Indikatoriaus kapsulė pakeitė spalvą: iš neutralios, blyškai rausvos, virto ryškiai oranžine, liudijančia teigiamą rezultatą.
Devynioliktas skyrius
Nusileisti į užmiesčio valdos angarą, galvojo Rani, — tas pat, kas paukščiui grįžti į gimtąjį lizdą, su sąlyga, žinoma, jei katerį galima vadinti paukščiu ir jei Čabade išvis būtų kokių nors paukščių. Deinas išjungė variklį. Rani stryktelėjo laukan, nė nemėgindama slėpti palengvėjimo šypsenos. Gera buvo grįžti namo. Ji pasirąžė, iškėlusi rankas į dangų.
— Jaučiuosi taip, lyg būčiau svetur praleidusi mėnesių mėnesius, — tarė ji Deinui.
Angaro stogas užsivėrė lyg dvi susineriančios rankos. Juodu išėjo į saulėkaitą. Ant laiptų prie laukujų durų susirinko Imelda, Kara, Timitas. Kara atrodė sugižusi. Rani pagalvojo apie Amri. Ir apie Binkį.
Ūkvedė prisiartino ir pakštelėjo Rani į skruostą. Nuo jos sklido muilo kvapas.
— Sveika sugrįžusi, Rani-ka.
Jai paantrino Imelda. Timitas nutrepeno į angarą iškrauti daiktų iš katerio. Iš už namo kampo švytruodamos uodegomis išniro trys drakonkatės; Rani nepajudėjo iš vietos, tik ištiesė rankas joms apuostyti. Atpažinę Rani kvapą, gyvūnai ėmė meiliai trintis jai į šlaunis. Vienas jų — lyg ir Totas — palaižė šeimininkei kairįjį delną.
— O kur mano brolis? — paklausė Rani.
Kara pažvelgė į Imeldą.
— Sode, — po akimirkos atsakė. — Su ja.
Rani prikando lūpą. Buvo valios pastangomis išgujusi iš galvos merginos, stovinčios ant pakylos, reginį. Valandėlę ji svarstė, ar reikėtų palaukti, kol Zedas pats ateis su ja pasisveikinti; nutarė: ne.
— Pasakykite Deinui, kad ateitų pas mane iš karto, kai tik jie baigs krapštytis angare, — tarė ji ir patraukė į namą.
O čia nedaug kas pasikeitę, pagalvojo ji, bet, vos išvydusi valgomojo nišą, pakeitė nuomonę. Ant grindų išmėtytos pagalvėlės… labai jauku. Atsispyrusi impulsui smukti tiesiai į savo kambarį, Rani nužingsniavo į virtuvę ir pro galines duris išėjo susitikti su broliu ir Dariena Riis.
Surado juos po karčiąja kriauše. Zedas tysojo žolėje, pasidėjęs galvą merginai ant kelių. Šioji glostė jam kaktą. Jis kažką kalbėjo apie Tinklą, rankomis ore vis brėždamas ratą. Gulėjo užsimerkęs, kad į akis nepliskintų pro karčiosios kriaušės lapus trykštantys saulės spindulių purslai.
Mergina pastebėjo ją pirmoji ir greitai patyliukais kažką tarstelėjo Zedui. Šis pasisuko, apsivertė ir atsistojo.
— Rani-ka, — ištarė.
Dariena Riis pakilo, jis sugriebė ją už rankos. Rani laukė, kad Zedas prieitų prie jos, ją apkabintų. Brolis nepajudėjo iš vietos. Mergina stebėjo juos su šiokiu tokiu susidomėjimu, atsispindinčiu šiaip neperprantamame veide.
— Kaip praėjo susitikimas su U-Elenu? — paklausė Zedas.
Rani atsakė:
— Gerai.
— Gali viską sakyti Darienai girdint, — tarė Zedas. Ir nusišypsojo merginai — mylinčia, švelnia šypsena. — Ar peši iš to kokios nors naudos?
— Šiokios tokios, — atsakė Rani.
— Gerai, — tarė Zedas ir vėl nusišypsojo. — Nuostabu.
Jo plaukai buvo palaidi, susivėlę; jis persibraukė juos pirštais. Į žolę nupleveno sudžiūvęs lapelis.
Rani pridūrė:
— Jis nori parduoti man prekybos dorazinu dalį.
— Ketini pirkti?
— Dar nežinau.
Rani laukė, kol brolis užduos visus tuos klausimus, kurių ji tikėjosi: Ką U-Elenas žino apie dorazino verslą? Kam tas verslas šiuo metu priklauso? Kokios sumos užsiprašė U-Elenas? Galų gale ji laukė, kad jis paklaustų: ar Abanato policija jau susekė Maiklą A-Rae?
Tačiau jis nieko to nepaklausė, išvis nepratarė nė žodžio. Net dorai nepažvelgė į ją. Kaip išbadėjęs žmogus žiūri į maistą, taip Zedas žvelgė į Darieną.
Kažkas atsitiko; Rani dar nesuprato kas. Jai pasidingojo, kad žemė po kojomis virto smėliu, nuolat besimainančiu, sūkuriuojančiu, vėjo nešiojamu po pievą. Deinas šūktelėjo ją vardu, ir ji su palengvėjimu atsigręžė.
— Aš čia! — sušuko.
Vyrukas išniro iš už gėlių lysvės. Buvo persivilkęs švariais marškiniais, atrodė toks tvirtas, patikimas, nekintantis. Priėjęs jis atsistojo greta jos, bet staiga jo veidas pablyško — Rani tai neprasprūdo pro akis. Ji dirstelėjo į brolį. Zedo akys buvo plačiai atmerktos, padūmavusios, o laisvosios rankos pirštai rietėsi, virsdami ilgais, aštriais žvėries nagais.
Zedas žingtelėjo Deino link, bet jį sulaikė už riešo sučiupusi Dariena. Rani skubomis atsigręžė į Deiną.
— Eik vidun, — įsakė jam.
Deinas žingtelėjo atatupstas, apsisuko ir nukūrė tekinas. Zedas atsipalaidavo. Dariena paleido jo riešą ir ėmė lankstyti pirštus, nežinia kam šypsodamasi. Zedas ištiesė ranką ir paglostė jai skruostą — galėjai pamanyti, jog Deinas nė nebuvo pasirodęs.
Jis tarė:
— Rani, aš išvykstu iš Čabado.
Perdžiūvusia burna sesuo įstengė išspausti:
— Tikrai?
— Taip. Mudu su Dariena iškeliaujame į Neksą. Dariena niekada nėra ten buvusi. Aš tau nereikalingas — Tinklui vadovauti puikiausiai gali ir Džo. Ji bus netgi geresnė valdytoja, nei buvau aš. O Nivai tikrai pakanka kompetencijos, kad galėtum skirti ją vyriausiąja gydytoja. Mes išvykstame… — Jis gūžtelėjo pečiais ir palietė rusvus merginos plaukus. — Na, nežinau. Netrukus.
Rani jautė, kaip virpa kojos, tarsi būtų ką tik įkopusi į aukštą kalną Ji apsilaižė lūpas. Ne, negali būti, jog tai vyksta iš tikrųjų, galvojo ji, man tik rodosi akyse… Sutelkusi jėgas moteris ištiesė ranką.
— Dvyny! — ištarė.
Zedas žiūrėjo į Darieną. Net neišgirdo, ką sakė Rani. Mergina kažką jam sukuždėjo — visai patyliukais, Rani neišgirdo žodžių. Ji nurijo šleikštulį ir paliko tuodu po karčiąja kriauše.
Deiną ji rado savo kambaryje. Išvydęs ją įeinant, jis atsistojo. Rani priėjo priėjo, pakišo rankas po marškiniais; valandėlę jie taip ir stovėjo apsikabinę. Dundanti Deino širdis palengva rimo. Jos pačios širdis spurdėjo krūtinėje… Ji timptelėjo vyruką už marškinių.
— Nusivilk, — ištarė.
Deinas nusimetė marškinius, ir Rani tvirtai jį apglėbė, panirdama į jo kūno šilumą, pirštais švelniai braukydama odą.
Galų gale jį paleido. Deinas stumtelėjo ją į platų krėslą. Pats iš kitos kambario pusės atsinešė suoliuką kojoms, atsisėdo greta jos, paėmė už rankų.
— Ar nori pasikalbėti? — paklausė.
Rani prisispaudė pirštus prie kaktos.
— Ne. Taip. — Ji giliai įkvėpė. — Net nežinau, ką sakyti. Jis išvyksta iš Čabado — kartu su Dariena. Vežasi ją į Neksą. — Ji apžvelgė kambarį; kažkodėl šis atrodė mažesnis, nei ji prisiminė. — Štai ką jis pasakė: „Aš tau nereikalingas”.
Deinas atsakė:
— Jam pačiam norisi tuo tikėti.
— Apsieik be tų vingrybių! — riktelėjo Rani. — Iš kur gali žinoti, kas dedasi jo galvoje?
Deinas perkreipė lūpas.
— Aš jį pažįstu pakankamai gerai, — atsakė. — Tiesa, ne taip kaip tu. Kitaip. — Jis ištraukė rankas iš moters delnų. Lėtai atsistojo, žengė kelis žingsnius tolyn nuo jos, terasos durų link. — Aš manau, kad jis pamišęs, Rani.