuoj pat pasirodė vėl, dvilinkas įsispraudė pro žemą angą. Pastatęs padėklą ant stalo, įpylė iš grafino vyno į dvi taures auksuotomis briaunomis.
— Ar daugiau nieko nepageidausite, Domna? — paklausė.
— Ne, ačiū, — atsakė Rani. Ji paėmė vieną taurę, kitą padavė Kristinai. — Sakyk, Kristina, ar pinigus į vaiko sąskaitą reikėtų pervesti tuojau pat, ar būtų galima palaukti, pavyzdžiui, tol, kol vaikas iš tikrųjų gims?
Kristina suraukė antakius.
— To nežinau. Reikėtų peržiūrėti įstatus.
— Suprantu.
Valandėlę jiedvi gurkšnojo tylėdamos. Paskui Kristina paklausė:
— Rani, kiek laiko mudvi pažįstamos?
Rani apsilaižė lūpas.
— Gal penkiolika metų? — pasakė.
— Maždaug tiek. Tu sugrįžai iš Sovkos, o paskui mirė Izobelė. Tada aš buvau tik pradėjusi verstis teisininkės praktika, dirbau vos kelerius metus… — Kristina pakilo. Ji buvo išties miniatiūrinė: gal metro trisdešimties ūgio, o svėrė nedaugiau nei trisdešimt kilogramų. — Man patinka šis kambarėlis, — tarė. — Jis beveik pakankamai mažas. Kažin kas jį projektavo? Galbūt galėtų tokį pat įrengti ir man? Tiktai be knygų, žinoma. Rani, ar tu tikrai nori tekėti už Feriso Diuro?