— Galbūt, — atsakė Rani.
Kristina tyliai paklausė:
— Nepaisydama netgi to fakto, kad jis, nors ir tituluojamas Domniu Ferisu, vis dėlto nėra pagrindinis juridinio asmens, kas ir yra jo Šeima, finansų valdytojas?
— Jis… nevaldo visų Šeimos finansų?
Kristina papurtė galvą. Smulkučiukės jos rankos glamonėjo paauksuotą taurę. Taurę iš Čabado stiklo, dingtelėjo Rani.
— Ne. Diuru Šeimos turtą valdo komitetas, kurį dar prieš mirtį suformavo Domna Sam. — Kristina nusišypsojo. Jos dantys buvo beveik tokie pat balti, kaip ir Loraso U-Eleno.
Rani šmėstelėjo mintis: kaip gaila, kad apie tai ji nepasakė man. Domna atsilošė krėsle.
— Vadinasi, — tarė, — nori pasakyti, kad Ferisas nekontroliuoja Diuru Šeimos pinigų?
— Visiškai teisingai, — atsakė Kristina. — Žinoma, jis atsiskaito už visas namų išlaidas, be to, manau, jam skirta pakankamai solidi asmeninė sąskaita, kad galėtų susimokėti už savo pomėgius.
— Bet kodėl?
Kristina atsakė:
— Tikriausiai todėl, kad Feriso Diuro negalima be išlygų vadinti suaugusiu žmogumi. Jis taip niekad galutinai ir nesubrendo — bando vaizduoti solidų, atsakingą asmenį, tačiau jis visiškai nesusigaudo apie tokius dalykus, kokius tu, mieloji, sutvarkai nė nesusimąsčiusi. Kaip tu manai, kodėl Domna Sam šitaip negalėjo jo pakęsti?
— Ar Ferisas žino apie tai? — paklausė Rani.
Kristina atsakė:
— Kas pasakys, ką Ferisas žino, o ko — ne? Kartais atrodo, kad žino. Kartais — akivaizdu, kad ne.
Atrodo, tąsyk, kai pirmą kartą aptarinėjo šiuos reikalus su manimi, jis tikrai nežinojo, pagalvojo Rani. Atsidususi ji padėjo taurę. Vyno nebesinorėjo. Kodėl, pagalvojo ji, dabar atrodo, kad anas pokalbis su Ferisu buvo šitaip seniai?
Aš vis dar galėčiau ištekėti, mąstė ji. Galbūt net ištekėti už Feriso Diuro. Esama daugelio bendrovių, kurias valdo įgaliotinių komitetai, ir tai visai nereiškia, kad jos dirba mažiau efektyviai. Juk net labai gali būti, kad aš pažįstu visus to komiteto narius, o Ferisas nė nemėgins spardytis, jei tik elgsiuos su juo maloniai ir protarpiais leisiu pasijusti svarbiu asmeniu.
Dievulėliau, kažkaip netikėtai įsijautusi svarstė Rani, ir ką jis veikia su tokia galybe laiko? Kuo užpildo savo dienas? Kurpia neįtikėtinas, sudėtingas strategijas, kurios padėtų jam įsilieti į šį pasaulį, kuriam jis supranta nepriklausąs? O gal perstatinėja baldus? O gal spragsėdamas pirštais vaiko vergus?
Visai nežinia kodėl, bet jos akys nei iš šio, nei iš to pritvinko ašarų. Rani pakilo.
— Rani? — Kristina net pašoko iš krėslo. — Rani, atleisk, nemaniau, kad šitaip susisielosi. Rani… dėl Dievo meilės, eikš, sėskis.
— Ne, Kristina, aš nenoriu sėdėti.
Rani krumpliais pasitrynė akis. Kristina žvelgė į ją sunerimusi ir sutrikusi.
— Rani, — lėtai tardama žodžius prašneko ji vėl. — Aš… atleisk, kad klausiu, bet… ar tu myli Ferisą?
Rani nejučia susijuokė ir užspringo. Atsikosėjo, gurkštelėjo vyno ir vėl ėmė kosėti — stipraus vyno gurkšnis nudegino gerklę.
— Oi ne, Kristina, visai ne. Tiktai staiga pasidarė taip liūdna dėl jo… Po šimts, tai ką jis veikia ištisas dienas?
Kristina išpyškino lyg iš natų:
— Meistrauja modelius.
— Modelius? Kokius modelius?
Kažkodėl Rani sąmonėje tvykstelėjo vizija: Ferisas, vaikštinėjantis po kambarį, prigrūstą natūralaus dydžio negyvų lėlių…
— Namų modelius, — atsakė Kristina. — Specialiai tam įsirengęs patalpą rūsyje. Labai keista, kad neparodė jų tau. O gal slėpė specialiai — ruošė netikėtumą, o gal ketino įtraukti juos į sutartį. Beje, sekasi jam puikiai, šioje srityje jis — tikras auksinių rankų meistras; visus namelius stato pats, netgi stengiasi, kad statybinės medžiagos atitiktų originalias. Kartą jis man prisipažino, kad jo tikslas — atkurti namo rūsyje visą Abanatą. Tai iš tikrųjų liūdna. Juk tu neketini tekėti už jo, ar ne, Rani?
— Ne, — atsakė Rani. Ji susmuko į krėslą karštai trokšdama šiuo metu būti savo namuose užmiesčio valdoje ir kad Binkis sėdėtų prie kompiuterio, o Izidė žaistų prie kojų… Tačiau Binkio nebėra tarp gyvųjų. — Ne, Kristina, aš netekėsiu už jo.
Ji palydėjo Kristiną iki durų. Jiedvi apsikabino. Tvirti mažyliukės moters delnai akimirkai prigludo Rani prie skruostų. Kristina pabučiavo ją ir tarė:
— Verčiau važiuotum iš čia kuo greičiau, brangioji. Abanatas tau kenkia.
Priėjusi prie lango, Rani lydėjo ją akimis. Kristina plačioje gatvėje atrodė trapi kaip vaikas.
Rani užlipo į viršų. Vos įėjusi į kambarį, pagalvojo apie Ferisąir vėl susigraudino. Laimė, kambaryje, be jos, nebuvo nė gyvos dvasios; Rani skubiai uždarė ir užrakino duris. Drabužiai, kuriuos ji vilkėjo eidama į hiperių rajoną, o paskui nedelsdama nusivilko, mėtėsi išdraikyti ant didžiulės rausvos lovos. Rani bet kaip sukrovė kelnes, marškinius, sandalus ant krėslo. Staiga jai pakirto kojas, tarytum kelių sąnariai būtų netikėtai virtę drebučiais. Rani įsitvėrė krėslo ranktūrio ir sunkiai sudribo ant drabužių kaugės. Po šimts, kas jai darosi? Ji pasičiupinėjo galvą. Plaukai buvo karšti.
Matyt, tiesiog perkalto saulėje… Rani atsilošė. Dar kelias akimirkas pasėdėsiu, tarė ji sau, tada nulipsiu žemyn atsigerti ko nors šalto. Ne vaisių punšo. Ledinio vandens. Nusvarinusi galvą ant krėslo atlošo, ji susimąstė apie visa tai, ką sakė Kristina. Vargšas Ferisas — ir vargšė Domna Sam, suvokusi, galbūt per vėlai, kad vienintelis sūnus niekada nesugebės tapti jos vertu įpėdiniu. Pavargusiais pirštais ji ėmė pešioti juostelę, kuria buvo suveržta kasa. Plaukai išsileido, Rani pirštais juos susišukavo. Juk taip neteisinga, mąstė ji. Mūsų motinoms labai jau smarkiai nepasisekė su sūnumis. Ją pačią trikdė tokios mintys apie Zedą, ji jautėsi tarytum jį išduodanti, bet juk labai gerai žinojo — kažin ar kas nors galėjo žinoti tai geriau, — kaip giliai yra sužeistas jos brolis. Nejaugi tai motinos kaltė? — galvojo ji. O galbūt pačiame Čabade esama kažko, kas žmogų pakeičia ir sužaloja? Galbūt A-Rae teisus, galbūt vergija yra kažkoks dorovinis užkratas, susargdinantis mus visus panašiai kaip ana keista liga, mutacija, pasireiškusi Sovkos keritams — kaipgi ji ten vadinama?.. Hemofilija.
Ne, ne A-Rae. Ji pakilo iš krėslo ir sėdo prie kompiuterio. Juk U-Elenas paminėjo tikrąją A-Rae pavardę — U-Anasis, ar veikiau jis buvo U-Anasis iki aštuoniolikos metų. Ji įvedė prašymą Nialai surinkti visą įmanomą informaciją apie tokį Maiklą U-Anasį, kuris prieš devynerius metus buvo Kerėtojo pilietis. Ji žinojo, kad didžiąją šitokios informacijos dalį teks parsisiųsdinti iš Kerėtojo, o tai užtruks mažų mažiausiai dvi standartines savaites.
Paskui Domna Jago patraukė į vonios kambarį, atsuko šaltą vandenį ir laikė pakišusi po srove riešus tol, kol atlėgo širdis. Visiškai neįmanoma, kad būčiau susirgusi, pagalvojo ji. Susiradusi vaistinėlėje termometrą, pasimatavo temperatūrą. Normali. Sykį jau pradėjusi raustis vaistinėlėje, išsitraukė ir matuoklį. Pasikišo jį po liežuviu, žvelgdama į visą vonios kambario sieną užimantį veidrodį. Po akimis tamsavo šešėliai, ir ji pagalvojo: Kristinos tiesa. Abanatas man kenkia.
Mintys vėl ėmė suktis tuo pačiu ratu. Galbūt man kenkia visai ne Abanatas. Galbūt pragaištis slypi pačiame Čabade. Karštis tiesiog iščiulpia mūsų jėgas… Vis dėlto tai nesąmonė — ji puikiai žinojo tai. Juk tarp Gyvenamų pasaulių esama tokių, kuriuose gamtos sąlygos dar nepalankesnės žmogui — bet ir tos planetos sėkmingai kolonizuotos, ten gyvena žmonės. Deinas — manasis Žvaigždžių Kapitonas, pagalvojo ji su netikėtu švelnumo pliūpsniu — Deinas turbūt žino jų pavadinimus, žino, kaip jos atrodo, koks jų skonis ir kvapas, taip pat žino, ar vaikai ten užauga sužaloti taip pat, kaip ir Čabade… Rani išsitraukė matuoklį iš burnos ir įsmeigė žvilgsnį į jį.